Rašė Giedrė Skaitė
Tomą prisimenu kaip vieną stropiausių kursiokų. Nors jam ne itin patiko muzikologijos teorija ar kiti teoriniai dalykai, bet XX a. muzikos istorijos kursas buvo Tomo mėgstamiausias. Žodžiu, normalus studentas, turintis dėstytojų ir muzikos preferencijas. Tomelis puikiai apsigynė bakalaurą ir jau manėme, kad tikrai tikrai stos į magistrantūrą. Ne todėl, kad magistro studijos būtų kažkas ir ten visi gabūs labai laukiami, bet taip darydavo daugiau ar mažiau visi – studijos sekasi, dirbti dar nesinori, tai kodėl ne?
Bet Tomas magistrantūros studijų nepasirinko. Po beveik metų pagaliau suplanavome atsigerti kavos, kuri per kelias valandas tradiciškai pavirto šešiais alaus. Magiškas susitikimas! Aš pasipasakojau apie čiurlionkę, privačius mokinius, jų tėvų žodžiais, supertalentingus vaikus (mano galva, kai kuriems mažiesiems artistams pirmiausia reikia ne mokytojo, o egzorcisto), o jis ėmė vardyti geriausius jo matytus „YouTube“ filmukus. Išsigandau, kad mūsų gurmaniška „kavos“ degustacija tuoj išvirs į „YouTube“ vakarėlį. Bet kur tau! Tomeliui įspūdį darė video apie įvairius plaukų pynimo būdus ir jų dažymo technikas. Netrukus jis pagyrė ir mano jau pedagogiškai nutrumpėjusių plaukų galiukus bei natūraliai atrodančią jų spalvą. Taip spitrino žmogelis į mano garbanas, kad nemenkai užtruko, kol galiausiai pastebėjo ir kiek žemiau kirpčių esančias dvi akis ir, švelniai tariant, nustėrusį mano žvilgsnį. Jo lūpos ėmė entuziastingai plėstis į abi puses ir, kai kažkur pakaušyje šypsenos kraštai susijungė, muzikologijos bakalauras linksmai tarė: „A, nesakiau? Aš kirpėjas!“
Gerai, kad tuo metu burnoje neturėjau jokio skysčio ar keptos duonos kąsnio. Mano nustebimas buvo iš tikrųjų toks, koks tegali pasitaikyti per dešimtmetį vienas (na, gerai, ne tokia didelė ta nuostaba, bet reakcijai nusakyti toks pasakymas kuo puikiausiai tinka). Mano antakiai nematomai pasislėpė po trumpais kirpčiais, burna prasižiojo, lyg norėtų kažką pasakyti, bet veido raumenys to padaryti neįstengė. Pavyko tik vieną ar du kartus sumirksėti. Šiaip ne taip.
Pirmiausia, ką aš pagalvojau (o tai visai gėdinga detalė, nors ne – sakykim, šiuolaikiška) – kaip šito pasikeitimo išvengė feisbukas? Nei šukuosenų, nei žirklių, nei ten kokios plaukų liniuotės Tomas nepostino (gal jis mane iš draugų išmetęs?). Nieko panašaus nesimatė ir kituose buvusio grupės draugo socialiniuose tinkluose. Tik po kelių sekundžių pagalvojau (o šitas moksliukiškas judesys gal net dar gėdingesnis): o kaipgi muzikologijos studijos, ketveri metai akadėj? Kaip viskas taip, kodėl, kada?.. Aišku, nemenkinu Plaukų ir nelyginu jų nei su kokiais nors čiurlioniais ar bachais… Bet vis tiek be galo įdomu – kaip taip nutiko?
Pasirodo, viskas įvyko netikėtai. Visų pirma, žinoma, artėjančio 25-mečio krizė. Ji ištinka visus, tik ne visi tai suvokia (panašiai kaip kai kurios mergaitės – subręsta nejučiomis, niekas nė negirdi, kaip mutuoja, nors tikrai mutuoja, jų sol ar la balse). Tomas jautėsi nieko nesuspėjęs, visą laiką iššvaistęs ir daręs ne tai, ką iš tiesų norėjo, apie ką nuo vaikystės svajojo. #Tasjausmaskai neturi nei antros pusės (o norėtum), nei gyvenamosios vietos (o reikėtų), nei svajoto darbo (o kaip ir derėtų), nei tenkinančio atspindžio veidrodyje (o būtų taip gerai), nei aukso kasyklų kišenėse (o būtų išvis fantastika).
Aš jį puikiai supratau – tokia turbūt įprasta bakalauro (ar net, deja, magistro) savijauta. Populiariausios įžymybės jau už tave jaunesnės ir net tėvai ar artimi draugai iki galo nesupranta, ką tu ten studijuoji ar dirbi… #Tasjausmaskai ieškai, stengiesi ir galiausiai pavargsti vien nuo pastangų ir nežinios.
Muzikologas neapsieina ir be privalomo pasiaiškinimo kiekvienam sutiktajam – kodėl dirba ne pagal specialybę, kam apskritai studijavo, kaip reagavo jo tėvai ir artimieji, ką jis pats apie visa tai galvoja, kad tų kirpėjų ir taip pilna, ar jis susivokė esąs gėjus, kad pasuko šia linkme ir pan.
Taigi, tokios nuotaikos sklaidydamas begalę darbo skelbimų (Tomui visi jie atrodė įtartini ir fiktyvūs. Skaitydamas juos jis nuolat keldavo retorinių klausimų, pavyzdžiui, Jei ten TOKIA gera vieta, kaip jie dar nerado darbuotojo? Kas ten išvis per vadovas, jei leidžia TOKĮ skelbimą viešinti? Kas ten per kolegos, jei TOKIA žema pozicija reikalauja 2–3 metų patirties, rusų, anglų, prancūzų ir vienos skandinavų kalbos žinių? ir pan.), jis pagalvojo, kad labiausiai gyvenime norėtų bendrauti su žmonėmis, juos džiuginti, per daug negalvoti ir priverstinai neanalizuoti dalykų. Tobulėti ir būti geriausias, išvengti ant kulnų lipančio ir priekaištaujančio boso ar neįdomių, neambicingų kolegų, nepatenkintų, nuolat besiderančių klientų. Taip Tomo gyvenime atsirado du apvalūs ir vienas ilgas. Žirklės.
Žinoma, Tomui dar vis tenka kirpti su liniuote, lankytis įvairiuose seminaruose ir profesionalumo kursuose, daug mokytis, skaityti, žiūrėti, kartoti, klysti ir t.t. Be to, muzikologas neapsieina ir be privalomo pasiaiškinimo kiekvienam sutiktajam – kodėl dirba ne pagal specialybę, kam apskritai studijavo, kaip reagavo jo tėvai ir artimieji, ką jis pats apie visa tai galvoja, kad tų kirpėjų ir taip pilna, ar jis susivokė esąs gėjus, kad pasuko šia linkme ir pan. Bet Tomas nesiruošia pasiduoti – jis laimingas ar bent jau daug laimingesnis, nei buvo. Kodėl? Darbas ne biure, darbo valandos įvairios, jis kasdien tobulėja, jaučiasi reikalingas, įdomus ir, svarbiausia, vis profesionalesnis. Kirpdamas žmones nori nenori bendrauji su jais ir toks darbas leidžia kasdien sužinoti ką nors naujo ir įdomaus ne tik iš savo srities: šiandien atėjęs klientas teikia būsto kreditų paslaugas, kitas kaip tik rengia savo tapybos darbų parodą, o vakarykštė gražuolė – dizainerė, kino festivalio organizatorė, ekologė, aktorė, dainininkė, rašytoja, pardavėja, šunų dresuotoja…
Pasiūliau dar „kavos“, nes vakarėlis įgavo pagreitį, kai Tomas netikėtai prisipažino, kad vieno praeities šešėlio jam nepavyko atsikratyti. Muzikos. Jis turėjo labai aiškiai sudėliotus mėgstamus playlistus, kurie dar aiškiau skyrėsi nuo nemėgstamų. Lyg to būtų negana, pakeitus profesiją paaiškėjo, kad jaunasis kirpėjas galėjo dirbti tik klausydamas savo muzikos.
Klasikinė muzika, matyt, po studijų tapo tabu. Lietuviška – tokia buvo nuo gimimo (pasitaikydavo retų išimčių, pavyzdžiui, vienas kitas ba., Solo Ansamblio ar Marko Palubenkos gabalas). Panašiai ir su užsienio atlikėjais. Skambant Rihannai, Beyonce, Calvinui Harrisui, Siai ar Davidui Guetta’i jis net negalėjo išbūti kirpykloje (iš parduotuvės irgi išbėgdavo rankoje laikydamas tik nemokamų maišelių šuns pyragams). Jei kaip klientas nebūdavo toks reiklus ir, pavyzdžiui, Drake’o naujesni albumai ar, tarkim, Cheto Fakerio senieji gabalai visai galėjo skambėti fone, tai jo paties kirpimo procesas buvo daug delikatesnis reikalas.
Dėl nepaaiškinamų priežasčių visi jo mėgstami atlikėjai ir grupės pasirodė esantys išdavikai, atliekamo darbo priešininkai ir kokie ten tricksteriai: Alabama Shakes pernelyg nutrumpindavo, Kendrickas Lamaras neleisdavo išgauti grynų tonų, Deftones turėjo įtakos nelygioms garbanoms, Bruno Marsas įskiepydavo gailestį ilgiems plaukams ir tiesiog ranka nekildavo jų nukirpti, Nirvana visiškai sukreivindavo carre, Grimes neleisdavo atitaikyti šaknų spalvos, o štai staigiai iškilęs ir tūkstantį naujų hitų į pasaulį per vieną dieną paleidęs Edas Sheeranas sujaukdavo tiesinimą keratinu. Tik pradėjus ir stažuojantis kirpti vyrus nemenkai gelbėdavo Arctic Monkeys, bet vėliau visų klientų, o sykiu ir paties Tomo šukuosenos suvienodėjo. Iš esmės, moterys turėjo savo kūrinių (pavyzdžiui, The Smiths, Bobo Dylano, Joy Division, Jeffo Buckley, Jameso Arthuro – pastarasis, kaip sako Tomas, ypač pritinka dažant sruogelėmis), vyrai – savo (Pink Floyd, The Cure, Keith Jarrett ar, keista, Beirut).
Kadangi Tomas galėjo dirbti tik su savo muzika, daugelyje grožio salonų jo nesuprato, buvo netgi keletas visiškų radijo stoties Lietus gerbėjų, kurie specialiai jį erzino „Top 20“ kūriniais. Įžūliausi net ragindavo už juos balsuoti internete. Kiti – o čia jau man neaišku, kurie įžūlesni, – grasindavo tyla. Viena koloristė, Tomas pradėjo juoktis, pasiūlė klausytis kirpyklos garsų muzikos – plakamų dažų, čerškančių žirklių, kojyčių trepsėjimų ar kirpėjo ir kliento small talko. Iš Tomo juoko ir tarpinių keiksmažodžių supratau, kad šitas kirpykliškasis 4’33” jam nebuvo prie širdies. Ar, jo atveju, prie rankos.
Žodžiu, paskutiniam bokalui tuštėjant, Tomas prisipažino, kad kelias buvo nelengvas – net ir geriausi salonai, su malonumu priėmę, anksčiau ar vėliau jam ausis užkimšdavo ausinuku. Taip, sako Tomas, kirpti sunku: laidai painiojasi, belaidės ausinės iš ausų krenta, nieko aplink negirdi, įskausta ausų vidurius, plaunant galvą imi paniškai bijoti, kad nukrės, ir pan.
Tačiau savo vietą jis vis dėlto rado. Ir nuolatinius klientus, kurie vertina ne tik jo atliekamą darbą, bet ir muziką salone. Visi – ir Tomo kolegos, ir klientai – turi savo gabalus, o šiems pabodus nuolat atneša naujų, neva dar negirdėtų, ir siūlo muzikaliajam kirpėjui papildyti savo grojaraštį. Žinodami Tomo playlistą, jie retkarčiais paprašo užleisti vieną ar kitą dainą, klausia grupių ir dainų pavadinimų, visi kartu mėgaujasi klausoma muzika, ją aptarinėja, pasitaiko ir mėgėjiškos kolektyvinės analizės atvejų. Supratau, kad ne tik kirpimo, bet ir muzikos srityje – daug labiau nei studijų metais – Tomas po truputį darėsi vis įdomesnis ir nepralenkiamas.
Čia išgėrėme paskutinį gurkšnį, tad sunku viską tiksliai ir prisiminti. Žinau tik, kad, kėblindama namo ir mintyse nesąmoningai dėliodama kūrinėlius savo pirmadienio trečiokams, supratau, kad bet kuriuo atveju negalima sakyti, jog studijos neturi įtakos žmogaus išsilavinimui ir jo ateičiai, būsimai profesijai. Ir niekaip negalėjau atsistebėti, kad ausinuko, kurį laikiau rankose (po šio susitikimo kažkaip nedrįsau kištis į ausis savo klasikinių kompozicijų), forma buvo labai panaši į žirklių – du apvalūs ir vienas ilgas.
Ryte (deja) prisiminiau, kad susivėlusiu liežuviu labai garsiai, kad visi aplink girdėtų (šitą priminė tiesiog neįtikėtinas gerklės skausmas) įkalbinėjau Tomą tapti didžėjumi. Bent vieną kartą per savaitę ar per mėnesį – pramogai. Kad dalytųsi savo muzika ne tik salone, bet ir už jo ribų. Gal net koks buvęs dėstytojas ateitų koja patrepsėti, ausų paganyti. Be to, labai aiškiai ant limpančio stalo (ant kurio barmenai jau po truputėlį vieną po kitos krovė kėdes) išbaksnojau, kad didžėjaudamas jis pritrauktų ir naujų klientų, galėtų daryti net kirpimo ir muzikos performansus. Žodžiu, prišnekėjau nemažai. Tiesa, ponas kirpėjas-muzikologas nuoširdžiai pažadėjo pagalvoti.
Ai, o dar kitą dieną prisiminiau, kad pas jį užsirašiau ateinančiam antradieniui. Tik kažin kurią valandą?