Rašė Toma Vidugirytė
Ekspresyvus ir nenustygstantis vietoje nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios su „Liūdnais slibinais“ Dominykas Vaitiekūnas balandį pristatė naujausią savo darbą „100 aš“. Susitikome su Dominyku pasikalbėti apie naująjį albumą, aptarti jame pristatomų personažų ir vienų kitiems klijuojamų etikečių. Vidinis darboholikas Arklys, nuvargęs ir prasmės niekur nebematantis Zuikis, kiekvieną žingsnį kritikuojantis vidinis kritikas, gerasis ir laiptininis vidiniai marozai, propagandistas ir dar daug kitų asmenybės elementų. Kiekvienas turime skirtingų savęs dedamųjų, o albume ir koncertuose D.Vaitiekūnas pristato savąsias.
– Pasirodė naujas tavo albumas „100 aš“. Papasakok, kaip gimė albumas ir visi 100 tavųjų aš, kuriuos jame išgirsime?
– Atėjo pirmasis karantinas. Tuo metu negalėjau nieko daryti ir savęs paklausiau, ką labiausiai norėčiau veikti. Supratau, kad tai – autorinė kūryba. Užėjau pas Rolandą Venckį-Innomine į studiją ir paprašiau būti mano naujo albumo muzikos prodiuseriu. Iš pradžių dar nebuvo koncepcijos, o daugiau kūrybinis kelias, kaip galėčiau sujungti prieš tai buvusias kūrybines praktikas ir kartu tęsti ir gryninti savo kūrybinį / muzikinį identitetą. Kai bandžiau sau atsakyti į klausimą, kas aš esu, supratau, kad mane apibrėžia toks vidinis emocinis ir gyvenimo veiklų tirštumas. Išsitraukiau iš stalčiaus vieną eskizą, kuriame buvo parašytas priedainis – „Aš savo pradžia ir savęs pabaiga. Ir nieks manęs iš manęs neatims. Nebent tu norėtum, bet aš neatiduosiu…“ ir pagalvojau apie tą konceptą, kad kiekvienas mes gyvenime turime daug skirtingų vaidmenų, kuriuos suderinti kartais būna labai sunku. Mes patys nežinome, kiek turime neišbandytų ir neatskleistų asmenybės elementų. Man vienas pagrindinių dalykų gyvenime ir dažnas apmąstymų momentas – kontrastai ir asmenybės nevientisumas. Kita vertus, yra siekis save matyti kaip vientisą žmogų ir turėti kuo mažiau vidinių konfliktų. Albumas „100 aš“ išplaukė iš to apmąstymo, kaip suderinti tuos skirtingus elementus. Nusprendžiau rašyti dainas apie tai, kad aš esu sudarytas iš labai skirtingų kampų, norėjosi, kad tos dainos būtų kiek įmanoma apie mane, bet kartu ir kažkoks žaidimas. Tai, kuo galėčiau pasidalyti su kitais – kažkokiais paradoksais, pastebėtais dalykais, kažkuo, kas žmonėms būtų artima. Išsikėliau dar vieną uždavinį – nepaversti to sunkia terapija, o leisti žaidybiškumui eiti į priekį. Taip gimė „100 aš“, kurį išleidau elektroninio albumo pavidalu. Pakeliui dar pasirodė penki vaizdo klipai. Pirmasis buvo filmuotas mano telefonu, kai keliavau Islandijoje. Viską filmavau pats, o Berta Tilmantaitė tapo montažo režisiere. Tuomet atsirado nostalgiškas klipas iš senų mano albumo nuotraukų dainai „Turtas“. Vėliau – klipas teminei mano albumo dainai „100 aš“, kuriame suvaidinau skirtingus charakterius. Tada ir atsirado personažai, nes mums su komanda pasirodė šmaikštu, jei bandyčiau suvaidinti ir savo vidinį kritiką, ir darboholiką, ir nusivylusį žmogų kiškio kostiumu, ir festivalininką, kuris nori tik į afterius eiti… Tada atsirado klipas „Galva į sieną“ su šokančiu grafičiu ant Vilniaus sienų ir galiausiai paleidome absurdo animacijos klipą „Varau Kaip Arklys“, nes jis geriausiai atspindi mano dabartinį gyvenimą. Į sceninę programą dar labai norėjau įtraukti keletą „Liūdnų slibinų“ dainų, kurios man vis dar skamba, yra artimos ir apie mane. Įtraukiau mano alter ego Vitalijaus Špokaičio kūrinių ir specialų numerį apie toksiškus santykius. Norėjosi „100 aš“ papildyti kitais sceniniais pasirodymais ir patikrinti, kaip šis muzikinis ir asmenybių koliažas gali sutilpti vienoje scenoje.
– Kiek naujų savęs, kurių dar nebuvai pažinęs, atradai kurdamas albumą?
– Man gal dabar atrodo aktualiausia vidinio marozo tema. Faina buvo suprasti, kad jų yra ne vienas. Yra gerasis marozas, kuris padeda protingai atskirti, kas svarbu ir kas nesvarbu gyvenime, ir nedaryti namų darbų, kai nereikia, bet mano vidinis pirmūnas labai nori juos daryti. Ir yra kitas, laiptininis marozas, kuris panikuoja, neturi kantrybės, varkes visokias suka, nes nori visko čia ir dabar. Be to, jam maga užkliudyti visus sutiktus laiptinėje ir sakyti: „Ką tu?“ Buvo pamąstymo, kiek manyje tai gyva, kiek tai buvo galbūt slopinama ir kaip iš moralinės pusės vertinu tuos dalykus. Man šie personažai atrodė labai nefaini, bet kažkaip reabilitavau marozo sąvoką savyje ir man tai yra tam tikras atradimas. Ypač dabartiniame karo kontekste, kai reikia susikaupti, man atrodo vidinis marozas sugeba įskiepyti ramybę, supratimą, kad kažkaip galėsime save apginti ir numalšinti tą pirmūniškąnerimą ir panikuojančius žmones manyje.
– Kuo nusikalto zuikis? Jis – tas nusivylusio gyvenimu ir apatiško žmogaus veidas, o dainoje „Varau Kaip Arklys“ – jis yra ta paskutinė stadija…
– Zuikis nenusikalto… (juokiasi). Kadangi visus įvaizdžius stengiausi sieti ir nekurti jų atsitiktinai, man atrodė svarbu rasti, kada mano gyvenime galbūt buvo tokių personažų. Buvo gal 2010 m. ar 2011 m., kai atradau tą zuikio kostiumą. Zuikis su kancaru dantyse ėjo Vokiečių gatve per akciją „Išlaisvink vidinį žvėrį“, kuri buvo skirta festivaliui „Be2gether“. Atsimenu tą zuikio pojūtį. Man zuikis yra žmogus, kuris jaučiasi nusivylusiu klounu. Tas zuikio kostiumas man asocijuojasi su didžiausiu emociniu nuovargiu, neviltimi ir bejėgiškumu. Jeigu sėdžiu bejėgis ir atrodo, kad jau nieko negaliu padaryti ir nieko čia gero nebus, tai žinau, kad čia yra ta zuikio stadija, kai jaučiuosi kaip sumaltas netikras vištienos zuikis ir šią zuikio stadiją reikia pralaukti. Ji praeina.
– Kaip manai, kurios albumo dainos labiausiai patrauks klausytojų dėmesį? Gal jau sulaukei atsiliepimų?
– Dar ne tiek daug laiko praėjo, bet… LGBT arba prijaučiantys lygioms galimybėms žmonės atkreipia dėmesį į dainą „Propagandistas“, nes į ją sudėjau visas klišes, kurias man siuntė internetu, ir ji yra ironiška, sarkastiška. Netgi sulaukiau poros komentarų, kad daina nepatogi ir kai kuriems žmonėms norisi išjungti. Tai čia yra labai gera reakcija. Vadinasi, ji veikia žmones.
Taip pat „Varau Kaip Arklys“ ir „Kaupikas“ – daina apie daiktų kaupimą, kuri visiems atrodo atpažįstama, ir sako, kad iškart mato savo senelius, tėvus, kai kurie ir save, mat nuo pokario ir sovietinio deficito laikų susiformavęs įprotis kaupti. Kad žmonės susitapatina, pamato save – labai svarbus elementas ir nuostabu, kai klausytojas ar žiūrovas apie tavo kūrinį sako: „Atpažinau, ką norėjai pasakyti.“
Mano asmenine nuomone, nėra jokių bendrų bruožų, išskyrus potraukį tai pačiai lyčiai. Aš manau, kad tai yra etikečių klijavimas. Nebūtinai žmogus turi prisiklijuoti sau etiketę ar priskirti save sąvokai.
– Dainą „Propagandistas“ kūrei suorganizavęs apklausą apie LGBT stereotipus. Kas atsakymuose labiausiai nustebino?
– Rengiau apklausas feisbuke ir instagrame. Labiausiai nustebino du faktai. Vienas – feisbuko apklausoje norėjau patikrinti, kiek LGBT žmonių atsakys viešai ant mano feisbuko sienos, kur tikrai yra draugiška atmosfera. Mano liūdesiui, daug kas rašė privačias žinutes. Iš daugiau kaip 40 komentarų buvo gal vienas ar du, kuriuose nekvestionuodami drįso pasisakyti. Kitas dalykas – nustebino, kokį skirtingas požiūris pačios LGBT bendruomenės į stereotipiškumą ir kiek yra skirtingų konceptų, vertinant elgesį ir LGBT kultūros raiškos priemones.
Bet labiausiai nustebino labai stipri nuostata, kad LGBT žmonės turi bendrų atpažinimo bruožų. Mano asmenine nuomone, nėra jokių bendrų bruožų, išskyrus potraukį tai pačiai lyčiai. Aš manau, kad tai yra etikečių klijavimas. Nebūtinai žmogus turi prisiklijuoti sau etiketę ar priskirti save sąvokai. Man atrodo, kad LGBT bendruomenė yra tiek pat skirtinga, kiek bet kuri kita bendruomenė.
Labai gaila, kad didesnė bendruomenės dalis arba žmonės, kurie galėtų patekti į tą skėtinę sąvoką, vis dar yra nematomi ir nekalba už save drąsiai.
– Kaip manai, kodėl klijuojame tas etiketes? Net ir tau pristatant albumą buvo daugiau dėmesio LGBT etiketei ir truputį gaila, kad tu kaip kūrėjas tarsi likai antrame plane…
– Manau, kad LGBT yra labai svarbi tema, nes esame įstrigę tokioje situacijoje, kai žmonės, kurie supranta situaciją, jau pradeda pavargti nuo šios temos. Pavyzdžiui, aš irgi norėčiau, kad apie tai jau nebebūtų kalbama, bet mūsų tiek visuomenės supratimas, tiek įstatymai, tiek emocinė aplinka yra nedraugiška LGBT žmonėms. Mes vis dar turime daugybę įstatymų nuostatų, kurios yra paremtos, mano galva, žalingais įsitikinimais, demonizuojančiais LGBT žmonių gyvenimą. Vis dar yra didelė kultūrinė ir socialinė atskirtis, labai prasta LGBT žmonių emocinė sveikata, didelė stigma, kai LGBT tėvai ir artimieji nesiryžta kreiptis pagalbos ir tėvams yra sudėtinga apie tai kalbėti savo aplinkoje. Tai didžiulė problema.
Ir, kaip minėjau, psichologinė įtampa. Kai ilgą laiką tave laiko grėsme, tau nori nenori gali pavažiuoti stogas. Nežinau, ar turi būti tokių pavyzdžių, kaip mano, kai man su tuo susitvarkyti užtruko penkiolika metų. Labai tikiuosi, kad dabar – interneto ir pagalbos prieinamumo laikais – dabartiniams paaugliams arba jauniems žmonėms tai užtrunka gerokai trumpiau, bet vis dar yra daug slenksčių, kuriuos reikia peržengti. Dėl to man tai atrodo labai svarbu. Kiekviena didesnė ar mažesnė bendruomenė turi LGBT žmonių, tik apie tai nežino. Man dėl to irgi liūdna, nes kol LGBT žmonės nepradės už save kalbėti ir kol tikėsimės, kad už mus kažkas padarys, tol nepasieksime lygiateisiškumo.
Suprantu, kad kiekvienas žurnalistas ar laidos kanalas turi savo interesą pakalbėti apie kažką, kas jiems aktualu ir už mano kūrybos ribų. Čia aš nematau nieko labai blogo. Aišku, norėtųsi, kad kūrėjo eteryje būtų daugiau, bet suprantu, kad, didelį dėmesį skiriant tekstui ir rengiant koncertą ne pagal įprastus kanonus, mano kūryba neskirta labai plačiai auditorijai.
– Kokia tavo auditorija arba tavo klausytojas?
– Manau, kad turintis emocinį intelektą. Tai gana jautrūs ir savo jautrumą suprantantys klausytojai. Turiu nuojautą, kad tai matę gyvenimo ir tą matymą šiek tiek pavirškinę žmonės. Man gal tai labiausiai apibrėžia mano klausytoją – kažkoks emocinis patyrimas ir emocinis intelektas.
– Žodžiai tau labai svarbūs. Kaip gimsta tavo tekstai?
– Man svarbu, kad tekstas nuo pradinės minties būtų subrandintas, kad galėčiau kuo trumpesniais sakiniais pasakyti kuo daugiau. Kartais dėl to atsiranda tirštumas. Tekstus kuriu ilgai ir labai įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, aš žinojau, kad rašysiu dainą apie savo vidinį darboholiką, kuri vadinsis „Varau Kaip Arklys“. Užsirašiau šią frazę, o priedainis į diktofoną buvo įrašytas gal prieš metus. Visada stengiuosi neprievartauti ir, jeigu yra įmanoma, dar palaukti, kad tekstai sulauktų savo progos. Na, ir atėjo „Arklio“ eilė. Buvau jau įrašęs dalį albumo dainų, pagal grafiką nuėjau į studiją ir paprašiau savo prodiuserio beat‘o, tada su gitaristu padarėme keletą gitaros sketch‘ų… Aš jau tada rašiau tekstą ir ieškojau paradoksų, ko nespėsiu padaryti, o žmonėms faina. Taip lipdžiau tekstą ir galiausiai, kaip visada, prirašiau per daug. Tada reikėjo nuspręsti, kuris posmelis geresnis.
-
- Justo Valinsko nuotr.
– Esi aktorius ir nei su „Liūdnais slibinais“, nei dabar savo autorinėje kūryboje nuo teatrališkų pasirodymų nenutolsti. Ką teatras davė tavo autorinei kūrybai?
– Kaip žmogui – suvokimą, kad viskas yra sąlygiška. Mes galime kurti arba žaisti su labai daug formų, bet turinys vis tiek gali likti toks pat. Kaip scenos menų atlikėjui, teatras įnešė dramaturginių struktūrų, profesinių įpročių ir pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių, todėl aš negaliu į muziką žiūrėti tik kaip į muziką. Kitas dalykas – išmokė to žaidybinio požiūrio. Tiek su „Slabotkės Vyšnele“, kuri yra dokumentinė istorija, tiek su albumu „100 aš“, vis turiu sau priminti, kad viskas, kas vyksta kūryboje, nėra tiek rimta, kad reikėtų dėl to eiti iš proto, nors man tai beprotiškai svarbu. Tai yra mano realybė, kurioje gyvenu, – su tekstais, muzika, koncertais… Teatro kultūra Lietuvoje akcentuoja teksto ir jo kokybės svarbą, todėl man tai labai svarbu ir pats save dėl tekstų labai daug kritikuoju.
– Tavo kūryboje daug žaidimo (kaip minėjai) ir ironijos. Kas kūryboje tau dar svarbu? Kokie tie kertiniai dalykai?
– Galbūt tiesa apie save. Jeigu jaučiu, kad sukūriau kažką, kas visai ne apie mane, tai to žiūrovai niekada neišvys. Dar viena mano kūrybinių nuostatų – jei tai gali žmonėms prašviesinti kažkokią gyvenimo dalį arba žmonės gali susitapatinti ir nesijausti tokie vieniši, tuomet yra prasmė. Jeigu kūryba yra tik dėl grožio, estetikos arba tik šou dėl šou – tuomet ji nereikalinga. Tai tie kertiniai dalykai turbūt būtų TIESA, kuri yra apie mane, ir ŠVIESA, nes aš taip suprantu kūrėjo kelią – kad žmogus kažkaip turi nešti šviesą.
Man, kaip kūrėjui, norisi būti prie žmogaus, ne prie estetikos ar formų. Man atrodo, kad darau tai, ką geriausiai suprantu ir išmanau, – koncentruojuosi į tekstą, vidinius charakterius ir stengiuosi pasidalyti savo atradimais, fantazijomis ir žaidybine vaizduote.
– Kokie planai ir projektai laukia artimiausiu metu?
– Vasarą planuojame koncertus su „100 aš“ albumu tiek uždarose, tiek lauko erdvėse. Vasarą su kolegomis organizuojame muzikos kūrimo dirbtuves kurtiesiems, kur rašysime dainą, paremtą gestų kalba. Kurtieji patys rašys tekstą, paskui aš jį adaptuosiu girdintiesiems. Per du vasaros savaitgalius ketiname parengti muzikinį pasirodymą, kurį pristatysime rudenį. Rudenį grįš ir „Slabotkės Vyšnelė“. Labai tikiuosi, kad atsiras ir kitų netikėtų posūkių, nes kurti ir būti tarp kuriančių žmonių man labai patinka.
