Rašė Gintarė Žaltauskaitė
Aleksandras Špilevojus – talentingas aktorius ir režisierius, į netikėtas Lietuvos vietas atvežantis storytelling’ą (istorijų pasakojimą – red. past.) ir teatrą. Keliones motociklu ir muziką dievinantis A.Špilevojus prisipažįsta, kad tarp žiūrovų jį dažniausiai galima sutikti koncertuose. Kurdamas spektaklius aktorius stebi ir užsimerkęs, o ieškodamas įkvėpimo lieka ištikimas mėgstamiausioms grupės „Radiohead“ dainoms. Su „Meno alchemijos“ įkūrėju ir vadovu, Panevėžio J.Miltinio dramos teatro meno vadovu, režisieriumi, laidų vedėju ir aktoriumi kalbamės apie teatrą, kūrybą ir tai, kas nekinta.
– Muzikos technologijų studijos, tada – aktorystė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu esi ne tik režisierius, aktorius, tačiau ir „Meno alchemijos“ įkūrėjas ir vadovas, Panevėžio J.Miltinio dramos teatro meno vadovas. Ką savo darbais sieki suteikti žiūrovams ir atnešti į meno pasaulį?
– Savo darbuose mėginu kurti spektaklio atlikėjų ir žiūrovų ryšį. Suteikti bendros patirties, leidžiančios visiems susirinkusiems šiek tiek nurimti, atsipalaiduoti. Atsiduoti savęs, aplinkinių, kitaip mąstančių ir besielgiančių žmonių pažinimui. Kartu su kūrėjais ir žiūrovais stengiuosi pažinti šiandienos ritmą ir laiką, kuris nenumaldomai praeina. Kiek kitokį rytojų, kuris, nepaisant mūsų noro ar nenoro, vis tiek ateis (jei tik mes savo rankomis iki tol nesunaikinsime planetos). O labiausiai mane domina tai, kas mūsų visatoje yra nepajudinama ir nekintama.
Aš tikiu, kad šiame beprotiškai greitai besikeičiančiame pasaulyje yra kažkas amžino ir pastovaus. Ir tai būdinga kiekvienam amžiui, epochai. Kartais skirtingomis apraiškos formomis ir būdais: revoliucijomis, naujomis religijomis, filosofijomis, socialiniais judėjimais. Dėl to savo kūryboje neignoruoju aktualijų ir to, kuo šiandien gyvena ir kvėpuoja visuomenė. Stebiu visas visatos apraiškas ir stengiuosi koncentruotis į tai, kas slypi už jų. Tačiau mano kūryba neskirta socialiniams ar politiniams pareiškimams ir nelaikau savęs aktualijų, socialiniu ar politiniu menininku.
– Radijo laida „3 000 priežasčių“ tarsi primena, kad nuo pirmosios aistros – muzikos – toli nepabėgai.
– Muzika yra vienintelis reiškinys šioje Žemėje, nuo kurio niekada net ir nemėginau bėgti. Be teatro gyventi bandžiau, o štai be muzikos nė nerizikuoju. Ji man kaip deguonis. Teatras – tai gyventi mokantis ir nuolat ugdantis kelias, o muzika – didžioji meilė. Todėl „3 000 priežasčių“, todėl tiek daug muzikos mano spektakliuose…
– Tikrai didelę reikšmę skiri spektaklio skambesiui. Tačiau kaip pavyksta tai įgyvendinti rengiant spektaklius atviroje erdvėje?
– Man labai svarbus spektaklio skambesys, jo garsinė dinamika. Dramaturginio teksto ritmas, aktorinių pauzių išlaikymas ir skambėjimas (kartais savo repeticijose nė nežiūriu į aktorius, bet užsimerkęs jų klausausi). O atviroje erdvėje atsiduodu pačios erdvės skambėjimui. Jos neįmanoma nugalėti, o kovoti su ja būtų netgi kvaila. Todėl spektaklyje „Stepai, gazo!“ naudoju gerokai mažiau muzikos, visiškai atsisakau mikrofonų ir leidžiu pačiai aplinkai pasiūlyti spektaklio ritmą. Mes su scenos partneriu Laurynu Jurgeliu, žinoma, turime viziją, kaip turi atrodyti ir skambėti šis mūsų spektaklis, bet kiekvienas mūsų pasirodymas nutinka vis naujoje erdvėje, susirinkus visiškai kitokiai publikai. Todėl atvykstame ir stengiamės jautriai reaguoti į tai, ką siūlo tos dienos erdvė su visais aplinkos triukšmais. Ką mums duoda susirinkusi publika, kurią mes provokuojame bendravimui, reakcijoms. Taip šį spektaklį atviroje erdvėje kuriame ne tik mes, bet ir visi susirinkusieji, netgi ir tie, kurie atsitiktinai praeidami pro šalį garsiai klausosi muzikos ar pravažiuoja triukšmingu sunkvežimiu.
– Vienas iš tavo darbų vadinasi „Neišmoktos pamokos“. Kokios pamokos neišmokai pats?
– Vis mokausi sustoti ir liautis save stumti į naujus iššūkius, naujus darbus ar everestus. Kartais atrodo, kad vis bandau sau pačiam įrodyti, jog galiu daugiau, geriau, įdomiau. Nors jau ir supratau, kad neverta, – galėčiau tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis ramiu, lėtu, tyliu ir mažai pastebimu procesu. Tačiau to neišmokstu ir kaip nuo grandinės nutrūkęs nepaklusnus šuo vėl ir vėl pabėgu. Gerai, kad bent pavyksta tai pastebėti. Gal vieną dieną išmoksiu ir nebebėgti?
– Storytelling’o žanras ir kelionės motociklu – žodį ir meną atveži neįprastu būdu. Kaip gimė idėja sujungti motociklus ir teatrą? Kodėl svarbu meną rodyti už miesto ribų?
– Prieš kelerius metus netikėtai perskaičiau filmo „Titanikas“ režisieriaus Jameso Camerono interviu, kuriame jis pasakojo, kad yra įsimylėjęs vandenyno pasaulį ir daugelį metų svajojo nusileisti patyrinėti nuskendusį „Titaniką“. Tačiau niekas niekada nebūtų leidęs jam to daryti, kol vieną dieną jis sugalvojo sukurti filmą apie XX a. Romeo ir Džuljetą, atsiduriančius skęstančiame „Titaniko“ laive. J.Cameronas pasiūlė filmo idėją milžiniškai prodiuserių kompanijai, kurie, perskaitę jo scenarijų, iš karto sutiko kurti šį filmą. O režisierius iškėlė būtiną sąlygą: prodiuseriai privalo gauti visus reikalingus leidimus ir padėti jam nusileisti į vandenyno dugną susipažinti su tikruoju laivu „Titanikas“. Taip jis sujungė savo kūrybą ir aistrą.
Šios teatro ribos leidžia parodyti dalykus, kurie kasdienybėje gali būti nepriimtini, pasibjaurėtini arba netgi draudžiami. Paradoksalu, bet taip teatro ribos ne supančioja menininką, o kaip tik suteikia laisvę ir beveik neribotų galimybių.
Abu su Laurynu labai mėgstame keliones motociklais. Todėl žiauriai smagu, kad galime kurti ir pristatyti savo kūrybą, nenustumdami savo hobio į šalį, bet pasitelkdami jį kaip vieną esminių spektaklio elementų. Žinoma, viskas prasidėjo ne nuo J.Camerono pavyzdžio ar noro važinėti motociklais. Man be galo įdomu kurti spektaklius žmonėms, kurie teatre lankosi retai arba visai jame nesilanko, o ne teatro kritikams ir ne prisiekusiems teatralams (nors man jie taip pat yra brangūs). Taip gimė „Neišmoktos pamokos“, ANTI ir kiti mano darbai. Kviečiau žiūrovus į teatrą. O dabar norėjau žengti dar vieną žingsnį – su teatru pats atvažiuoti pas juos. Todėl pradėjau galvoti apie spektaklio formą, kuri būtų patraukli ir lanksti improvizuoti, primenanti viduramžių trubadūrų, keliaujančių artistų veiklą. Taip nutariau nerti į storytelling’ą ir sukurti pasakojimu besiremiantį spektaklį, kuris būtų mobilus ir įmanomas rodyti bet kokioje atviroje erdvėje. O du aktoriai ant dviejų motociklų, man rodos, yra absoliuti mobilumo viršūnė. Visi rekvizitai, garso ir šviesos technika, apranga telpa mūsų kuprinėse. Mes nesivežame jokių pagalbinių žmonių – konsultuodamiesi su profesionalais, naudodami specialias programėles, patys išmokome valdyti spektaklio muziką ir apšvietimą. Išties visko naudojame minimaliai ir susitelkiame į pačios istorijos pasakojimą bei ryšio su žiūrovais mezgimą. Turiu pripažinti, visa tai labai pasiteisino. Dabar galime aplankyti bet kurį Lietuvos miestą ar kaimą. Mums nereikia jokių teatro pastatų, jokios techninės pagalbos. Spektakliui tereikia, kad susirinktų žiūrovai, o mūsų motociklai mus saugiai atgabentų pas juos.
– Daug dirbi teatro aplinkoje. Gal pavargai nuo juodo kubo? Kokioje neįprasčiausioje erdvėje teko vaidinti?
– Nepaisant to, kad bėgti nuo tradicinės teatro erdvės šiandien yra tam tikra mada, postmodernių madų nesivaikau ir nuo teatrinio juodo kubo tikrai nesu pavargęs. Jis turi daug magijos ir mane labai žavi, todėl didžiąją daugumą savo spektaklių kuriu būtent jame. Bet tam tikrais atvejais mano kūryba pati sau padiktuoja kitokią erdvę – teko režisuoti ir vaidinti labai senoje bažnyčioje, naktiniame klube, apleistame geležinkelio perone. Pastarajame, ko gero, buvo įdomiausia. Neįprasta matyti, kaip vakarėjant žiūrovai atvyksta į spektaklį traukiniais, išlipa ir artėja prie įrengtos scenos. Tąkart su grupe „Colours of Bubbles“ rodėme „Neišmoktas pamokas“. Snigo, žiūrovai stovėjo, tiksliau, judėjo, priešais sceną. Ta patirtis savo atmosfera priminė tikrą roko koncertą.
Spektaklį „Stepai, gazo!“ repetavome labai skirtingose erdvėse: darželio kieme, prie ežero, užmiestyje. Šiltuoju metų laiku kurti ne uždaroje patalpoje, o po atviru dangumi buvo labai gera. Tikimės, kad ir pasirodymų metu aplankysime dar daugiau nenuspėjamų erdvių. Įdomiausios man yra tos, kur neatvažiuoja joks kitas teatras. Labai laukiu pasirodymų mažuose kaimuose, pievose, apleistose senovinėse degalinėse, vidiniuose mokyklų kiemuose, krepšinio aikštelėse, statybvietėse ir pan.
– Kodėl spektakliui „Stepai, gazo!“ pasirinkai istoriją apie Stepono Batoro gyvenimą?
– S.Batoro istorija į mano akiratį pateko istorikės Lukos Lesauskaitės dėka. Prieš kuriant spektaklį mes susitikdavome ir diskutuodavome, koks Lietuvos istorijos epizodas gali virsti vertingu ir paveikiu spektaklio naratyvu. Nenorėjome pernelyg populiarių, daug naudotų istorijų. Kai Luka papasakojo apie S.Batorą, supratau, kad jis yra labiausiai neįvertintas Lietuvos valdovas. Nors jis, būdamas net ne lietuvis, padovanojo Lietuvai labai daug – davė pradžią Vilniaus universitetui, sustiprino švietimą, kultūrą, prisidėjo prie teismų praktikos atsiradimo, Livonijos kare nugalėjo patį Ivaną Rūstųjį ir t.t. S.Batoras gyveno itin įdomiu laikmečiu ir buvo nepaprastai ryški asmenybė, apsupta labai spalvingų žmonių. Jis visą gyvenimą įvairiose srityse spaudė gazą iki dugno. Man net pačiam sunku patikėti, kad niekas iki mūsų dar nepanaudojo šio valdovo gyvenimo istorijos kurdamas spektaklį ar filmą.
– O kada pats spaudi gazą iki dugno?
– Gazuoju nuolat tada, kai neriu į bet kurią naują veiklą. Dažniausiai tai būna naujo spektaklio kūrimas ar pjesės rašymas. Tuomet nematau nieko aplink, gazas būna maksimalus, jokių stabdžių ir jokio pasisaugojimo. Bet pasitaiko, kad užgazuoju ir kitose srityse, kai susižaviu kokiu nors nauju reiškiniu – muzikos grupe, menininku, filosofijos kryptimi ar kokia nors nedidele įdomia tauta. Tada kažkiek tenka kentėti mano artimiausiems žmonėms, nes begazuodamas savo susižavėjimo objekto link, netyčia kartu ten tempiu ir juos, net jei jie manęs to visai neprašo. Jie būna kaip tie vargšai nelygiu keliu vežami ir purtomi keleiviai motociklo liulkoj. O man – gazas!
– Koks nutikimas, įpintas į spektaklį „Stepai, gazo!“, smagiausias?
– Nenoriu atskleisti spektaklio istorijos vingių, bet asmeniškai man smagiausi tie epizodai, kurie net istorikams gerai nežinomi. Su Laurynu leidome sau juos pripildyti fantazijos. Taip pat kai kuriuos dulkėmis nuklotus, gilios istorijos fragmentus atskleidžiame žaisdami žaidimus su žiūrovais (pvz., kaip S.Batoras žengė į sostą, kaip jo akimis atrodė viduramžių Lietuva ir pan.).
– Spektaklyje vaidinate dviese. Ką kūriniui duoda kolega L.Jurgelis?
– Laurynas – ne tik vienas talentingiausių jaunųjų aktorių Lietuvoje, bet ir nepaprastai gili, daugiabriaunė, įdomi asmenybė. Kadangi sorytelling’e nėra jokios personažo kaukės, kuri galėtų tave pridengti, su žiūrovais kalbi nuo savęs. Todėl labai svarbu, koks yra pats aktorius, kiek magnetizmo ir charizmos jis turi. Šiuo atžvilgiu Laurynas yra tikra bomba – jis akimirksniu prikausto žiūrovų dėmesį. Galbūt jam padeda ir tai, kad turi sukaupęs nemažai patirties profesionaliame improvizacijos teatre (vaidino „Kitame kampe“, improvizacijos mokėsi pas Andrių Žebrauską). Na, ir galiausiai Laurynas yra profesionalus baikeris, todėl išmokė mane įvairių vairavimo subtilybių. Kartą jis labai gražiai pastebėjo: aš mokau jį kurti ir pasakoti istorijas, o jis mane – vairuoti. Win–win!
Andrejaus Špilevojaus nuotr.
– Gal šiame spektaklyje galima atpažinti tikruosius Aleksandrą ir Lauryną? Kas į sceną persikelia iš kasdienio gyvenimo?
– Žinoma, viso spektaklio metu liekame tik savimi. Viena pagrindinių storytelling’o taisyklių teigia, kad istorijos pasakotojai turi būti ir jos autoriais. Mes pasakojame būtent tai, ką, remdamiesi istoriniais šaltiniais, patys ir sukūrėme. Todėl mūsų pasakojimuose yra labai daug mūsų pačių minčių, asmeninio požiūrio į S.Batoro istoriją, humoro ir netgi istorijų iš mūsų asmeninių gyvenimų. Spektaklyje kartais suskamba ir mūsų pačių vaikystės, paauglystės patirtys, papildančios arba pratęsiančios Lietuvos valdovo istoriją ir sujungiančios ją su mumis ir mūsų laiku.
– Kur riba tarp teatro ir kasdienybės?
– Tai labai gilus ir sudėtingas klausimas. Anksčiau maniau, kad teatras pratęsia kasdienybę, bet šiandien taip nebegalvoju. Žodis „menas“ rusų kalba turi tą pačią šaknį, kaip ir žodis „dirbtinis“ (искусство ir искусственный). Taip į meną žiūrėjo ir Platonas, teigęs, kad meno kūriniai tik atvaizduoja idėjų pasaulį. Taigi, kaip tapybos darbai turi rėmus, taip ir teatras turi savo ribas, kurios dažniausiai apibrėžiamos konteksto, laiko, aplinkybių, kuriomis buvo sukurtas spektaklis. Teatre tos ribos gali būti fizinės (kaip scenos pakilimas), nematomos ar beveik neapčiuopiamos, tačiau jos visada yra. Būtent šios teatro ribos leidžia parodyti dalykus, kurie kasdienybėje gali būti nepriimtini, pasibjaurėtini arba netgi draudžiami. Paradoksalu, bet taip teatro ribos ne supančioja menininką, o kaip tik suteikia laisvės ir beveik neribotų galimybių.
– Motociklo krepšyje telpa tikrai nedaug. Ką atvešite visai festivalio „ConTempo“ programai? Ko žiūrovai nepatirs kituose spektakliuose?
– Manau, kad festivalis „ConTempo“ žiūrovams parengė visą puokštę stiprių scenos kūrinių. Bet tikrai žinau, kad niekur kitur žiūrovai neturės galimybės susipažinti su manimi, Laurynu ir mūsų istorijomis. Todėl kviečiu susipažinti su mumis, mūsų šalies istorija, storytelling’o reiškiniu, smagiai praleisti laiką (spektaklis tikrai daug linksmesnis nei mano monologai šiame interviu) ir drauge pažaisti kelis lengvus įdomius žaidimus. Na, ir tikiuosi, kad visa tai leis žiūrovams ir mums patiems grįžti namo šiek tiek geresnės nuotaikos, parsinešant skanią porciją naujų įžvalgų, minčių ir klausimų.
Visa festivalio programa – contempofestival.lt
