Recenzavo Goda Dapšytė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
TAI NE TAVO SAPNAS
Repertuarą sekite www.dance.lt
Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ lietuviškoje programoje buvo gausu karantino metu gimusių ar jo įkvėptų jaunųjų kūrėjų darbų. Vienas tokių – tarp Belgijos ir Lietuvos gyvenančios ir kuriančios choreografės Vilmos Pitrinaitės monospektaklis „Tai ne tavo sapnas“.
Nepriklausomos šokio trupės „We cie“, kuri Lietuvoje vadinasi „Šokančio ruonio kompanija“ įkūrėja ir meno vadovė V.Pitrinaitė spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ kūrė karantino metu, saviizoliacijoje, ir pirmiausia pristatė videoformatu. Dabar gyvai, priešais publiką, atliekamas monospektaklis įgavo naujų spalvų ir temų. Kūrėja teigia spektaklyje besigilinanti į maištininkės figūros interpretacijas ir siekianti perteikti prieštaravimo ir pasipriešinimo varomosiose jėgose slypinčią teigiamą kūrybinę energiją. Tam ji pasitelkia repo atlikėjos įvaizdį ir pastarųjų poros metų politinių (ir ne tik) aktualijų atgarsius. Scenoje V.Pitrinaitė gyvai jungia ne tik garso efektų pedalu įrašomus garsus ir tekstus, bet ir pasaulio aktualijas, tokias kaip „Black Lives Matter“ ir protestus prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje.
Pradėjusi nuo savo kambario ir jo ribų tyrinėjimo choreografė pereina prie teksto ir judesio junginių, vėliau – jų dekonstrukcijos. Jungdama „ką matau, tą apdainuoju“ principu konstruojamą ir repo stiliumi atliekamą tekstą su paprastomis judesio frazėmis, ji tarytum dekonstruoja ir vieno, ir kito atsiradimą. Tačiau čia pat tyrimas nutrūksta be išvadų ir prasideda nauja – maišto – tema, kuri taip aiškiau ir neapibendrinama. Kūryboje laisve ir atvirumu besiremiančios V.Pitrinaitės choreografiniams kūriniams būdingas ir šioks toks atsainumas, kuris šį kartą atsispindi ir spektaklio struktūroje, ir turinyje.
Tyrinėdama maišto temą V.Pitrinaitė savo spektaklyje, regis, iki galo persiima maišto dvasia ir ima priešintis viskam, taip pat ir spektaklio struktūros bei dramaturgijos vystymo dėsniams, loginiams ryšiams tarp pateikiamų asociacijų, motyvuotoms sąsajoms. Atlikėja, prabildama vis kitu balsu (ar judesiu), scenoje kuria savotišką daugiabalsę sutartinę, kuriai vis dėlto trūksta dermės. Nors V.Pitrinaitė geba bent dalį auditorijos pavergti tiesiog asmenine energija, šį kartą padrikų idėjų chaosui nustelbti vien jos, deja, neužteko.
Rekomenduojama kovojantiems prieš viską.
Nerekomenduojama mėgstantiems rišlumą.
Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
DELČIA
ŽIŪRĖKITE KINO TEATRE „NAGLIS“, PALANGOJE
Repertuarą sekite www.kjt.lt
Geriausias teatrinis vakarėlis šią vasarą vyksta Palangoje. Jį rengia Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, įsikūrę Palangoje, šiuo metu neveikiančiame legendiniame kino teatre „Naglis“. Kodinis šio vakarėlio / potyrio / pasirodymo pavadinimas – „Delčia“.
Sakoma, kad mėnulio delčia – tai vidinio ir išorinio apsivalymo, atleidimo metas, kai visai gerai atsikratyti to, kas svetima, nenaudinga, nereikalinga. Gal todėl spektaklis pradedamas siūlymu paleisti. Paleisti viską, kas slegia, kelia nerimą, viską, ką galima palikti už kino teatro durų. Kitaip tikriausiai ir nepavyktų leistis į šį jaunųjų aktorių siūlomą šiek tiek siurrealistinį žaidimą. O leistis visai verta.
Interaktyvaus spektaklio „Delčia“ kūrėjai susirinkusiems žiūrovams siūlo tapti bendro veiksmo dalyviais ir, pasivaišinus Beno Barmeno siūlomais gėrimais, leistis į kelionę po seno kino teatro užkaborius, kuriuose gyvena ir veikia netikėčiausi personažai. Tiesa, ne visiems žiūrovams tenka ta pati kelionė ir ne tos pačios pažintys, tad, pasak spektaklio kūrėjų, į šį nuotykį galima leistis mažiausiai tris kartus, o jei atėjote su kompanija, galite pasisemti ir skirtingų įspūdžių. Įvairiose „Naglio“ kertelėse galima sutikti vyriškumo ir moteriškumo guru ir išklausyti jų pamokymų, išsiburti, pasimokyti tango pagrindų, pasivaišinti žolelių arbata, stebėti netikėtus epizodus iš itin savotiško vesterno, išmėginti save karaokės vakarėlyje ar melžiant karvę, kepti zefyriukus ant laužo besiklausant baisios istorijos ir patirti nemažai kitų netikėtumų, regis, tarpusavyje visiškai nesusijusių nuotykių.
Praėjusiais metais tarp karantinų gimęs spektaklis kurtas pačių aktorių ir kuratorių komandos, kurią sudarė prancūzų režisierius Jeanas-Cyrilis Vadi, kino ir teatro kūrėjas Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė ir teatrologas, dramaturgas Andrius Jevsejevas. Aktorių saviizoliacijos metu pradėtas kurti pasirodymas, pasak jo aprašymų, konstruotas atsispiriant nuo Černobylio katastrofos, tačiau šiuo metu pristatomoje versijoje šias sąsajas įžvelgti gana sunku. Ryškesniu jungiamuoju ryšiu tarp scenų ir pasakojimų čia tampa graikų mitai, o šios temos epogėjumi – Laimos Akstinaitės monoscena, kurio metu ji nonsenso kalba pasakoja Prometėjo ir Pandoros mitus. Tai bene labiausiai aktoriniu meistriškumu išsiskirianti šio interaktyvaus spektaklio scena, ne tik priverčianti žiūrovus leipti juokais, bet ir atskleidžianti dar nematytas šios aktorės talento savybes.
Nors atsekti bendresnį pasakojimą, spektaklio temą ar eigos logiką „Delčioje“ sunkoka, tačiau visa tai užgožia begalinė Klaipėdos jaunimo teatro aktorių energija ir geranoriškumas, įsitraukimas ir atida kiekvienam šio vakarėlio žiūrovui / dalyviui, priverčianti įsitraukti ir pasinerti į siurrealistinį vyksmą. „Delčioje“ visiškai tarpusavyje nepažįstamų žmonių grupė galiausiai gali pasijusti tarsi biuro vakarėlyje. Tokia tad ši vasarinė teatrinė pramoga.
Rekomenduojama linkusiems leistis į nuotykius ir / ar nuobodžiaujantiems poilsiautojams.
Nerekomenduojama visada į viską žvelgiantiems rimtai ir kankinamiems socialinės fobijos.
){kind=link}