Rašė Giedrė Sirvidaitė
Svarbiausias šiuolaikinio meno renginys, 59-oji Venecijos meno bienalė, atidarytas. Šiemet nacionaliniame Lietuvos paviljone pristatytas Roberto Narkaus projektas „Gut Feeling“ ir jo siurrealistinis korporatyvas. Pasak žurnalistės, mados analitikės Deimantės Bulbenkaitės, po operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sėkmės praeitą kartą Lietuvos paviljonas sulaukia nemažai dėmesio, nes visiems įdomu, kuo šįsyk Lietuva nustebins. Jai pačiai maloni staigmena buvo tai, kad šiemet bienalėje dalyvauja rekordiškai daug moterų menininkių. Tai labai svarbus akcentas siekiant greičiau sugriauti vis dar gajų vyro menininko genijaus mitą.
Apie tai, kas dar nustebino arba nuvylė Venecijos meno bienalėje ir už jos ribų, savo pastebėjimais įvairiais aspektais – nuo renginio organizavimo detalių iki tam tikrų atskirų nacionalinių paviljonų – dalijasi Deimantė. Ji turėjo išskirtinę galimybę viena pirmųjų pamatyti ir patirti bienalę iki oficialaus jos atsivėrimo visuomenei su elitine viso pasaulio meno bendruomene.
Pateikiame Deimantės įspūdžių išklotinę
Siurrealizmas ir moterų triumfas
Šiųmetės Venecijos meno bienalės „The Milk of Dreams“ (liet. svajonių / sapnų pienas) tema – siurrealizmas. Bienalės kuratorė Cecilia Alemani ją atskleidžia itin aktualiu kampu: šiuo sudėtingu visam pasauliui laikotarpiu menininkai patiria daug egzistencinio nerimo, kuris neišvengiamai atsispindi ir jų kūryboje. Jie tarsi ieško alternatyvios saugesnės realybės arba bando iš naujo perkonstruoti esamą. Lygiai tas pats buvo pasaulį nusiaubus didiesiems XX a. karams, kurie paskatino formuotis naujas stilistines meno kryptis – siurrealizmą, dadaizmą.
Įdomu tai, kad šiemet Venecijos meno bienalėje dalyvauja rekordiškai daug moterų menininkių, o pagrindiniai bienalės apdovanojimai – Auksinio liūto statulėlės – teikiami tiek geriausio paviljono, tiek geriausio individualaus kūrinio autoriams – taip pat skirti moterims, savo darbuose nagrinėjančioms seksizmo, razismo, istorinės atminties problemas. Vieną jų pelnė amerikietė skulptorė Simone Leigh, pristačiusi įspūdingo dydžio moters skulptūrą pagrindinėje bienalės parodoje Arsenale, o kitą – britė Sonia Boyce už geriausią nacionalinį paviljoną.
Didelis nusivylimas
Prieš oficialų bienalės atidarymą nemažai buvo kalbama apie tai, kad šiųmetis renginys neišvengiamai bus itin politiškas – naujienose kasdien mirga karo Ukrainoje vaizdai, meno bendruomenė griežtai pasmerkė Rusijos veiksmus ir šalies meno institucijų pasyvumą. Tad, prieš skrisdama į Veneciją, galvojau: įdomu, kas vyks prie šiemet tuščio Rusijos paviljono (jis iš bienalės programos buvo pašalintas); kokios bus akcijos, skirtos Ukrainai; kaip skirtingų pasaulio šalių žmonės kalbės ir reaguos į karą, juolab kad pasaulyje nėra šalies, kurios istorijoje nebūtų skaudžios karo dėmės. Tikėjausi drąsių politinių išraiškų, bet, pripažinsiu, teko nusivilti.
Bene ryškiausias, gražiausias politinis gestas – kuratorės C.Alemani paskutinę akimirką į pagrindinę bienalės parodą įtrauktas ukrainietės menininkės Marijos Prymachenko kūrinys. Ši menininkė Vakarų pasaulyje išgarsėjo per pastaruosius kelis mėnesius, mat jos darbų muziejus Ukrainoje buvo smarkiai (ir veikiausiai tyčia) subombarduotas. Tai didelis viso Europos istorinio meno praradimas, mat savamokslę primityvistę Mariją genijumi pavadino net pats Pablo Picasso.
Teko matyti kelis anoniminius performansus prie Rusijos paviljono (beje, jį saugo ginkluota apsauga), o Giardini sode įrengtas laikinasis Ukrainos paviljonas (tikrasis veikia Arsenalo erdvėse), kurio centre – smėlio maišų kalnas, simbolizuojantis šiuo metu Ukrainos miestų aikštėse ir skveruose nuo bombardavimų saugomus paminklus ir meno kūrinius. Tačiau nepasakyčiau, kad šioje aikštėje-paviljone būtų jaučiama rimtis ar didelė auditorijos pagarba. Jei jau kalbame, kad menas – efektyvus atsakas į politines pasaulio problemas, norėtųsi to ne tik pranešimuose spaudai, bet ir pačiose meno erdvėse, bendruomenės veiksmuose.
Temų įvairovė
Susidarė įspūdis, kad kiekviena šalis atsivežė tam tikrų savo istorijos skaudulių, kad jie pratrūktų Venecijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos paviljone kalbama apie nacistinį architektūros palikimą. Menininkė Marija Eichhorn „sugriovė“ savo šalies nacių suprojektuotą ir pastatytą paviljoną, kad atidengtų senąsias jo sienas ir grindis. Kitas pavyzdys: JAV paviljonas, kurio autorė, jau minėta amerikietė S.Leigh, nagrinėja moteriškumo ir rasės problemas visuomenėje po vergovės.
Klasių kovos, socialinė nelygybė, seksizmas taip pat populiarios šių metų bienalės temos. Pastaroji, seksizmo, tema svarbi tuo, kad meno pasaulyje vis dar gajus vyro menininko genijaus mitas. Daug kalbama, kad moterims menininkėms dažnai neleidžiama tai, kas leidžiama vyrams menininkams. Yra vyrų menininkų, kuriems užtenka vieno sėkmingo projekto, kad jis visą gyvenimą būtų laikomas pripažintu genijumi, o moterims menininkėms meno laukas gerokai atšiauresnis, pripažinimą pelnyti ir jį išlaikyti sunkiau.
- Simone Leigh darbas Arsenale
- Pietų Korėjos paviljonas
Dar viena išsiskirianti ir menininkus dominanti tema – ateitis. Tiesa, svarbu pabrėžti, kad menininkų žvilgsnis krypsta ne į vieną ateitį, o į ateitis, nes šiandien nebegalime numatyti vienos ateities trajektorijos, o bene kasdien rašomi nauji istorijos puslapiai rytojų daro labai miglotą.
Išsiskiriantis Lietuvos paviljonas
Kaip buvo rašoma prestižiniame meno naujienų portale „Artnet“, Lietuvos paviljono atstovas R.Narkus yra šiek tiek „messy“ – versčiau kaip „chaotiškas“. Paviljone, kurį sudaro dvi skirtingos erdvės toje pačioje gatvėje, jautiesi tarsi užėjęs į R.Narkaus kūrybinę sąmonę, kurioje kas akimirką nutinka kažkas naujo ir įdomaus. Džiugu, kad paviljonas sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio, kūrinys giriamas už aktualių temų narpliojimą.
Viena jų – socialinis poreikis žmonėms kaip rūšiai išlikti ir kartu nesunaikinti savo aplinkos. Kol planetos gyventojų skaičius ir vartojimo rodikliai auga, tenka ieškoti originalių išeičių, kaip užtikrinti mitybą nemažinant metano ar CO2 išmetimo. R.Narkus pagalvojo, kad išeitis galėtų būti pačioje Venecijoje randami jūriniai dumbliai, dar vadinami wakame. Venecijos centre jis įkūrė siurrealistinę laboratoriją, kurioje šalia esančiame kanale sužvejotus dumblius perdirba į esenciją. Jų, užkonservuotų skardinėje, galima įsigyti už 59 eurus. Kas viduje, kas toji esencija, – paslaptis! Pats menininkas aiškino, kad paviljonas taip pat yra ir koorporatyvinė struktūra, tam tikra gamybinio konvejerio ir biuro imitacija. Jeigu nuo koncepcijos šiek tiek sukasi galva – puiku: R.Narkaus idėjas dažnai sudėtinga pavyti, jas verta lukštenti po truputį.
Lietuvos menininkų parodos Venecijoje
Po operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sėkmės Venecijos meno bienalėje daugelis užsienio šiuolaikinio meno gerbėjų Lietuvą pradėjo matyti kaip svarbų tašką žemėlapyje, mat mūsų scena itin turtinga, aktyvi ir sparčiai auganti. Todėl džiugu, kad šiemet Venecijoje nemažai lietuvių menininkų pristato savo kūrybą. Pavyzdžiui, į parodą „Penumbra“ įtrauktas naujausias menininkės Emilijos Škarnulytės darbas. Rankų darbo ir meistrystės parodoje „Homo Faber“ buvo galima išvysti unikalią Manto Petruškevičiaus gėlių puokštės ir vazos kompoziciją.
Pačioje bienalėje, be R.Narkaus, dalyvauja ir daugiau lietuvių menininkų. Pavyzdžiui, Armėnijos paviljoną kūrė lietuvių ir armėnų kilmės garso menininkas Andrius Arutiunianas, o bienalės Arsenalo parodoje buvo rodomas Eglės Būdvytytės filmas, sukurtas kartu su Julija Steponaityte ir Marija Olšauskaite.
Susipynę meno ir mados pasauliai
Į Veneciją vykau turėdama vieną labai aiškų tikslą – panagrinėti, kaip mada gali tapti priemone kurti šiuolaikinį meną, kaip ji padeda užčiuopti šiuolaikybę. Mados lauke aktuali ir siurrealizmo tema. Pavyzdžiui, keletą pastarųjų metų itin garsiai skamba italų ir prancūzų mados namų „Schiaparelli“ pavadinimas. Ir ne veltui – mados namų įkūrėja Elsa Schiaparelli, dirbusi Paryžiuje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, pradėjo siurrealizmo madoje tradiciją, aprangą ir aksesuarus kūrė kartu su pačiu Salvadoru Dali.
Šiandien „Schiaparelli“ kolekcijas kuria amerikietis dizaineris Danielis Roseberry, o jo kolekcijose naudojami motyvai glaudžiai persidengė su tais, kuriuos mačiau pagrindinėje bienalės parodoje. Atrodo, mados atsigręžimas į siurrealizmą buvo neišvengiamas, mat po ilgo minimalizmo laikotarpio kūrėjai pradeda kelti naujus klausimus, po pandemijos mąsto apie naują ateities realybę, kurioje galėtų egzistuoti net keisčiausia, drąsiausia mada.
Paviljonai favoritai
JAV paviljono autorė S.Leigh per labai estetiškas, grynas skulptūrų formas nagrinėja rasių ir istorinės atminties klausimus. Kūriniai atrodo labai modernūs, tačiau persmelkti gilaus skausmo ir paveikūs.
Lenkijos paviljono autorė Małgorzata Mirga-Tas pasakoja romų, gyvenančių Lenkijoje, istoriją. Gražiausia, kad tai daroma naudojant tekstilę. Milžiniškas salės sienas dengia kruopščiai sudėlioti tekstilės kūriniai, atkartojantys skirtingas romų bendruomenės kasdienio gyvenimo dalis.
Danijos paviljonas, kurio autorius yra Uffe Isolotto, šiemet labai susijęs su mitologija. Paviljone pasitinka hiperrealistinės silikono skulptūros, kuriose pavaizduoti ne žmonės, o kentaurai, ir, deja, jau po savo mirties akimirkos. Tragizmas ir groteskas – gražiausia, paveikiausia forma.
Pietų Korėjos paviljono autorius Yunchul Kim tyrinėja transhumanizmo ir žmogaus santykio su technologija temą. Paviljono erdvėje juda tarsi gyvi robotai, kurie mirksi ir keičia spalvas. Vaizdas atrodo kaip iš filmo „Alien“ ir kartu verčia susimąstyti, kas iš tiesų šiandien yra gyva ir tikra. Galbūt technologija neretai gali būti gyvesnė ir tikresnė negu žmogus?