Eiti ar neiti. Teatras Nr.106 (spektaklių recenzijos) |

Me Two / Savoj krūvoj

Vilniaus miesto šokio trupė – urbanistinio šokio teatras „Low Air“ naująjį sezoną ir savo gyvavimo dešimtmečio minėjimo renginių ciklą pradėjo ilgai brandinta premjera „Me Two / Savoj krūvoj“. Šiuo aktyviais ritmais ir judesiais žiūrovus pasitinkančiu spektakliu „Low Air“ pristato naują būsimų šokėjų (ir ne tik) kartą. Spektaklyje šoka išskirtinai tik šio teatro šokio mokyklos auklėtiniai. Per abu karantinus jauniesiems šokėjams spektaklį kurti padėjo choreografė Airida Gudaitė, prodiuseris Laurynas Žakevičius, o kiek vėliau aiškesnę formą suteikti pagelbėjo režisierius Jonas Tertelis ir scenografai Renata Valčik bei Emilis Šeputis.

Nors spektaklis kalba apie paauglius, daugiausia jiems patiems gerai suprantama, netaisyta judesių, garsų ir asociacijų kalba, bet skirtas toli gražu ne vienai amžiaus grupei. Paaugliams čia aktualiausias gali pasirodyti atpažinimas, leidžiantis ištarti spektaklyje vis pasikartojantį „aš irgi“ (čia ataidi ir angliškoji spektaklio pavadinimo dalis), savotiškas žvilgsnis į šokantį veidrodį, o vyresnei auditorijai siūlomos temos apmąstymams kiek mažiau malonios.

Spektaklio kūrėjai jaunuolių istorijas įkurdino kultūros komplekse „SODAS 2123“ įsikūrusios galerijos „Atletika“ erdvėse, sukurdami savotiškus asociatyvių pasakojimų pripildytus kambarius. Tačiau pagrindinis veiksmas vis dėlto vyksta kadaise buvusioje mokyklos sporto salės erdvėje. Čia judesių ir itin skirtingų scenų junginiais skleidžiasi pasakojimai apie vienatvę, netikrumą, nejaukų, bet tokį viliojantį pasaulį ir suaugusiuosius jame.

Spektaklyje, kaitaliojant solo epizodus ir bendro dvylikos atlikėjų šokio scenas, formuojamos paauglystėje, kai taip svarbu išsiskirti ir kartu būti suprastam, individualizmo ir savos krūvos (chebros) parafrazės. Spektaklio kūrėjai, leisdami jaunuoliams būti patiems savimi ir išsišėlti, atskleidžia kontrastingas šio gyvenimo tarpsnio spalvas, nuolatinius prieštaravimus, lydinčius prasidedančią brandą.

Spektaklio garso takelį sudaro ne tik muzika, bet ir vaizdo įrašų iškarpos bei pačių šokėjų pasakojimų nuotrupos. Įdomu, kad beveik visi jaunuolių pasakojimai vienaip ar kitaip remiasi ar siejasi su suaugusiaisiais, visų pirma, tėvais ir ryšiu su jais. Būtent ryšys (ne santykiai, o ryšys) su tėvais tampa skaudžiausia ir jautriausia šio pasakojimo apie besibaigiančią vaikystę ir prasidedančią jaunystę nata. Kad ir kokie tėvai, jie – tie, kurių labiausiai reikia, kurių labiausiai trūksta, nesvarbu, kokie savarankiški jaustųsi bręstantieji. Ir staiga ryšys tampa atsakymu į tiek daug ir jaunuoliams, ir tėvams bei pedagogams kylančių klausimų, kasdienių ir egzistencinių problemų sprendimu.

Ryšio svarba išryškėja ne tik kalbant apie suaugusiuosius, bet ir apie bendraamžius. Tačiau čia išeitys kur kas paprastesnės. Į savą krūvą šiuos nuo vaikystės bėgančius ir jos besiilginčius kūrybingus ir jautrius jaunuolius greitai sutraukia įvairiausi žaidimai. Žaisdami jie atranda savo „aš irgi“ ir individualius sprendimus, žaisdami jie išlaisvina energijos perteklių ir įtampas. Šokdami jie žaidžia, o žaisdami – šoka. Regis, toks šį kartą buvo pagrindinis choreografės A.Gudaitės principas.

Gal todėl „Me Two / Savoj krūvoj“ maišosi įvairūs šokio stiliai, spektaklis mėgina keliauti per kelias erdves. Tiesa, būtent veiksmo erdvių suvaldymas ir žiūrovų paskirstymas, apsisprendimas dėl publikos judėjimo galimybių ir laisvės pasirinkti – bent kol kas – silpniausi šio energingo spektaklio segmentai. Kaip ir atskirų dramaturginių linijų dermė. Tačiau visus šiuos trūkumus nugali ar, tiksliau, nušluoja begalinis jaunatviškas atlikėjų entuziazmas, nepakartojama jaunųjų energija, kurioje dera įžūlumas ir jautrumas, agresija ir švelnumas.

Rekomenduojama paaugliams ir visų kartų tėvams.

Nerekomenduojama trokštantiems vienumos ir erdvės.

Recenzavo Goda Dapšytė

Teatro „Labas“ nuotr.

Nedingęs

Repertuarą sekite labasteatras.lt

Lietuvoje vis labiau populiarėjanti spektaklio-ekskursijos forma (itin aktuali pandeminiu periodu) suvilioja vis daugiau kūrėjų. Įdomu, kad ją renkasi ir eksperimentinio teatro, ir šiuolaikinio šokio, ir labiau tradicinių teatro formų šalininkai. Šį kartą į pasivaikščiojimą po toli gražu ne visiems pažįstamus Vilniaus Tilto ir Žygimantų gatvių kiemus spektakliu „Nedingęs“ pakvietė teatras „Labas“.

Daugeliui gerai žinomos aktorės Vitalija Mockevičiūė, Neringa Varnelytė ir Jurga Kalvaitytė ėmėsi mažai kam girdėto poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) biografijos. Tai gana liūdna, sunkumų, nesupratimo, atstūmimų kupina jautraus ir kūrybiško žmogaus gyvenimo (iš esmės prabėgusio gimtajame vienkiemyje) istorija, atgimstanti motinos, žmonos Perpetua ir poeto gimtojo krašto žmonių lūpomis. Šiandien beveik neįtikinamai skamba pasakojimas apie sovietinio režimo dėl iki galo nežinomų priežasčių nuo literatūros pasaulio atskirtą poetą, virtusį suvirintoju ir melioratoriumi, bet palikusį aštuonis nepublikuotus tokios nesušukuotos poezijos rinkinius.

Spektaklis-ekskursija „Nedingęs“ buvo sukurtas gimtajame poeto Sapiegiškės kaime, netoli Varėnos, o dabar perkeltas ir pritaikytas Vilniuje, miesto centre, atradus šiek tiek kaimo.

Regis, būtent sprendimas poeto istoriją pasakoti daugiau ar mažiau viešose, bet nesunkiai menamomis aplinkybėmis užpildomose erdvėse, tapo tuo spektaklio dėmeniu, kuris leidžia jį žiūrėti ir priimti šiandien, net ir nieko apie tokį poetą negirdėjusiems praeiviams. Mat bene geriausiai šį trijų aktorių bendrą darbą apibūdina jau kiek primirštas terminas „literatūrinis montažas“, artimesnis poeto gyventam laikui nei mūsiškiam. Tačiau šiai teatralizuotai literatūros pristatymo formai atsidūrus atviroje erdvėje ir suteikus jai savotiškos ekskursijos pavidalą, pasakojimas netikėtai atgyja. Ir visai nebesvarbu, kad spektaklis vyksta ne autentiškoje, o pritaikytoje aplinkoje, nes „Nedingusio“ autentiškumas slypi pasakojime ir jį sustiprinančioje poezijoje. Ir nors koncepcijos prasme „Nedingęs“ nepriartėja prie nacionalinį ar tarptautinį pripažinimą pelniusių tokio tipo spektaklių, tačiau sužiba išskirtinio jautrumo ir atjautos prarastam, nepastebėtam gyvenimui (tokiam, koks gali ištikti ne tik poetus, ir ne tik praeityje) kupinais momentais.

Rekomenduojama literatūros pamokoms ar istorijos žinioms paįvairinti.

Nerekomenduojama „Rimini Protokoll“ gerbėjams.

Recenzavo Goda Dapšytė

Martyno Plepio nuotr.

„S‘anatomia“

Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas)

Repertuarą sekite https://kosmostheatre.com ir http://www.kamerinisteatras.lt

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kauno miesto kameriniame teatre buvo pristatytas naujausias „Kosmos Theatre“ kūrinys – kosmologinė opera „S‘anatomia“, kurią kūrė jaunosios kartos kompozitorius Mantvydas Pranulis. „Kosmos Theatre“ spektaklių visada tenka laukti nekantriai, nes, visų pirma, jį kuria šiuolaikiškai ir originaliai mąstančios asmenybės. Teatras atstovauja vizualinio teatro krypčiai, kai spektaklis kuriamas vienoda vaizdo ir garso derme. Teatro, kuriame scenos menas ir vizualieji menai susijungia su mokslu ir šiuolaikinės visuomenės išgyvenamais potyriais. Tad šiuos spektaklius yra be galo įdomu stebėti, nes jų metu įdarbinamos ir emocijos, ir mintys. Ir kiekvieną kartą jie būna visiškai netikėti ir į nieką nepanašūs.

Visa tai buvo galima patirti operoje „S‘anatomia“. Paprastai eidamas į operą nusiteiki, kad sėdėsi saugiai prietemoje, mintyse kursi vaizdus, kurie scenoje daugiausia yra vaizduojami solistų balsais, galėsi nuspėti ir pabaigą – kas nors privalės mirti. Šioje kosmologinėje, interaktyvioje operoje viso to nėra, nors ji dėl to ne mažiau vertinga. Čia nėra įprasto draminio veiksmo, aiškaus konflikto, priešiškoms pasaulėžiūroms atstovaujančių veikėjų, tragiško pasipriešinimo likimui ar įspūdingų istorinių kostiumų ir besikeičiančių dekoracijų, gausaus būrio solistų, masinių scenų ir t.t. Nėra orkestro, choro ir įprasto solinio dainavimo. Einant į „S‘anatomia“ visą šį išankstinį įsivaizdavimą apie operos žanrą galima palikti namie.

Opera virsta transcendentine kelione po kosmosą, kurios stoteles modeliuoja garsovaizdžiai. Juos kuria aktoriai Paulina Simutytė, Povilas Jatkevičius, gyvai grojantis perkusininkas Dominykas Snarskis ir įrašyta muzika, kurioje skamba spalvinga žanrinė paletė – nuo klasikinės iki tamsiosios ambientinės ar industrinės muzikos. Įdomu ir tai, kad muzika kurta droninės muzikos pagrindu. Skirtingi muzikos garsai formuoja skirtingas emocijas ir vaizdinius. Kiek ko patirs ir pamatys, priklauso nuo paties žiūrovo: kiek atsipalaiduos ir kiek noriai leisis į šią garsovaizdinę kelionę. O tai padaryti žiūrovams sudarytos idealios sąlygos – atėjęs į pasirodymą esi pakviečiamas nusiauti batus, žengti į scenoje suformuotą uždarą palapinę ir atsisėsti ant pagalvėlių šalia atlikėjų ir kitų žiūrovų.

Scenografės Barboros Šulniūtės suformuota sceninė erdvė kuria mistinę atmosferą – pasijunti taip, tarsi būtum prisiminęs kažką labai gerai pažįstamo, be galo artimo, bet pamiršto. Šią archajiškumo būseną žodžiais įvardyti sunku, tačiau puikiai galima pajusti. Tai suartina visus spektaklio dalyvius, kurie virsta it vienos šeimos nariais. Susidaro pojūtis, kad atsiduri kosminiame laive, kuris tave skraidina po belaikę ir beribę erdvę, o ten regi visatos kūrimosi istoriją. Suvoki visa tai ne skaitydamas kosmologines teorijas ir mitus, o būtent patirdamas.

Operos verta nepraleisti dėl jos išskirtinių formos, poveikio ir, žinoma, muzikos, kuri įkvepia džiaugtis, kad turime tokių įdomių ir perspektyvių lietuvių kompozitorių kaip M.Pranulis.

Rekomenduojama: ieškantiems atsakymų į egzistencinius klausimus ir besidomintiems kosmologija.

Nerekomenduojama: mėgstantiems aiškiai nubrėžtas ribas.

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Perdegimas

Artimiausi pasirodymai:

spalio 21 d. – Kauno karininkų ramovėje,

spalio 22 d. – Jonavos kultūros centre,

spalio 30 d. – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Tolimesnį repertuarą sekite https://www.facebook.com/nuepiko ir https://www.instagram.com/nuepiko

„Perdegimas“ – šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis, virtęs kur kas daugiau nei įprastai scenoje šokamu ir stebimu spektakliu. Prieš keletą metų pasirodžiusi pirmoji spektaklio versija Nacionaliniame Kauno dramos teatre paliko gilų įspūdį, lyg būtum susitikęs su seniai matytais brangiais draugais, kurie nuoširdžiai pasakojo, kaip jiems sekasi. Trys šokėjai – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – įtikinamai pasidalijo savo kuriamų personažų (kartu ir savo pačių) degančiomis būsenomis. Kas nutinka, kai daug dirbi, bandai visur suspėti ir kasdien aprėpti daugiau, nei gali? Atsakymas paprastas – anksčiau ar vėliau perdegi. O kai tavo energijos baterija rodo 10 proc., belieka pripažinti šį faktą, tačiau ne visada tai lengva padaryti šiame nuolat skubėti verčiančiame pasaulyje. Tąsyk buvo galima prikibti prie kai kurių choreografinių sprendimų, tačiau galvoti apie trūkumus nebuvo kada – tiesiog užhipnotizavo šokėjų entuziazmas, įspūdingai ištreniruoti kūnai ir jų judesių kalba perteiktos emocijos, aiškiau ir įtikinamiau nei visa tai išsakant žodžiais.

2020 m. šokėjas M.Pinigis už vaidmenį spektaklyje buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. O antrojo karantino metu spektaklis įgijo dar kitą pavidalą – šokio filmo, kurį internete buvo galima kurį laiką stebėti laisvai prieinamai ir nemokamai. Spektaklio pagrindu sukurtas filmas perdegimo temą atskleidė dar įtaigiau. Jį kuriant prie trupės prisijungė Lietuvoje jau kurį laiką gyvenantis meksikietis šokėjas Adrianas Carlo Bibiano. Šokėjas pakeitė anksčiau šokusį M.Paplauską, o šis tapo filmo režisieriumi ir operatoriumi.

„Nuepiko“ trupė išsiskiria dar ir tuo, kad visi jos nariai ne tik profesionaliai šoka, patys kuria savo spektakliams choreografiją, bet ir aktyviai užsiima kitomis kūrybinėmis veiklomis ir šią patirtį panaudoja kūrybiniame procese, taip praplėsdami šokio ribas. Visa tai filme atsiskleidė su kaupu, kai, atrodo, žiūri ne šokį, o savarankišką kino filmą. Ne ilgą, bet parodantį ir pasakantį gana daug. Čia šokis, kinematografija, muzika (kūrė šokėjas A.Stakelė, Alma Gluck-Carmena), apšvietimas (Monika Šerstabovaitė ir Vladimiras Šerstabojevas), interjero ir gamtos vaizdai jungiami lygiaverčiu principu. Tarsi įkalinančiose apleistose patalpose nuolat esantys online (intensyviai veikiantys), įkaitusiomis sielomis veikėjai karantino laikotarpiu tapo kaip niekada artimi.

Ne visi karantino metu turėjome galimybę atsikvėpti namuose – kai kuriems teko dirbti dar daugiau ir sparčiau nei prieš pandemiją, tad perdegti buvo ypač lengva. Tai teko patirti ir savo kailiu, tad filmas suveikė kaip žadintuvo signalas, pažadinantis iš saviapgaulės sapno, kad neturi tiek gyvybinių resursų kaip filmų superherojus ar Žemėje invaziją vykdantis ateivis. Žinoma, kitam žiūrovui „Perdegimas“ gali sukelti ir kitokių potyrių, tačiau tuo jis ir įtraukia, kad savyje talpina daug galimų patirčių ir interpretacijų.

Na, o karantinui pasibaigus atsinaujinęs „Perdegimas“ vėl įgavo spektaklio formatą ir intensyviai keliauja po Lietuvą. Jo terapinį poveikį galima išbandyti įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose. Stebint individualias ir bendras trijų veikėjų istorijas, natūraliai imi mąstyti apie save, apie savo perdegimo ribas. Terminas „šiuolaikinis šokis“ tikrai neturėtų išgąsdinti. Pavargusių žmonių savijauta yra labai panaši, o ją taikliai perteikiantis spektaklis turėtų būti lengvai suprantamas. Ir nesvarbu, nuo ko esi pavargęs: darbo, pandemijos, skubėjimo, tikslo būti geriausiam ar tiesiog nuo paties savęs.

Rekomenduojama: aktyviems ir perdegusiems.

Nerekomenduojama: neatviriems savianalizei.

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė