Rašė Ugnė Matulevičiūtė ir Kotryna Lingienė
Kaunas, tarp dviejų pasaulinių karų buvęs laikinąja Lietuvos sostine, per šį laikotarpį išaugo septynis kartus. Spartų tempą skatino siekis kurti geresnę, gyvybingesnę ir įdomesnę ateitį. Kurti laikantis gaivaus ir funkcionalaus modernistinio požiūrio.
Laikai pasikeitė, pasikeitė dabarties ir ateities sampratos, tačiau optimizmas vis dar yra bene vienintelis dalykas, išlaikantis mūsų kolektyvinę sąmonę. Siekiant atšvęsti šį ilgaamžį kultūrinį fenomeną birželio 3–5 d. buvusiame metalo fabrike Kauno Karmelitų kvartale vyks festivalis „Optimismo“. Jame nuodugnūs industrinės praeities tyrimai ir jų rezultatų evoliucija bus derinami su daugiasluoksne šiuolaikine elektronine muzika, apsupta šviesos ir architektūrinių struktūrų palydovais. Šį festivalį, įrašytą į „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kalendorių, kuruoja kompanijos „Digital Tsunami“ ir „Ghia“.
Tarp „Optimismo“ programos puošmenų – tokie atlikėjai kaip iš Angolos kilęs Nazaras, kinas Osheyackas, pusiau malietis, pusiau lenkas Bambounou, prancūzas Krikoras ir daugelis kitų. Taip pat – Corin Ileto, filipinietė-australė elektroninės muzikos prodiuserė, kompozitorė ir atlikėja, dirbanti performanso meno, garso dizaino, teatro srityse.
Po Pirmojo pasaulinio karo modernizmo architektūra tapo Kauno, naujos, bet laikinai atgimstančios Lietuvos sostinės, optimistiniu gyvenimo ir augimo būdu, o po kelių dešimtmečių, po Antrojo pasaulinio karo, panašus procesas vyko Filipinuose. Pokolonijiniu laikotarpiu filipiniečių architektai ne tik perėmė grynus moderniosios architektūros paviršius ir tikslias formas, bet ir į struktūrinius sprendimus įpynė nacionalinių elementų. Taigi, pasaulyje pripažinta architektūra, kurioje vis dar jaučiama nacionalinė dvasia, iš tiesų yra bendras Filipinų ir Lietuvos bruožas.
Corin aktyviai domisi kultūriniais ryšiais su Filipinais, savo motinos gimtine, ir jos kraštovaizdžiu. „Aš girdžiu, kaip tai daro įtaką mano kūrybai. Per ateinančius metus tikiuosi sukurti visą albumą, kuriame bus nagrinėjamas šis ryšys“, – sakė menininkė interviu portalui „15questions“. Neabejojame, kad savo pasirodymo metu ji išduos kai ką iš savo dabartinių kūrybinių ieškojimų; pasikalbėjome ir apie kultūrines įtakas, ir apie nenuobodžią menininkės kasdienybę.
– Ar augdama buvote elektroninės muzikos subkultūros dalimi? Kaip tai paveikė šiandienę Corin?
– Augau keliuose Australijos miestuose, teko gyventi ir Singapūre. Nesu tikra ar muzika, kurios klausiau paauglystėje, kaip nors įprasminta mano meninėje praktikoje. Vis dėlto, būdama paauglė, alsavau dvasia „pasidaryk pats“, kuri labai svarbi elektroninei muzikai. Augdama nebuvau konkrečios subkultūros narė, nes buvau vienišė – nerdė! Leisdavau laiką namuose, minkiau „Photoshop“ programą. Vidurinėje visuomet užsiėmiau muzika – skambinau fortepijonu; tuomet to nekenčiau. Bet labiausiai norėjau tapti grafikos dizainere. Elektroninė muzika į mano gyvenimą atėjo kiek vėliau.
– Pirmasis jūsų albumas pavadintas „Manifest“ – tai buvo duoklė cyberpunk subkultūrai. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie ryšį su ja?
– Man daug įtakos turėjo cyberpunk filmai ir knygos apie distopines ateitis urbanistiniuose labirintuose. Visa tai nugulė į albumo garsų paletę ir jį lydėjusį vizualinį vyksmą, kurį sukūrė Tristanas Jallehas. Kalbant apie pačią subkultūrą, mane joje žavi „pasidaryk pats“ estetika, programišių kultūra. Be to, dažniausiai cyberpunk veiksmas vyksta netolimoje ateityje – tai mokslinės fantastikos žanras, bet temos artimos dabarčiai, taigi ir man. Kalbu apie globalizaciją, nykstančias urbanistines infrastruktūras ir aplinką apskritai.
– Visame pasaulyje internetu transliuojamoje radijo stotyje NTS vedate mėnesinę laidą. Apie ką ji?
– Yra dvi pagrindinės kryptys, kurias kaitalioju. Patinka laidoje transliuoti klubinės muzikos rinkinius, kuriuos įrašo vietos ar tarptautiniai atlikėjai – dažniausiai queer ar nebaltieji. Manau, man tikrai pasisekė, kad vieni pirmųjų, sukūrusių mano laidai rinkinį, buvo iš Jamaikos kilę Tygapaw (Dion Lee). Tai nutiko 2020 m. pradžioje. Vėliau svečiais tapo tokie atlikėjai kaip Imaabsas (Čilė), Sonia Calico (Taivanas), „Animistic Beliefs“ (Nyderlandai; beje, šis duetas irgi gros „Optimismo“ festivalyje), Scintii (Kinija).
Kitą temą vadinu „OST Special“ – tai garso takelių kryptis. Pirmąjį rinkinį įrašė itin talentingas menininkas Lawrence’as Lekas iš „Hyperdub“ kompanijos. Žinote, tiesiog supratau, kad labai daug mano mėgstamų atlikėjų kuria kinematografinės kokybės muziką, kurios struktūra gali būti pritaikoma filmams, vaizdo žaidimams ar kitoms meno formoms. Būtent tai man pasirodė įdomu – garso takeliai, kuriuos sukūrė mano kviečiami menininkai, ar galbūt tokie kūriniai, kurie įkvėpė juos.
Savo laidą laikau tikru išsigelbėjimu – per dvejus metus turėjau galimybę pabendrauti su daugybe talentingų žmonių – juk nuo gyvo kontakto atkirto pandemija.
– Radijo laidų kūrėjai – tai tyrėjai ir atradėjai. Ar pasidalytumėte savo atradimų būdais?
– Pritariu tokiam apibūdinimui! Neretai tai gana organiška – susipažįstu su kūrėjais grodama kartu. Pastaruoju metu mane gelbsti tokios platformos kaip „Soundcloud“ ir „Bandcamp“. Seku įrašų kompanijas – ypač iš Pietų ir Centrinės Amerikos, Rytų, Pietryčių Azijos. Ten knibždėte knibžda įdomių leidyklų, kurios vis dar nesulaukia deramo dėmesio.
– Dirbate teatro ir kitose meno srityse. Ar elektroninė muzika turi įtakos kitiems kūrybiniams projektams, ir atvirkščiai?
– Anksčiau maniau, kad tai du atskiri pasauliai, bet vis geriau suprantu, kad jie itin glaudžiai susiję. Mano kūriniuose jaučiama ta garsų paletė, prie kurios tuo metu dirbu studijoje. Pavyzdžiui, visai neseniai sukūriau aštuonių kanalų garso kompoziciją eksperimentiniam šokio kūriniui, kurį performanso menininkė Angela Goh atliko Sidnėjaus operoje. Šiame projekte žaidžiau su garso erdvizavimu ir tai, manau, turėjo įtakos skambesio šaltiniams, kurie sutekės į mano būsimą albumą.
Nemažai esu dirbusi su Sidnėjuje gyvenančiu performanso menininku Phasmahammeriu (Justinu Shoulderiu). Jis savo kūryboje naudoja rankų darbo kostiumus ir protezus. Nuostabu, kaip iš to gimsta įtraukianti žiūrovą aplinka. Šių meno kūrinių fantastinė, organinė prigimtis tikrai turėjo įtakos mano pačios kūrybai.
– Ar jūsų meninei raiškai svarbus aktyvizmas?
– Nepasakyčiau, kad mano muzikoje girdimas aktyvizmo elementas. Tačiau stengiuosi prisidėti prie bendruomeninio aktyvizmo procesų pristatydama jų autorius savo laidose, bendradarbiaudama su kitais menininkais, kolektyvais, scenomis. NTS laidose man ypač svarbu pristatyti platų menininkų spektrą, ypač queer ir nebaltuosius kūrėjus. Didžiuojuosi būdama kolektyvo „Club Ate“ nare. Ši bendruomenė jungia Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono queer diasporą, kuriančią tik jiems būdingas ateities folkloro formas. Tai vaizdo kūriniai, performanso meno ir klubiniai renginiai, kuriuose itin svarbi bendruomenės aktyvacija.
– Kaip muzikantė, esate solo žaidėja. Teatro ir kituose projektuose dirbate komandoje. Kaip labiau patinka?
– Man tikrai patinka dirbti teatre ir megzti dialogą su menininkais, kurie atstovauja kitoms sritims. Labai įdomu sužinoti, kaip dirba kiti. Kartu man labai svarbu ir laikas su savimi, kai galiu dirbti prie savo projektų. Geriausias solinės kūrybos aspektas yra tai, kad galiausiai iškeliauju jos pristatyti, koncertuoti, o tuomet sutinku kitų kūrėjų, kurie man labai patinka. Toks bendravimas man labai daug duoda. Ypač po ilgų valandų, praleistų kuriant vienumoje.
– Ar, kaip pas mus Lietuvoje sakoma, muzikante dirbate visu etatu? Kaip balansuojate tarp darbo ir laisvalaikio ir ar rekomenduotumėte tokį gyvenimo būdą kitiems?
– Šiuo metu – taip. Žinoma, neretai kyla iššūkių. Patarimą duočiau tokį – kurti muziką kasdien, nepaisant, ar yra galutinis tikslas. Pati taip gyventi pradėjau karantino metu, mano praktikai tai davė daug naudos. Muzikos kūrimas yra ir savotiška meditacijos forma.
– Teko skaityti, kad pastaruoju metu kaip menininkė domitės Filipinų kultūros paveldu. Galbūt tai jums aktualu buvo ir anksčiau?
– Mano tėtis – akademikas, jo specializacija – Filipinų istorija. Taigi ši sritis man svarbi nuo mažų dienų. Muzikos kontekste vis dar ieškau būdo įterpti savo kultūrinius ryšius į kūrybą. Pradėjau dirbti prie projekto „Nusasonic“ – tai Khyamo Allami kuruojama Goethe’s instituto iniciatyva, tyrinėjanti garso ir muzikos kultūras Pietryčių Azijoje. Domiuosi, kaip tam tikras muzikines programas galiu išnaudoti interpretacijoms ir savo pačios kompozicijoms. Tai intriguojanti nauja sritis; neabejoju, kad būsimuose mano muzikos leidiniuose ji turės daug įtakos.
– Kurį bendradarbiavimą su kitų sričių menininkais išskirtumėte kaip prasmingiausią?
– Visuomet labai malonu dirbti su vaizdo menininku ir režisieriumi Tristanu Jallehu. Jis sukūrė visus mano kūrinių vaizdo klipus ir „Manifest“ albumo vaizdinį pristatymą. Nuostabus ir itin talentingas yra Wei Huangas, tipografijos specialistas. Jis sukūrė mano ambiento muzikos albumo „Araw“ dizainą, o šiuo metu kuria būsimo mano leidinio estetiką.
– Socialinių medijų amžiuje garso ir vaizdo kultūros nebeišpainiojamai susijusios. Taigi ar jums svarbus įvaizdis, tai, kaip jus mato internete?
– Nepasakyčiau, kad turiu susikūrusi firminį įvaizdį. Jis kinta priklausomai nuo to, kaip kinta mano kūryba. Bet taip, muzikantams būtina mąstyti ne tik apie muziką, bet ir apie vizualiąją estetiką. Žinoma, pastaroji jokiu būdu negali diktuoti muzikai ar jos užgožti.
– Kaip jūsų muzikos skambesys siejasi su jus supančiu kraštovaizdžiu? Ar skirtingi miestai palieka skirtingus garso įspaudus?
– Žinoma, mano muzikoje visuomet yra industrinės tekstūros. Man įdomu mąstyti ir apie tas urbanistines erdves, kuriose būnu, ir apie mistinius kraštovaizdžius, kurie dar neegzsituoja.
– Pastaruosius porą metų keliauti buvo sunku ar išvis neįmanoma. Kaip tai įveikėte?
– Tikrai buvo nelengva. Keliavimas, koncertai man, kaip muzikantei, yra bene daugiausia džiaugsmo keliantis dalykas. Kai to daryti negalėjau, klausydavausi turuose sutiktų atlikėjų muzikos. Pamenu, 2020-ųjų pavasarį, karantino pradžioje, sudėliojau grojaraštį, kuriame tikslia eilės tvarka skambėjo muzika iš vietų, kuriose keliavau 2019-aisiais. Tų atlikėjų, kuriuos jose sutikau. Man tai buvo smagus užsiėmimas – toks nuoseklus garsinis sentimentas.
– Grosite festivalyje, kurio pavadinimas – „Optimismo“. Dėl kurių šiuolaikinės kultūros aspektų jaučiatės optimistiškai?
– Optimistė esu dėl mūsų pajėgumo mobilizuotis ir keisti(s).
www.optimismo.eu
 neegzistuojantys urbanistiniai garsovaizdžiai){kind=link}