Visi puikiai žinote patarlę „Viščiukus skaičiuoja rudenį“, tačiau turbūt ne visi žinote, kas joje užkoduota. Iš esmės šioje patarlėje rekomenduojama nedaryti išvadų anksčiau laiko. Ši liaudies išmintis tinka kalbant ne tik apie ankstyvas išvadas vertinant kažkokius objektus (ar žinojote, kad yra tokių, kurie susidaro įspūdį apie filmą vien iš nuotraukų ar treilerio – jeigu nepatinka, tuomet filmo nė nežiūri), bet ir žmones bei mūsų santykius su jais.
Kai kurie mėgsta pasidaryti išvadas (dažniausiai nelabai tikslias) apie draugus, kolegas, giminaičius, viso labo stebėdami jų veiklą socialiniuose tinkluose, nes susitikti per darbus ir papildomas veiklas esą nebėra kada. Iš tiesų užtektų tik atsitraukti nuo kompiuterio ir pakviesti kavos ar vakarienės. Taip sužinotumėte, kaip tas žmogus gyvena realybėje, o ne virtualiajame pasaulyje.
Tik nesakykite, kad nesate atsidūrę situacijoje, kai jūsų senas geras bičiulis praeina pro šalį nė nepasisveikinęs, nors vos prieš pusvalandį feisbuke aktyviai komentavo po jūsų atostogų nuotraukų albumu. Kokia išvada peršasi? Greičiausiai jūs tam žmogui jau egzistuojate tik socialiniuose tinkluose ir jam užtenka informacijos, kurią ten apie jus susirenka, o realybėje nesate jam jau toks įdomus. Liūdniausia, kad stebėdamas jus toje virtualioje realybėje jis galėjo pasidaryti ir kažkokią netinkamą nuomonę apie jus – pavyzdžiui, pamatęs vos vieną jūsų komentarą kokioje nors diskusijoje apie skiepus, užfiksuoti sau, kad esate skiepų šalininkas ar antivakseris.
Bet juk tai iš esmės yra tas pats, kaip vertinti filmą iš nuotraukų ar anonsinio filmuko (taip treilerius rekomenduoja vadinti kalbos specialistai), ar knygą iš vienos citatos. Ir ne, tai nėra karantino padarinys. Mes, šiuolaikiniai žmonės, tiesiog įpratome viską paskubomis įvertinti ir sudėlioti į tam tikras lentynėles. Tačiau kam? Gal kad daugiau laiko liktų virtualybei?
„Aš tikiu, kad šiame beprotiškai greitai besikeičiančiame pasaulyje yra kažkas amžino ir pastovaus. Ir tai būdinga kiekvienam amžiui, epochai. Kartais skirtingomis apraiškos formomis ir būdais: revoliucijomis, naujomis religijomis, filosofijomis, socialiniais judėjimais. Dėl to savo kūryboje neignoruoju aktualijų ir to, kuo šiandien gyvena ir kvėpuoja visuomenė. Stebiu visas visatos apraiškas ir stengiuosi koncentruotis į tai, kas slypi už jų. Tačiau mano kūryba neskirta socialiniams ar politiniams pareiškimams ir nelaikau savęs aktualijų, socialiniu ar politiniu menininku“, – sako vienas iš šio mūsų numerio herojų, režisierius, laidų vedėjas ir aktorius Aleksandras Špilevojus.
Jo kolega, režisierius Naubertas Jasinskas, taip pat kuria kitokį teatrą, kuris suteikia galimybę atsiriboti nuo įprastų gyvenimo žaidimo taisyklių ir save pamatyti iš kitokios perspektyvos. „Siekis yra ne tik kalbėti tamsesnėmis temomis – esamame chaose neįmanoma nekalbėti apie tai šalia kitų temų. Visiškai atsiriboti – vadinasi, ignoruoti realybę. Nors ir realybės samprata yra labai plati. Žmonės gyvena ir mąsto labai skirtingai. Įdomu pabandyti išgirsti ir bent dalelyte pajusti, kaip tą patį pasaulį, tą patį laiką ir vietą visiškai kitaip mato bendraamžiai ir bendraminčiai“, – teigia jis.
Šiame numeryje rasite interviu su dar dviem teatro pasaulio atstovais – urbanistinio šokio profesionaliojoje šokio scenoje Lietuvoje pionieriais, šokėjais ir choreografais Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi. Taip pat kalbinome kauniečių post-punk trio „Akli“ narius, plakatų kūrėją Pijų Buraką, erdvinių knygų kūrėją Eleną Seleną. Žurnale tradiciškai rasite knygų ir muzikos albumų apžvalgų, spektaklių recenzijų. Gero skaitymo ir iki susitikimo rudenį.
Jūsų „370“
