Rašė Giedrė Skaitė
Kažin, kai sušilusi įbėgu į biurą, ar kas nors pastebi mano depiliuotas kojas ir dar šviežią ilgalaikį manikiūrą? Ir aš manau, kad ne. Greičiausiai nelabai kas išvis tuo konkrečiu metu sumoja, kad įėjo dailiosios lyties atstovė, silpna, gležna, bet kartu valdinga moteris (kas nors pasakytų – tigrė. Bet visai ne dėl ūsų. Tie irgi nudepiliuoti karštu cukrumi). Neeee. Tada kolegos sako ką nors visai nemoteriško, labiau bendro, tinkančio kiekvienam, pavyzdžiui: vėl pramigai, ooo, pats laikas, žiūrėkit, kas pasirodė, tai jau ką vakar veikei, kad vėluoji, ir pan.
Bet. Bet kai kalbelė pasisuka apie pareigas ar atlyginimą, tada visi pamato manyje slypinčią vaikų gimdymo mašiną, žavią gležną moterytę ir mano, kad kokios nors nuostabios pareigos labiau tinka vyrams, nes jie pastovesni, ramesni, racionalesni ir t.t. Dėl didesnio atlyginimo irgi galiu būti pusiau rami, nes – netiksliai cituojant – kaip moteriai tokia alga tikrai nebloga ir, kas dar svarbiau, nedažna. Jeigu vėluoja sąžiningai uždirbama toji nemenka sumelė ir nueinu paklausti, kada bus pervesti mano pinigėliai (šiais laikais pinigai, panašu, moterys nebesako), jie gali net pasipiktinę užklausti, ar vyras neuždirba, kad akis draskai? Įnoringa kalė atsirado! Nori gauti eurų už nepriekaištingai atliekamą darbą!..
Ir šiaip, dar tik einant darbintis jiems būtina sužinoti, ar turiu vyrą, rimtą / nerimtą draugą, ir – beveik svarbiausia – ar planuoju vaikučių ateityje (amžių, be abejo, žino), nes maža ką, gal dėl to tiesiog nepriims. Tų paskutinių žodžių, aišku, nepasako. Jauna moteris netinka, nes tuoj gimdys. Turinti vaikų – dažnai bėgios pas sloguojančias atžalas, tai irgi ačiū – ne. Vyresnė – darbui ir pinigams už jį jau per sena. Va taip ir sukasi moterų biologiniu laikrodžiu prisuktas laimės ratas.
Šiaip aš tikrai esu moteris. Paprasta, eilinė moteris. Vaikų neturiu, vyro irgi, tik vaikiną (kuris, beje, kartais prisipažįsta, kad jaučiasi esąs gėjus, nes jo boba – su kiaušais). Bet turiu darbą. Ir dar – kaip mano draugai, artimieji, giminės sako – tokį gerą! (Dar turiu daug ryžto ir užsispyrimo, gana keistą humoro jausmą ir šunį. Bet čia ne apie tai.) Nėra taip, kad nekęsčiau vyrų. Nei taip, nei ne. Nėra taip, kad labai kęsčiau moteris. Irgi nei taip, nei ne. Ir aš net ne kokia feministė ar kovotoja už lygybę ir brolybę (seserybę?).
Netikite? Sakote, tik moteris gali dėl panašių dalykų sukti galvą ir viešai pasakotis, kokia ji, atseit, vargšė? Galbūt. Bet laukiu nesulaukiu, kada ir vyrai prie savo nuotraukos kur nors pasirašys #MeToo. Kuo mes čia išskirtinės?
Darbo apmokėjimas pagal lytį – ne vienintelė naujojo kodekso naujovė. Kaip žinia, nuo šiol darbo valandos bus skaičiuojamos ne nuo darbo pradžios iki pabaigos, o nuo atsikėlimo iki parvykimo namo!
Neretai pagalvoju apie šitą situaciją. Pasidaro liūdna, nusiperku kokią suknelę ir praeina. Juokauju, nepraeina. Ne, ne, neperku aš suknelės liūdesiui malšinti. Geriu, kai liūdna. Juokauju (?).
Iš tiesų tai ir geriu, ir perku, bet svarbiau, kad turiu tam tikrų gebėjimų ir žinių, reikalingų savo darbui atlikti. Jie neima ir staiga nepasikeičia nuo to, kad nuo vieno nago jau lakas krapštosi ar lūpos nepadažytos. Kažin kodėl tada į tuos mano gebėjimus žiūrima taip nenuosekliai: tai aš darbuotojas-specialistas, gerai, tebūnie darbuotoja-specialistė (kai reikia darbą atlikti), tai aš moteris-moterytė-utiutiu (kai noriu, kad priimtų į darbą, paaukštintų pareigas, pakeltų algą, adekvačiai vertintų išsakomą nuomonę, pasiūlymus ir t.t. be galo, be krašto)?
Sako, kad ne išvaizda svarbiausia. Ar tikrai? Panašu, kad šiais laikais visur, visada ir viskam reikia vizualo. Ne tik feisbukui ar instagramui, bet ir žmogui (sic!). O moterims – kaip pasakytų daugelis – ypač. Spėkite, kam tie filtrai (ne vandens, o nuotraukų) sugalvoti? Anksčiau apskritai galvojau, kad nesu fotogeniška, o čia bac! – tik spėk filtrą rinktis ir visai neblogos tos asmenukės išeina. Tik kad laiko paveiksluotis moteriai ne tiek ir daug telieka.
Mano dienotvarkė maždaug tokia:
06:30 – žadintuvas.
06:40 – dar vienas.
06:55 – dar, tik kitoks
iiiiir 07:05 šiaip ne taip
atsikeliu, išgeriu stiklinę vandens (žiemą šilto, vasarą – šalto), išvedu šunį, padarau mankštą, einu į dušą, išsitepu įvairiais prevenciniais kremais ir serumais visą kūną (plaukus ir nagus – taip pat), papusryčiauju, gerdama kavą išsidžiovinu ir susišukuoju kasas, pasidažau; tada ilgai svarstau, ką rengtis, ir po 25 minučių jau stoviu prie durų pasipuošusi. Tada persirengiu ir, purkštelėjusi normą kvepalų, išbėgu.
Aišku, aukštakulniai (o kaip kitaip moteriai atrodyti oficialiai?! Fu!) nėra skirti bėgti, tad į darbą vėluoju apie 10 minučių.
Po darbo einu namo. Na, tiesą pasakius, ne visai.
Pirmadieniais: joga; parduotuvė.
Kas antrą pirmadienį: tai manikiūras, tai pedikiūras.
Kas trečią antradienį: depiliacija, antakių korekcija, dažymas (kartais dar koks blakstienų ar antakių laminavimas); parduotuvė.
Trečiadieniais: soliariumas; parduotuvė.
Ketvirtadieniais: linijiniai šokiai.
Kas ketvirtą ketvirtadienį (jei kokia proga – dažniau): galiukus pakirpti, šaknis padažyti; parduotuvė.
Penktadienius palieku nemaloniausiems arba brangiausiems malonumams: dantistams, otorinolaringologams, krūtų specialistams, ginekologams, echoskopuotojams, kraujo tyrėjams ir kitiems mano sveikatos sergėtojams. Į dar prabangesnes moteriškas veiklas – kūno terapijas, masažus, baseinus ir pirtis – tik gavus dovanų.
Pramogoms – griežtai tik savaitgaliai, bet pinigų dažniausiai nelieka, tai ir nepramogauju. Atokvėpis ar kokios atostogos – laaaabai retai. O kaip liaudies išmintis sako, perskaičiuoji likusius pinigus ir supranti, kad kol kas dar ir nepavargai.
Tad dabar jau galima įsivaizduoti mano džiaugsmą ir finansinį suklestėjimą, kai buvo pritarta naujam Darbo kodeksui, kuriame atsirado visiškai naujas straipsnis – Darbo apmokėjimas pagal lytį. Jeigu dar nespėjote susipažinti, tai galiu pasakyti, kad prie mano nuolatinių pajamų kas mėnesį pridedama 1 453 eurų džiaugsmo! Už ką? Šįkart pagaliau už tai, kad aš esu MOTERIS!
Jei konkrečiau, tai už kasdienius įprastus pirkinius: makiažo priemones, kirpyklą, plaukų dažus, šepečius, gumeles, segtukus ir sages, lakus, plaukų tiesintuvus ir garbanoklius, tamponus, higieninius paketus, depiliacijas, nagų dildes, lakus, manikiūrus, pedikiūrus, būtinus moteriškus tyrimus, prausimosi priemones ir kremus, vitaminus, kontraceptines ir anticeliulitines priemones, masažus, batelius, sukneles, šalius, skaras ir kitus drabužius, rankines, kuprines, diržus ir kitus aksesuarus, pižamas, įvairaus storio, spalvų ir raštų pėdkelnes ir apatinius; galų gale už tai, kad devyniems mėnesiams (ir nebūtinai tik kartą gyvenime) ir paskui dar porai metų iškrentu iš (vyrų) žaidimo; už… Dar tęsti?
Darbo apmokėjimas pagal lytį – ne vienintelė naujojo kodekso naujovė. Kaip žinoma, nuo šiol darbo valandos bus skaičiuojamos ne nuo darbo pradžios iki pabaigos, o nuo atsikėlimo iki parvykimo namo! Tiesiog nuostabu! Juk didžiulis skirtumas, ar gyveni centre, ar Skaidiškėse ir kiek laiko tenka keliauti į ir parsiboginti iš darbo (jei dirbi, tarkime, Kauno centre, o gyveni, pavyzdžiui, Rokuose), būti su šeima, šuniu, užsiimti keisčiausiais hobiais ar tiesiog serialus žiūrėti. Ir šiuo atveju nebesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, – visiems vienodai. Oi, dairosi kolegos gyvenamosios vietos jau ne kuo arčiau centro (kaip anksčiau visi 100 m spinduliu aplink senamiestį spietėsi), o namelių miesto pakraščiuose ar net už jo ribų.
Jei tau moka už kelią į ir iš darbo, tai kodėl gi ne? Kodėl negyventi jaukiau, žaliau, tyliau ir švariau? Argi tai ne puikus būdas padaryti visus laimingus ir didinti gyventojų skaičių, plėsti infrastruktūras miegamuosiuose rajonuose? Aš manau, kad taip. Nuo šiol būti moterimi ir gyventi toli nuo centro apsimoka.
apsimoka){kind=link}