Rašė Toma Vidugirytė
Konstantino Kiverio-Lilo ir Rolando Venckio-Innomine duetas „Lilas ir Innomine“ rinko tūkstantines minias ir gerbėjai tikrai atsimena jų atsisveikinimo koncertus, ypač paskutinį, kuris vyko Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš pat pandemiją. Praėjo daugiau nei dveji metai ir birželio pradžioje išgirdome naują K.Lilo kūrybą. Į sceną grįžęs repo atlikėjas pristatė savo solinį albumą, o liepą surengė koncertą Lukiškių kalėjime. Su Konstantinu pasikalbėjome apie naują albumą „Niekas nėra tikra“ ir prasidėjusį solo kūrybos etapą.
– Duetas „Lilas ir Innomine“ su gerbėjais atsisveikino tikrai ypatingu koncertu 2020-aisiais, prieš pat karantiną. Kokios mintys aplanko prisiminus koncertus ir tokį dueto atsisveikinimą?
– Galvoju, kad viskas buvo laiku ir tinkamu, nors ir kiek dramatišku būdu. Paskutinis grupės koncertas „Žalgirio“ arenoje emociškai ir energiškai buvo nepakartojamas. Sakydamas „nepakartojamas“ nuoširdžiai manau, kad nieko panašaus pakartoti pačiam nebepavyks, nes tokie koncertai nutinka kartą gyvenime. Jeigu pasiseka. Tad tikrai buvo verta.
– Kaip dabar atrodo tas dueto kūrybos etapas? Ko iš to etapo išmokai?
– Taip jau susiklostė, kad 2019 m. man buvo turiningi visose srityse – pasirodė paskutinis grupės albumas, įvyko vestuvės, gimė sūnus. Viena pabaiga sutapo su kita pradžia, tad grupės etapas visų pirma asocijuojasi su kitu gyvenimo ritmu. Jaunyste, draugyste, kvailumu… Ko gero, kalbu kaip senis, bet taip ir yra. Sekmadieniais važiuojame į turgų ir galiu keliais skirtingais būdais užraugti agurkus, tad turiu visišką teisę taip kalbėti (juokiasi).
Negaliu atsakyti, ko išmokau, – „Lilas ir Innomine“ nebuvo veikla ar kažkas tarp kitko gyvenime. Man tai ir buvo gyvenimas. Grubiai nuo 20-ies iki 30-ies absoliučiai viskas sukosi aplink tai.
– Kokie buvo tie daugiau nei pora metų po atsisveikinimo koncerto?
– Taip sutapo, kad nauja realybė grupės tiesiogiai nepalietė. Kai mes surengėme paskutinį koncertą, praėjus porai dienų, paskelbė karantiną, kurį sau kažkuria prasme ir planavome, tik sutapo, kad visi kartu nuėjome nuo scenos.
Visą laiką dirbau ir šalia scenos – užsiėmiau muzikos vadyba (kitų atlikėjų), organizavau renginius. Ant scenos pats nelipau, bet nelipo niekas, tai tokie gan ramūs metai buvo. Ši sceninė veikla / koncertai jau treti metai yra sukoncentruota į vasarą ir visi metai gana ramūs, o vasaros – aktyvios.
– O kaip solinė kūryba? Koks buvo pirminis impulsas, kad jau metas kurti kažką naujo ir grįžti į sceną?
– Pats kūrybos procesas niekuomet nekėlė daug klausimų. Kurdamas jaučiuosi patogiai ir savo vietoje, tad kurti niekada nebuvau sustojęs. Daugiau klausimų sau turėjau dėl kitos kūrybos pusės – scenos, dėmesio, viešumo… Mane tai gąsdina. Reikėjo laiko įsivertinti, ar noriu ir ar reikia. Vis dar nesu tuo tikras, bet kol kas geresnės formos savo kūrybai realizuoti nepavyko sugalvoti.
– Jokios kitos veiklos neįtraukė?
– Mane traukia įvairios veiklos. Bandžiau aktyviau rašyti kitiems atlikėjams, t.y. kurti dainas ir ne pats jas atlikti, bet nepavyko to įgyvendinti kokybiškai – rezultatas buvo ne toks, kokio norėčiau. Taip pat teko prisidėti prie spektaklio „Boksas“ (režisierius Antanas Obcarskas) muzikinės dalies, tai tokių užklasinių veiklų yra.
– Kurti muziką teatro spektakliui buvo gana nauja veikla, ar teko su teatru dirbti ir anksčiau?
– Ne. Tai buvo nauja patirtis.
– Ar buvo įdomu? Galbūt bus ir daugiau panašių projektų?
– Aš labai norėčiau ir įsivaizduoju, kad ateityje gal pavyks ir daugiau kurti teatrui. Mane teatras labai traukia. Tikrai labai norėčiau padirbėti jame daugiau.
– Esi rašantis ir gerai žodį valdantis žmogus. Galbūt buvo minčių pabandyti rašyti ne tik dainas, bet ir noveles ar knygas?
– Esu bandęs ir galvojau apie tai, bet taip pat manau, kad čia vienas iš ateities projektų. Nežinau dar kokia forma, bet… Kai matysiu, kad muzikos ir dainų rašyti nebepavyksta, ir pripažinsiu sau tai, manau, rašysiu kažką kito. Kol kas nežinau, kas tai bus, bet kažką tikrai rašysiu.
– Minėjai, kad, rašant kitiems atlikėjams, rezultatas buvo ne toks, kurio tikėjaisi. Matyti, kad esi perfekcionistas ir kokybė tau labai svarbi. Kodėl likai nepatenkintas rezultatu?
– Į šį klausimą nėra labai paprasta atsakyti. Galbūt supratau, kad tie tekstai, kurie man pačiam patiktų ir kuriuos aš norėčiau matyti, girdėti ir rašyti, netinkami, pavadinkime, dėti ant prekystalio. Kitaip tariant, jie netinkami kitam atlikėjui. Man galbūt ne iki galo pavyko persilaužti, nes čia turi nebelikti tavo asmenybės. Tai jau yra visai kitoks rašymas. Tam neskyriau tiek dėmesio, kad, kaip sakoma, atmuščiau tą ranką ir tai taptų tam tikra mechanika, nes supratau, kad ta mechanika manęs nedžiugins.
– Ne kiekvienam atlikėjui, jo įvaizdžiui ar personažui scenoje tavo stiliaus tekstai tinka, taigi, kažkuria prasme tektų atitolti nuo savęs. Turbūt tai ir atitraukė?
– Taip. Neskyriau tam tiek dėmesio, kad pavyktų išjungti savo braižą, jį padaryti neutralesnį, kad galėtų tikti kažkam daugiau.
– Nustebinai paminėjęs, kad scena, dėmesys ir viešumas šiek tiek gąsdina. Kas labiausiai gąsdina?
– To mano pasakymo nereikėtų suprasti tiesiogiai – kad bijau būti scenoje. Aš organizuoju savo koncertus ir dalyvauju juose su mielu noru. Kalbėdamas apie buvimą scenoje turėjau galvoje tai platesne prasme – tai, kad esi dėmesio centre. Ar reklamuotum savo kūrybą, ar ją pristatytum, viešintum, platintum… Visas tas buvimo dėmesio centre rinkinys – aš turiu komplikuotą santykį su tuo.
– Kurti galima ramiai, tačiau išėjus į sceną atsiranda dėmesys, viešumas ir daug pašalinių trukdžių. Ar galima prie jų priprasti?
– Manau, kad tai nuolatinis darbas su savimi. Kuo daugiau žmonių savo kūryba pasieki, tuo daugiau to pašalinio triukšmo atsiranda. Svarbu ir kaip tu sureaguosi į tai – ar sugebėsi atsiriboti, o gal visai nenorėsi to daryti ir kaifuosi nuo to buvimo visapusiškame triukšme. Kiekvienas individualiai reaguoja. Manau, yra atlikėjų, kurie labai džiaugiasi tuo dėmesiu ir su mielu noru būna dėmesio centre. Yra ir kitokių.
– Kaip sekėsi apsibrėžti, kuria kryptimi eisi, apie ką kūriniai? Tai nutiko natūraliai ar buvo visokių svarstymų ir dėliojimų?
– Man maloniausias etapas kūryboje – pati pradžia, kai užgimsta galvoje idėja ir ją po truputį pradedi projektuoti. Tada viskas vyksta dar svajonių lygmeniu, nėra jokių trukdžių iš šalies, jokios buities ir mechanikos. Šiuo atveju šis etapas užtruko, nes neturėjau nei grupės, nei deadline’o, tiesiog klausiau daug muzikos ir svajojau.
– Koks buvo albumo kūrybinis procesas?
– Pradžia buvo lėta, nes visą procesą reikėjo kurti nuo nulio, ieškoti būdų išgauti norimą skambesį, buvo daug eksperimentavimų, paieškų, pasirinkimų. Pamenu, skundžiausi Rolandui, kad turiu visą viziją iki detalių ir blaškausi, nuo ko čia pradėti. Jis patarė pradėti nuo pradžių. Velniška tiesa. Pradėjau nuo skambučio bičiuliui Kęstučiui, kuris yra puikus gitaristas. Mes susitikome studijoje ir po gero pusmečio jau buvo ir visa grupė, ir parengtas albumas.
– Kas pačiam buvo įdomiausia kuriant šį albumą?
– Man, visą gyvenimą rašiusiam tekstus ir muzikinius procesus faktiškai stebėjusiam nuo suolo, labai norėjosi į aikštelę. Nepavadinčiau to įdomiausia dalimi – tai buvo tikslingas noras eiti kažkur, kur dar neita, ieškoti, mokytis ir pažiūrėti, kas bus. Reziumė – labai mėgavausi visu procesu.
– Albume – dešimt kūrinių. Visi tarsi turi savo žinutę. Kuri iš jų pati svarbiausia?
– Sakyčiau, visos vienodai nesvarbios ir visos galėtų būti pagrindine albumo mintimi (šypsosi)… Keistokas tas momentas, kai reikia paaiškinti, apie ką dainos… Tai gal daugiau mano mintys, o ne kažkokios žinutės.
– Albumą „Niekas nėra tikra“ pristatei birželį, o gyvai išgirdome liepos pradžioje. Jau praėjo šiek tiek laiko nuo albumo pasirodymo ir turbūt sulaukei pirmų reakcijų, interpretacijų ir atsiliepimų. Kokie jie?
– Kalbant apie tai, gyvenu šiokiame tokiame vakuume. Senokai nesulaukiu praktiškai jokių reakcijų. Komentarų stengiuosi neskaityti, nes manau, kad tiek teigiami, tiek neigiami yra vienodai neadekvatūs ir vienodai gadinantys galvą. Žmogiška pagyras priimti kaip tiesą, o kritiką atmesti kaip nesupratimą ar įžeidinėjimus. Iš artimos aplinkos… Pavyzdžiui, mama sako, kad dainos geros, geresnės nei visų kitų, bet turiu pagrindo manyti, kad ji šiuo atveju yra šališka (šypsosi).
– Kas toliau?
– Kaip tik svarstau, ar susikoncentruoti į tokius dalykus kaip žuvų rūkymas. To dar nesu daręs, bet jau pasigūglinau keletą receptų. O gal pradėti naują albumą? Tikiuosi artimiausiu metu turėti sprendimą (šypsosi).