Rašė Jonas Braškys
HEART IN A PLASTIC BAG
Self-released
Kokia pirmoji mintis perklausius penktąjį „Garbanoto“ albumą? Paprasta. Klasika. Tu gali atsisakyti boso gitaros ir netgi paties bosisto, gali pradėti gausybę solinių projektų, bet niekaip neiššukuosi tų garbanų, kurios riečiasi, nepaisant to, ar naudosi tiesintuvą, ar lygintuvą. „Heart In A Plastic Bag“ yra šios mintys, įsuktos į muzikinę šukuoseną. Nors pati grupė kalba apie skambesio pokyčius, atsiradusį sunkumą ir aštrumą, aš juos būčiau linkęs vadinti pakitimais arba minimaliais niuansais, kurie tikrai neleis teigti, kad „Garbanotas“ pasikeitė. Aišku, reikia pripažinti, kad gitaros tapo truputį purvinesnės, o vokalas šiek tiek mažiau svajingas, bet vis tiek tai yra „blast from the past“, kuriame psichodelinio hipiško judėjimo sužavėti muzikantai maudosi jau ne pirmus metus. Nauja – tai seniai pamiršta sena, ir šiuo posakiu vadovaudamiesi muzikantai kuria gijas jau penktajame savo ilgagrojyje, kuris, neabejoju, bus lygiai taip pat šiltai sutiktas gerbėjų, kaip ir prieš tai išleisti. Būtent todėl po perklausos šauna į galvą mintis apie klasiką, skambesį, kuris jau nebeatliepia dabartinio pulso, skambesį, kuris labiau asocijuojasi su grupe, tačiau ne su aktualios muzikos tėkme. Kita vertus, reikia džiaugtis, kad „Garbanotas“ turi savo skambesį, savų elementų ir niuansų, kurie išskiria juos iš kolegų ir kurie tapo net savotiškais stereotipais. Grupė padarė nemažą darbą, jei jų pavadinimas atspindi tam tikrą kryptį. Galiu pasakyti tiek, kad „Garbanoto“ gerbėjams garbanos maloniai šiaušis, o jei nesišiaus, tai jas tikrai maloniai pakedens albumo vėjas. Kitiems gal norėsis kitų šukuosenų, nors ką gali žinoti. Galbūt viena kita garbana ševeliūroje gali ir nepakenkti.
73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)
NAMOLIO
Self-released
Sunku kalbėti apie albumą, kuris iš esmės sukasi ant vienos ašies. Tokiu atveju jį perkąsti pavyksta gana greitai ir kai įmini mįslę, sunku tęsti diskusiją, nes tau kaip ir viskas aišku. Kai ši ašis – jautrumas, problema dar pagilėja, nes jauti, kad svarbiausi muzikiniai sprendimai pagrįsti jausena, o ne logika, labiau pasitikint intuicija, o ne diskusijomis ar svarstymais. Man susidarė įspūdis, kad taip buvo sukurtas ir debiutinis Jausmės darbas, kuriame atlikėja stengiasi visus paimti – ir tai sakau be jokios ironijos – jausmu. Na, ir kanklėmis. Iš esmės, tai yra viskas, ir, jeigu jūs esate dainuojamosios poezijos gerbėjas, savyje negniuždantis sentimentalumo ar romantikos, tuomet „Namolio“ gali jus pavedžioti po grožio ir harmonijos pasaulį. Ir nuvesti namolio. Albumas tikrai ilgas, jo trukmė siekia beveik 45 minutes, tačiau, perpratus kūrinio paslaptis, viskas ima kartotis. Suprantu, kad jautru, gražu ir subtilu, bet netyčia pradedi norėti daugiau, įvairiau, tačiau darbas ir toliau plaukia sava vaga, neskubėdamas, tave po truputį liūliuodamas ir migdydamas. Todėl kyla vienintelis noras, kad šalia Jausmės stovėtų kokia nors grupė, kokie nors instrumentai ar net orkestras, ir taip iš jos lengvumo ir svajingumo gimtų kažkas gaivališko. Be abejo, debiutiniam darbui ir minimo minimalizmo gali pakakti, tačiau dabar, kai visa koncepcija atrodo išnaudota net su kaupu, lyg būtų ne tiek išvalgytas šis muzikinis puodas, bet ir išlaižytas iki blizgumo, laikas galvoti, kas toliau. Namo atėjome, bet, tikiuosi, tai nebus tradicinė trobelė su katinuku, židinuku ir arbatinuku. Norisi kažko daugiau ir tikiu, kad sulauksime.
71/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“)
SUNDIAL
Self-released
Teatro sluoksniuose daugiau žinoma autorė Martyna Žukaitė sukūrė nors ir nedrąsų, tačiau optimizmo suteikiantį albumą, kuris leidžia tikėtis, kad kuklumas ambicijų nesumažins. Kūrėjos projektas „Žužu“ yra trapus darbas, kurį pristatanti kūrėja dar nėra tikra dėl savo muzikinės krypties; jame girdima IDM elektronika kol kas skamba gana konvenciškai, paklūsta bendro suvokimo ir gero tono taisyklėms, kurios garantuoja tvarką, bet suvaržo kūrybinius sprendimus. Dėl to „Sundial“ dar sunku vertinti kaip kažką sprogstančio, lyg pats EP dar būtų tas pavasariniame vėjyje blaškomas kačiukas, reikalaujantis dar trupučio laiko pražysti. Tiesą sakant, bent jau man šiame įraše labiausiai girdėjosi įvairi muzika, kurios klausosi pati M.Žukaitė: stilinga, tačiau iki popmuzikos skambesio nenusileidžianti elektronika, įprasminta itin nekonkrečios laiko temos, kuri iš esmės gali apimti bet ką, pagardintą atsargiomis eksperimentinėmis detalėmis. Galiausiai viskas baigiasi technomuzika. Toks subtilus įvairiausių įtakų sultinys, kuriame vietos randa ir „Rhye“, ir „Amon Tobin“, ir „Burial“, ir dar nemažai panašaus tipo atlikėjų, kurie ir nerėžia ausies, ir jos pernelyg lengvai neglosto. Bet reikia prisipažinti, kad „Sundial“ labiausiai skamba kaip paraiška parodyti, kad ir amatą išmanai, ir suvokimą turi. Nuo šio laiptelio pašokus, galima nerti ir į kūrybiškumą, nebijant žengti ne to žingsnio, nebijant pažaisti ar parizikuoti. Juk taip, reikia pripažinti, kad Lietuvoje Žužu kuria nekomercinę muziką. Tai kodėl gi dar labiau tai komercijai nepaprieštaravus. Tačiau net ir nusprendus nesiblaškyti, su šiuo darbu, manau, Martynai durys atsidarys. Tik reikia tinkamo laiko.
73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“, „Soundcloud“)
Lydis
Suru Records
Alternatyviosios muzikos požemiuose ir dirvožemiuose Lauryno Jukonio vardas yra seniai giriamas, seniai minimas ir seniai pažįstamas. Ne vieno projekto autorius, iš kurių bene žymiausias yra „Girnų Giesmės“, sėkmingai nardo muzikos, kuri ne itin įgudusiai ausiai net galbūt nesiasocijuoja su muzika, gelmėse, siūlydamas daugiau garso simfonijų nei per se kūrinių. „Lydis“ – tai dar vienas šuolis į panašią gelmę, tiesa, ne tiek eksperimentišką, kaip kai kurių kolegų opusai, tačiau gana išraiškingą, kad albumo perklausos pabaigoje gerąja, nors ir literalia prasme šiek tiek maustų ausis. Net keista sakyti, kad Lauryno ambientinis-elektroninis-analoginis skambesys nėra iš esmės itin radikalus, juk tai jau seniai yra tokio pobūdžio muzikos klišė. „Nulis:s:s:s“ projektas šiuo atveju net santykinai ramus: iš garsų kuriamos ritminės sekvencijos net turi potencialo virsti melodijomis, kūrėjas ne trafaretiškai atakuoja, o atvirkščiai, pratina klausytojo ausį prie iš pirmo garso ne itin malonaus muzikavimo. Visi šie sprendiniai sukuria keistai plačiai prieinamą albumą, kuris neskamba lyg aštrus riksmas, nukreiptas prieš konvencinę muziką. Tiesą sakant, dažnai panašūs eksperimentai virsta muzikiniais performansais, tačiau Lauryno, mano manymu, patirtis leidžia jam, kaip kokiam akrobatui ant lyno, balansuoti tarp garsinių potyrių ir harmoningų kvadratų. Todėl „Lydis“ atsiduria keistoje pozicijoje, kurią apibūdinčiau kaip konvencinės muzikos spektro ribą, kurioje vis dar paklūstama, jei taip galima sakyti, tradicijai, bet priemonės yra toli gražu neįprastos. Suprantu, sunku suprasti šias slebizavones, tačiau vien tai, kad „Lydis“ sukelia tokių nevienareikšmiškų minčių, jau yra šio albumo pranašumas. Jeigu jus nuo mano frazių iškart purto, tiesiog paklausykite šio LP. Bent jau smegenys šiek tiek pasilydys.
80/100 („Bandcamp“)
HIKIKOMORI
PZ Records
Kai pirmąkart perklausiau vieno įdomiausių Lietuvoje vardų savininko Florindo Krivcovo EP, pagalvojau: na, hard techno, visai smagu, ką čia daug ir pridurti. Paskui paklausiau antrą kartą, paskui – trečią, paskui – ketvirtą… Ir išgirdau sąskambių iš gūdaus 10-ojo dešimtmečio, kai buvau jaunas, gražus ir viskas buvo geriau, nes buvau jaunas ir gražus. Jeigu rimtai, „Hikimori“ yra lyg skoningas aidas iš praeities, kuris puikiai tiktų kokiam nors 10-ojo dešimtmečio fantastinio filmo garso takeliui. Su gera doze nostalgijos Florindo pasinaudoja big beat, break beat ir rūgštinio techno inspiracijomis ir sukuria EP, kuris sugeba ne nereikalingai sentimentalinti praėjusio laiko, bet imti iš jo labiausiai patraukiančius dalykus, kurie kartais gali priminti cheesy, bet patys netampa cheesy, ir juos pritaikyti šiandienai. Tačiau ir be sveikos nostalgijos dozės mini albumas sugeba iš keturių dainų išspausti daugiau nei kai kurie ilgagrojai: kiekvienas kūrinys turi savo spalvą, skonį ir, svarbiausia, turinį, leidžiantį teigti, kad minčių Florindo turi tiek, kad jų užtektų ir LP. Vis dėlto priekaištą šiam darbui aš turiu – pavadinimas „Hikikomori“, bent man, tikrai neatspindi darbo esmės; albumas kaip tik skamba labai socialiai, labai jungiančiai, ir, esu tikras, kad klube kiekvienas gabalas gali tapti hightlightu. Iš esmės, aš tegaliu pasveikinti Florindo, kiek suprantu, pakankamai ilgai besikaupusį parodyti plačiajam pasauliui savo kūrybą, nes savotiškas marinavimas išėjo į naudą, žinių buvo prikaupta pakankamai ir pagaliau į dienos šviesą išėjęs hikimoris tikrai atrodo nepraradęs ryšio su realybe. Labai smagus EP, kuris, tikiuosi, atidarys nemažai durų.
85/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)