Rašė Jorė Janavičiūtė
2015 m. Julija Fomina savo disertacijoje „Meno parodų kuratorystė Lietuvoje: sampratos ir raida“ rašė, kad kuruojamos parodos nemenka dalimi lemia tam tikras meno raidos tendencijas, neretai būtent per ją realizuojami menininkų sumanymai: „Šiuolaikinio meno kuratorystė pranoksta meno sklaidos (tarpininkavimo) paskirtį ir užsiima meno „išradimu“, savo metodais priartėdama prie meno kūrybos“. Pasak autorės, į ją taip pat galima žvelgti ne tik kaip į parodų rengimo praktiką, bet ir kaip plačiame sociokultūriniame kontekste kuriamą ryšių tarp kūrinių, autorių, skirtingų laikų ir realybių tinklą.
Trijų jaunų meno kuratorių klausiame, kaip pasirinko šią profesiją ir kokia kuratorystė Lietuvoje dabar, kaip ji kinta ir kaip padeda mums žvelgti į meną ir pasaulį.
MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė prisimena, kad meno kuratorės profesiją pasirinko ne iškart: „Kelias link šios profesijos buvo ir turbūt vis dar yra vingiuotas. Esu studijavusi
Miglė Survilaitė. Tomo Ivanausko nuotr.
psichologiją Pietų Prancūzijoje, Tulūzos mieste. Supratusi, kad psichologija – ne man, nusprendžiau stoti į dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje. Apie dailėtyros studijas ir profesiją sužinojau iš menotyrininko, šokio istoriko ir kritiko dr. Helmuto Šabasevičiaus ir prancūzų instituto koridoriuose sutiktos meno istorikės, kuratorės Inesos Brašiškės. Jų įtraukiantys pasakojimai, žinios, įvairių kontekstų išmanymas mane paskatino susidomėti dailėtyros mokslu.“
„Tiesa, kai studijavau dailėtyrą, kuratorystės programos dar nebuvo, dabar studentai baigia dailėtyros ir kuratorystės kursą“, – patikslina ji. M.Survilaitės nuomone, tai labai tikslingas sumanymas, mat specialybės labai susijusios.
Kol kas M.Survilaitės profesinėje karjeroje daugiausia laiko, minčių ir energijos buvo skirta būtent MO muziejui, kuriame ji dirba nuo 2014 m. (buvusiame Modernaus meno centre (MMC). Jame ji teigia ir užaugusi iki kuratorės pareigų – anksčiau čia dirbo projektų vadove, parodų koordinatore: „Kartu su komanda dirbau ruošiantis muziejaus atidarymui, koordinavau pirmąją parodą „Visas menas – apie mus“, kurios kuratorė buvo menotyrininkė profesorė Raminta Jurėnaitė, vėliau koordinavau ir buvau labai daug įvairaus dėmesio sulaukusios parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ viena kuratorių. Didelei jos kuratorių komandai vadovavo kultūros analitikas Vaidas Jauniškis.“
„Kuratoriaus profesija man pačiai dar nauja. Galima sakyti, kad žengiu pirmuosius žingsnius. Tai darau aiškią viziją ir tikslus turinčiame muziejuje, orientuotame į lankytoją, jo patirtį, pirmiausia siekiančiame sudominti menu ne meno žinovus, o iki tol juo nesidomėjusią auditoriją, suteikti jai reikiamų ir norimų edukacinių priemonių. Man tai didžiulė atsakomybė, kuri kaskart jaudina, kartais net baugina savo mastu, bet galiausiai visada labai praturtina, paaugina ir suteikia rimtos patirties. Manau, kad tik dirbdamas didelėje institucijoje iki galo supranti, ką reiškia sukurti didelės apimties parodą ir kiek skirtingų savo sričių profesionalų joje dirba. Džiaugiuosi galėdama dirbti šį darbą. Juk ne kasdien atidaromi muziejai – tokia patirtis įsirašo atmintyje ilgam“, – kalba MO muziejaus kuratorė M.Survilaitė.
Nepriklausomas šiuolaikinio meno kuratorius ir menotyrininkas, buvęs meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ Vilniuje, „JCDecaux“ jaunojo menininko premijos parodų (2018–2019 m., kartu su Monika Kalinauskaite) ir 14-ąją Baltijos trienalę lydinčios parodos „Bekūnis autoritetas“ kuratorius Adomas Narkevičius dabar, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, galvoja, kad pasirinko kuravimą ne tiek kaip profesiją, o kaip galbūt prasmingą veiklą ir įdomų santykį su kultūriniais procesais bei pasauliu apskritai. „Tai nutiko palengva, atliekant praktiką, o vėliau ir dirbant „Rupert“. Tiesa, iš pradžių kuravau ne parodas, o tarptautinę rezidencijų ir alternatyvios edukacijos programas jaunosios kartos kūrėjams. Tuo metu pats kūrybiniame lauke jau buvau aktyvus kaip muzikantas, muzikos grupės „Without Letters“ narys“, – pasakoja jis.
„Dar paauglystėje tapo aišku, kad muzikos grupė – ne tik repeticijos ir koncertai, tačiau ir daug užkadrinės veiklos – grupės tapatybės formavimas, jos komunikavimas įvairiausiose medijose, taip pat veiklos planavimas, daugybės detalių derinimas, finansai ir logistika, galų gale mąstymas apie ilgalaikę kūrybinę viziją, estetinę raišką ir kaip visa tai įgyvendinti suderinant jos narių – labai skirtingų žmonių – meninius ir asmeninius interesus, – prisimena meno kuratorius. – Visais šiais darbais teko užsiimti jau nuo šešiolikos metų. Jų, žinoma, negalėjau įsirašyti į darbo CV – popmuzikos grupės meno vadovo neapmokamas etatas darbdaviams, spėju, būtų skambėjęs kiek juokingai, nors galbūt neturėtų. Pradėjęs dirbti „Rupert“ supratau, kad jie beveik tobulai atitiko matomus ir nematomus šiuolaikinio meno kuratoriaus darbo aspektus.“
Nors nemėgstu kalbėti tokiais apibendrinimais, atrodo, kad dabartinė kuratorių, kaip, beje, ir kūrėjų, karta leidžia sau būti pažeidžiamiems, nevengia platesnių socialinių, politinių klausimų arba konceptualių judesių, susietų su pačių išgyvenimais ir gyvenimu.
Adomas Narkevičius. Vikos Paškelytės nuotr.
A.Narkevičius dar grodamas grupėje baigė filosofijos bakalaurą, kuris, jo manymu, suteikė pradinių teorinių priemonių mąstyti ir leido gana giliai domėtis tokiais skirtingais reiškiniais kaip abstrakčios idėjos, įkūnytas buvimas pasaulyje, vizualioji kultūra, ekonomika, istorinė atmintis ar politinės teorijos.
Menininkas ir meno kuratorius Darius Jaruševičius, dirbęs prie projekto „Tapybos maršrutizatoriai“, kai ant Vilniaus viešojo transporto buvo vaizduojami lietuvių tapytojų darbai, ir kitų pogrindinių parodų (taip jis pats jas vadina), kaip „Reikalas toks“ buvusiame policijos komisariate, „Tapyba upe“ Parčevskio name Žygimantų gatvėje Vilniuje, „Px tas peizažas“ buvusioje „Žalgirio“ gamykloje Naujojoje Vilnioje, teigia, kad per visą gyvenimą teko išbandyti arba veikiau pats gyvenimas privertė imtis įvairių vaidmenų meno lauke, tarp jų – ir parodų kuratorystės: „Kadangi kurį laiką kūriau animaciją, teko imtis ir prodiusavimo. O kuratoriumi tapau apskritai pasukęs į menotyrą, būdamas menininku ir nenorėdamas priklausyti jokiai galerijai ar institucijai. Kuravau dvi nepriklausomas artist run platformas – galeriją SHCH/ŠČ, kurią įsteigėme su dviem kolegomis, ir savo paties sukurtą platformą „Maršrutizatoriai“.
Kas yra gera paroda?
„Vieną bendrą geros parodos receptą atrasti ar išrasti vargu ar įmanoma – skirtingai negu (dažnas) teorizavimas, kuravimas – tai darbas ne su bendrybėmis, bet su paskirybėmis, t.y. konkrečiais meno darbais, kūrėjomis ir kūrėjais, situacijomis ir aplinkomis, reikalaujantis jautrių sprendimų konkrečiomis aplinkybėmis“, – kalba A.Narkevičius.
Pasak jo, kuruojant parodas svarbu atpažinti ir įsivardyti savo motyvaciją, suvokti, į ką ir kodėl paroda kreipiasi: „Ar į plačiąją Lietuvos visuomenę, ar į tarptautinę meno rinką, ar į kitus Vilniaus meno tyrėjus ir kūrėjus, ar į instagramo hype‘ą. Kuravimas įneša tiek etinio, tiek proto skaidrumo, kartu palengvina bendravimą tarp visų dalyvaujančių grandžių, leidžia kurti tarpusavio pasitikėjimą, o tai yra vienas svarbiausių dėmenų. Man kuruojant svarbu užtikrinti pakankamą pagarbą jos lankytojams, jose rodomiems kūrėjams ir, gal tai net svarbiausia, kūriniams“, – teigia nepriklausomas meno kuratorius ir menotyrininkas.
„Taip galėčiau pereiti prie to, kas man asmeniškai yra gera paroda, – sako A.Narkevičius. – Būtent tokioje parodoje užtikrinama galimybė kūriniams atsiverti lankytojui (bent jau tam, į kurį paroda kreipiasi), o ir joje kūriniai iš tiesų panašiai mąsto arba jaučia savo specifiška estetine raiška ir su lankytojais susikalba taip, kaip nepavyktų pasikalbėti kitomis komunikacijos ar kultūros formomis. Grupinė paroda, o būtent tokios parodos dažnai leidžia kuratoriams ryškiau prisidėti kūrybiškai, būdama jautri atskiriems kūriniams, gali ekspozicinėje erdvėje tarp jų nutiesti gijas, sukuriančias naują pasaulį arba kitaip atveriančias jau esamą pasaulį. Man įdomiausia, kai tas pasaulis toks pats kupinas prieštaravimų, keistų jausmų, klausimų, į kuriuos nėra lengvų atsakymų, kaip ir tikrovė, kurioje gyvename.“
Pasak kitos pašnekovės, kuratorės M.Survilaitės, dabar, su turima patirtimi ir žiniomis, geros parodos požymiai jai siejasi su gebėjimu pasakyti ką nors naujo, savito, netikėto, tai, kas suj(a)udintų daugiau nei vien estetiškai ir konceptualiai, keltų svarbius klausimus. Jos nuomone, daugiausia nulemia patyrimas ir pažinimas.
D.Jaruševičius teigia, kad per ketverių metų praktiką jo supratimas apie tai, kas yra ar galėtų būti gera paroda, labai daug kartų keitėsi. „Apskritai, vienas svarbiausių kriterijų yra, ar parodos turinys išeina iš už meno diskurso ribų, gali veikti ne vien kaip meno kūrinys, o kaip kažkoks kitas kultūros dalykas. Pavyzdžiui, man patinka meną gretinti su futbolu (yra struktūrinių panašumų), bet futbolo meno diskursas nepasiglemžia. O gera paroda man ta, kurioje susiformuoja taiklus, afektyvus laikinas parodos subjektas, kuriantis šviežius aktualius suvokinius“, – teigia jis.
Laisvėjanti kuratorystė
A.Narkevičiaus nuomone, kuratorystė Lietuvoje įvairėja, laisvėja, atsiranda vis daugiau nepriklausomų ar pusiau nepriklausomų parodų (ir ne tik – kaip pastebi, ten dažnai vyksta skaitymai, performansai, diskusijos) erdvių: „Tarp pastarųjų galėčiau išskirti „Lokomotif“ Lentvaryje, Kauno menininkų namus, „Swallow“, „Editorial“, „Autarkia“, „išgir̃stì“, „Montos Tattoo“ Vilniuje. Prieš dešimtmetį didžiųjų meno institucijų siūlyta akademiška ir ypač įtakinga (ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje) Raimundo Malašausko kūrybinga kuratorystė kaip efemeriško, unikalaus įvykio ir konceptualių jungčių kasdienybėje formavimo taktika buvo tvirtai įsišaknijusios kaip bene vienintelis galimas, gero takto kuratorystės modelis. Pastaruoju metu regiu vis daugiau kuratorystės, kuri nebijo pristatyti labai skirtingų požiūrių į šiuolaikinį meną, polemizuoti tarpusavyje parodomis, apginti savo poziciją, nepaisant greitai besikeičiančių madų vėjų. Nors nemėgstu kalbėti tokiais apibendrinimais, atrodo, kad dabartinė kuratorių, kaip, beje, ir kūrėjų, karta leidžia sau būti pažeidžiamiems, nevengia platesnių socialinių, politinių klausimų arba konceptualių judesių, susietų su pačių išgyvenimais ir gyvenimu.“
D.Jaruševičiaus nuomone, meno kuratorystė Lietuvoje yra labai liberali: „Galbūt nėra pakankamai pinigų, bet realizuoti savo kuratorines idėjas galimybę turi visi. Kultūros finansavimo politika išties tapo atviresnė. Aišku, yra dvi pusės: galbūt dabar lengviau padaryti ryškių debiutinių darbų, bet ir sunkiau išsilaikyti, jei nenori dirbti jokioje institucijoje. Bet, turint kitą veiklą ir geismą, rengti parodas ir kultūros įvykius niekas netrukdo.Vis dėlto manau, kad, žiūrint plačiau, viešajame diskurse iki galo neįsisąmoninta kuratorystės svarba.“
Etinė meno kuratorių atsakomybė
Pasak A.Narkevičiaus, Lietuvos vizualiojo ir tarpdisciplininio meno laukas labai mažas, nors ir plečiasi. „Per pastaruosius metus atsirado žymiai daugiau galimybių kurti savo platformas, burtis į kūrėjų mikrobendruomenes, nejaučiant milžiniško spaudimo būti monolito, būsiančio karjeros sėkmės kalve, dalimi, tad ir nelaukti prie užvertų vienos ar kitos institucijos vartų. Nepaisant to, verta paminėti britiškame meno kontekste mano paties išmoktą skirtį tarp interesų konflikto ir tariamo interesų konflikto. Paprastai tariant, pastarasis galioja net ir tada, kai atrodo, kad sprendimai priimami darant įtaką visokiems familiariems ryšiams, nors jiems yra gerai pagrįsta meninė priežastis. Dėl vietos meno lauko dydžio, labai norint, beveik kiekvieną įvykį jame galima interpretuoti kaip iš tiesų, o ne tariamai supainiotų interesų pasekmę“, – mano jis.
Incorporeal flaka haliti
„Ar tai vienas, ar kitas, žvelgiant iš išorės, praktiškai neįmanoma įrodyti, todėl be galo svarbi tampa vidinė kuratoriaus etinė atsakomybė – kodėl aš kviečiu šį kūrėją dalyvauti šiame renginyje, ar tai tinkamiausias pasirinkimas? – pastebi nepriklausomas meno kuratorius. – Ši atsakomybė auga priklausomai nuo užimamos pozicijos. Gerokai atlaidesnius kriterijus vertėtų taikyti mažos bendraminčių bendruomenės įkurtai ekspozicijų erdvei, o kitokius – pagrindinių šalies meno institucijų kuratoriams.“
Kalbant apie juos, kaip rimtesnę problemą nei piktybiškos protekcijos, kurių, nors pasitaiko, kaip, beje, ir tarptautiniame meno lauke, A.Narkevičius įvardytų profesinį tingumą, intereso susipažinti tiek su jaunųjų, tiek su istorinių autorių, kurie nėra tiesioginiame kuratoriaus ar kuratorės akiratyje, kūryba trūkumu. „Bet kurios šalies ar miesto kultūros scena tampa sekli, neproduktyvi, paprasčiausiai neįdomi, kai ji užsiima tik savęs patvirtinimu, įtvirtinimu ir vengia diskusijų, polemikos, kūrybinių įtampų, kurių neišvengiamai kyla, kai į ją patenka naujų žmonių ir kitokios nei joje jau vertinamos, idėjos. Norėtųsi, kad Lietuvos meno laukas išliktų gyvybingas, dinamiškas, koks jau ilgą laiką ir yra“, – teigia pašnekovas.
Mums svarbu nepamiršti, kad gairės, kaip reikia daryti, kada ir kodėl, apie kokias temas reikia kalbėti, apie kokias nereikia, dažniausiai yra kuriamos pačių meno žmonių
A.Narkevičius, ieškodamas naujų kūrėjų, eina į studentų kūrinių peržiūras, parodas, stebi meno erdvių, galerijų, rezidencijų ir institucijų, kurių idėjos ir darbo principai artimi jo, veiklą, pagal finansines galimybes stengiasi nuvykti į pagrindinius tarptautinius meno renginius, lankytis Lietuvos ir užsienio muziejuose, aktyviai bendrauti su menininkais ir menotyrininkais, kurių nuomonę vertina, apie, jų galva, reikšmingą, įdomią kūrybą. O nepasimesti intensyviame, dabarties haipo pripildytame lauke jam padeda kruopščiai, apsvarstytai parašytų menotyros knygų ir tekstų meno žurnaluose, apmąstančių tiek istorinį, tiek šiuolaikinį meną, studijavimas.
Paklaustas, kaip randa naujų menininkų, D.Jaruševičius atsako ir pusiau juokaudamas, ir tiesiai šviesiai, kad iki karantino aukų ieškodavo bare. Dabar yra susikoncentravęs ties savo kūryba, o vėliau bus matyti. „Asmeniniai santykiai ir asmeniniai ryšiai, kolegų ir bičiulių socialinis tinklas egzistavo visuomet, tiesiog jie nebūtinai visada tvarūs ir juose gausu trūkių“, – šypsosi jis. Šiuolaikinėje kuratorystėje jis mato kitokių problemų. D.Jaruševičiaus manymu, privatus mecenavimo ir kolekcionavimo institutas yra per siauras, nepaisant kelių žmonių, kurių indėlis į Lietuvos meno mecenatystę ir raidą milžiniškas bei vertas didžiausios pagarbos. Kuratoriaus ir menininko nuomone, mums trūksta šiuolaikinių regioninių kolekcijų ir muziejų – tokių galėtų atsirasti Klaipėdoje ar Panevėžyje.
Kuratorystė kaip kūrybiškumo išraiška
Darius Jaruševičius. Asmeninio albumo nuotr.
Menininkas D.Jaruševičius kuratorystę derina su kūryba skirtingose meno srityse. Jis pastebi, kad jo gyvenime viskas vyko labai stichiškai, tad šiuo metu yra susikoncentravęs į savo kūrybą – asmeninės parodos ir animacijos kūrimą. Jo nuomone, šiuolaikinio menininko sėkmė didžiąja dalimi yra kuratoriaus nuopelnas ir gebėjimas sukurti, be abejonės, bendradarbiaujant aktualų parodos ar meno įvykio subjektą.
M.Survilaitė akcentuoja, kad etatinis darbas muziejuje ar panašioje institucijoje skiriasi nuo nepriklausomo kuratoriaus darbo, ypač tokiame veržliame muziejuje kaip MO. „Kalbant tik apie kuratorystės aspektą, dirbant institucijoje, manau, reikia būti lanksčiam ir atviram, gebančiam eiti į kompromisus, dirbti didelėje skirtingų sričių profesionalų komandoje, išmokti aukoti savo idėją. Džiaugiuosi, kad MO muziejuje svarbus tarpsritiškumas, todėl dažniausiai prie parodų kuravimo dirba labai įvairialypės komandos. Aš tai vertinu kaip progą pažinti labai įdomias asmenybes, kitų mokslų prieigas“, – sako pašnekovė.
A.Narkevičiaus nuomone, meno kuratorystė gali ir galbūt turėtų būti kuratoriaus kūrybine raiška. „Įdomu, kad už Lietuvos meno scenos ribų susidūriau su faktu, jog toks požiūris į kuratorystę daug kur Vakarų ir Šiaurės Europoje nėra savaime suprantamas. Ten, ypač didesnėse meno erdvėse, institucijose, visų pirma atsižvelgiama į visokių politinių, biurokratinių, diplomatinių, kartais net privačių finansinių rėmėjų interesų suderinimą, patenkinimą, karjeros varnelių užsidėjimą. Tokiais atvejais kuratorystei kaip kūrybai, individualumui, vietos lieka ne tiek ir daug. Tad labai džiaugiuosi 10-ojo dešimtmečio pirmosios Lietuvos šiuolaikinio meno kartos palikimu mums. Jis įtvirtino kuratorystės kaip eksperimento, kūrybinės laisvės, daugiabalsiškumo, klausimų atvėrimo, o ne atsakymų pateikimo vertę, pagarbą kūrėjams ir jų kūriniams, – pastebi nepriklausomas meno kuratorius. – Šiuo atžvilgiu man be galo taiklus pasirodė nemažai prie Lietuvos šiuolaikinio meno lauko formavimosi prisidėjusio kuratoriaus Anderso Kreugerio palinkėjimas, išsakytas mūsų pokalbyje, kuris taps knygos, kurią netrukus išleis Šiuolaikinis meno centras, dalimi: „Kūrėjams ir kuratoriams palinkėčiau bekompromisės veiklos. Mums svarbu nepamiršti, kad gairės, kaip reikia daryti, kada ir kodėl, apie kokias temas reikia kalbėti, apie kokias nereikia, dažniausiai yra kuriamos pačių meno žmonių.“
A.Narkevičius priduria, kad būtent dėl to šias gaires patys meno žmonės gali keisti – pasitelkdami vaizduotę, atvirumą vienas kito mintims ir stiprų kūrybinį stuburą.
