Fotografas Algirdas Bakas jau kelis mėnesius nuolat važiuoja į Ukrainą krovininiu mikroautobusu, iki viršaus prigrūstu reikalingiausių daiktų karo nualintų miestų ir kaimų žmonėms: medikamentų, maisto produktų, higienos priemonių ir pan. Savanoriaudamas kartais išsitraukia ir fotoaparatą. Vaizdingais reportažais fotografas dalijasi savo socialiniuose tinkluose, prie nuotraukų kartais pridėdamas ir vieną kitą istoriją. Vienu iš naujausių įrašų Algirdas leido pasidalyti ir su „370“ skaitytojais. Mes, atsidėkodami už pasakojimą ir savanorystę, dalijamės A.Bako įkurto labdaros ir paramos fondo „Lašas jūroje“ sąskaitos numeriu (LT217300010171482486) ir kviečiame pervesti tiek pinigų, kiek galite.
Algirdo Bako nuotraukos
Algirdo Bako įrašas feisbuke 2022 m. rugpjūčio 7 d. (kalba šiek tiek taisyta)
„Žinai, aš šiek tiek medinis ant emocijų, bet kai reikėjo žuvusius vaikus vežti iš Kramatorsko stoties, buvo žiauroka…“
Sėdime su Aleksejumi (Lioša) jo autobusėlyje Dnipro gyvenamajame rajone vakare, pažindinamės ir planuojame rytojų. Tai šaltinio tyrumo žmogus, kokių retai sutiksi. Lioša savanoriauja nuo tada, kai į Kramatorsko stotį atskrido bombos, – metė darbus ir savo busiku evakuoja žmones iš karštųjų taškų, vežioja produktus, medikamentus, padeda kariuomenei. Kadangi važiuoju į Bachmutą, paprašo nuvežti keletą dalykų. Blemba, busas jau ir taip perkrautas; jis juokiasi, sako, aš į savo seną autobusėlį kartą buvau 4 t pakrovęs, tavo naujas – atlaikys!
xxx
Rytą pradedame nuo pampersų. Vaikų karo zonoje liko labai mažai, o senukų ir invalidų – daug. Žmonėms vežimėliuose, kuriems labai sunku nueiti į tualetą, pampersai yra auksas. Užperkame tiek, kiek buvo parduotuvėje ir vaistinėje, važiuojame krautis toliau. Armijos daliniui reikia perduoti daiktų apkasams įrengti. Plėvelė, vinys ir su meile vietinių žmonių suruoštas maistas – krauname.
Lioša prieš karą prekiavo buitine technika, dabar ją tiesiog dalija žmonėms. Kadangi Bachmute nebėra dujų, įkrauname elektrinę viryklę: „O ko ji pas mane stovės, parduosiu ar neparduosiu, kada parduosiu? Tegul žmonės naudojasi.“
Dar įsipūčiu po 0,5 baro į padangas ir važiuojame į kepyklą, kur laukia 1 000 batonų, kuriuos reikės nuvežti į karo zoną. Pasikraunu kokius 400 vnt. ir stabdau, kad neperlūžtų busas.
xxx
Pirma užduotis – nuvažiuoti 250 km iki Kramatorsko. Busas linguoja ir traška, reikia sužiūrėti visas mažiausias duobeles, nepriskubėsi. Kramatorską pasiekiu likus 10 minučių iki komendanto valandos, nakvynės vieta – pas Maksą.
Maksimas, dviejų vaikų tėtis, dirbo zootechniku, kol nesubombardavo gamyklos, dabar su broliu Vova (jis – dvynukių tėtis), dirbančiu didžiausioje stambiosios pramonės gamykloje NKMZ, padeda žmonėms ir priima savanorius kaip aš. Po lauko dušo sode sėdame prie stalo. Viskas iš savo sodo – šviežios bulvytės, agurkai, pomidorai, desertui – vynuogės ir gervuogės. Namuose tuščia, broliai savo šeimas su vaikais jau daugiau nei 160 dienų mato tik per telefono ekraną.
xxx
Vakarieniaujant vyksta intensyvus manęs atkalbinėjimas nuo kelionės į Bachmutą: okupantų pajėgos artėja, apšaudomas kelias, miestas be perstojo bombarduojamas. Visgi nusprendžiu nesiblaškyti ir važiuoti.
Ryte aptariame planą, paskambinu Bachmuto savanorių vadei Valentinai Ivanovnai, kuri, sužinojusi, kad turiu mažą dukrytę, irgi prašo nevažiuoti. Sunku nuspręsti ir apskaičiuoti riziką per atstumą, bet tie 400 batonų ir tona maisto juk patys nenueis.
Pakeliui civilių autoparko beveik nematyti, vien žaliai perdažyti visureigiai iš Europos ir sunkioji kovinė technika. Prie vieno kontrolės punkto praleidžiu koloną kombainų – žiema artėja, derlių nuimti reikia.
Įvažiavus į Bachmutą pasitinka lėktuvas-paminklas ir dundėjimas. Gražiai medžiais apsodintos gatvės, subombarduoti namai, klombose žydi rožės. Tyla netrunka daugiau kaip 10 minučių.
xxx
Pensininkė Valentina Ivanovna – moteriškė kieta, daugiau nei 30 metų vadovavo gamyklai, dabar vadovauja nevyriausybiniam pagalbos fondui – rūpinasi, kad likę čia žmonės turėtų ką valgyti, kuo apsikloti leisdami naktis drėgnuose rūsiuose, vaistų nuo nervų, padeda norintiems evakuotis. Neoficialiais duomenimis, mieste dar likę apie 10 tūkst. vietinių ir pabėgėlių.
Dunda tai toliau, tai visai, atrodo, čia pat, stebiu jų veidus, bandančius suvokti sprogimo distanciją ir kas per pabūklas. Judame greitai, pirma stotelė pas invalidų bendrijos pirmininkę Jeleną Vladimirovną. Iškrauname auksinius pampersus suaugusiesiems. Graži senučiukė sėdi vežimėlyje ir šypsosi: aš jau niekur nevažiuosiu, vaikeli; aš myliu Ukrainą, mūsų kariai jau tuoj tuoj laimės, o kas be manęs pasirūpins mano neįgaliaisiais?
Valentina greitai apskambina gyvenamųjų namų kvartaluose likusių mini bendrijų pirmininkes, važiuojame per kiemus, kad žmonėms tiesiai į rankas paduotume maisto. Prie buso grūdasi žmonės, pasitraukiu iš kelio ir leidžiu Valentinai su komanda užsiimti dalybomis. Stengiamės komplektuoti, kad kiekvienam kliūtų po truputį visko: pora batonų, grikių, uspakajoncų, pupelių, sausainių, miltų, konservų, pomidorų pastos (slaptas ukrainietiškų barščių ingredientas).
Nenorėdamas užgauti žmonių orumo, padarau tik kelis kadrus telefonu, fotiko nė netraukiu. Kažkelintame kieme pasiūlo pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, leidžiamės į rūsį. Pasakoja, kaip išpumpavo vandenį, susiveikė radiatoriuką ir dabar jau daugmaž galima gyventi. Lendame tolyn pro skylę blokuose, kur išdėliota eilė lovų. Taip ir nakvojame.
xxx
Maisto dalybų šurmulyje vis bandau klausti žmonių, kokios jiems pagalbos labiausiai reikia ir kodėl jie vis dar čia?! O kur mums dėtis, vaikeli, darbo nėra, pensijos 60–100 eurų, kur mes važiuosime, kas ten mūsų laukia? Daug kas buvo išvažiavę į kitus miestus toliau nuo karo, baigėsi sutaupyti pinigai, kuriuos reikėjo mokėti už nuomą, ir grįžo. O ką daryti? Bandau aiškinti, kad Europa priims, yra galimybės, fondai, programos. Jie tik šypsodamiesi linkčioja galvą lyg kalbėčiau kiniškai. Mus jau tuoj tuoj apgins, sako, pergalė bus mūsų, susidėsime naujus langus ir galėsime vėl ramiai gyventi.
Tas dundėjimas man ramybės nepriduoda. Sustojame prie ligoninės, kur gydomi sužeistieji, čia atvežiau keletą dėžių lašelinių skysčio „Reosorbilact“ ir visokių raminamųjų. Ramus kaip belgas vyr. gydytojas Dima išeina pasitikti su puodeliu kavos ir šypsena. Jeigu jį iškirptum iš kieme sustatytų kruvinų neštuvų ir atvežamų sužeistųjų fono, galima būtų ramiai įklijuoti į atviruką iš atostogų. Su ta pačia nuotaika trumpai pasakoja apie karo ligoninės kasdienybę. Aš buvau nelaisvėje, buvau apšaudomas, sako, tai labai motyvuoja dirbti ir stengtis išgelbėti kuo daugiau gyvybių.
xxx
Atvežama nauja sužeistųjų partija ir mes pasišaliname, kad nesimaišytume po kojomis.
Vakarėja. Šiek tiek aptyla dundėjimas, glosto ramesnė šviesa. Sustojau prie invalidų bendruomenės namų atiduoti paskutinių vaistų, kurių atsisakė Dima ir liepė nuvežti žmonėms. Prie laiptinės vyrai dėlioja domino. Reikia priimti sprendimą – pasilikti nakvoti bunkeryje ar važiuoti atgal į Kramatorską, kur, palyginti su Bachmutu, – ramu. Kažkur kaimyniniame rajone atskrenda raketa, trumpa pauzė domino mače, o aš jau visu greičiu veju tuščią busą Kramatorsko link.
Tik išvažiavęs iš Bachmuto matau, kaip danguje link okupuotos zonos skrenda raketa, už savęs palikdama baltų dūmų pėdsaką. Skubu prašokti, kol neatskrido atsakymas. Grįžtu į Kramatorską temstant, prieš pat komendanto valandą. Čia kol kas ramu.
