Rašė Giedrė Ivanova
Nėra ką slėpti ir sykiu verta pasigirti – Karolį pažįstu daug metų. Atrodo, net ir valgydamas vienoje rankoje jis laikys šaukštą, o kita suks krepšinio kamuolį. Na, jei kamuolio ir neturės, tai bent jau mintys tikrai suksis apie krepšinį. Sėdėjome viename suole, tai tikrai žinau: nei mokykloje, nei vėliau Karolio kelias nebuvo lengvas, aiškus, neatrodė ir perspektyvus. Bet ar dėl to reikėjo juo neiti? Trenerio debiutai tiek vaikų, tiek vyrų krepšinyje, laimėtas Lietuvos jaunių krepšinio čempionatas, dvejus metus pelnytas Lietuvos moksleivių krepšinio lygos Metų trenerio prizas, vaikinų iki aštuoniolikos metų (U18) rinktinės vyriausiojo trenerio pozicija ką tik įvykusiame Europos krepšinio čempionate byloja ką kita.
– Neišvengiamas klausimas, tai nuo jo ir pradėsiu – iš kur ta besąlygiška meilė krepšiniui?
– Pamąsčiau. O ar mes Lietuvoje turėjome daug kitų pasirinkimų? Kiemas, šeima, mokykla, televizorius – visur krepšinis. Taip ta meilė ir įskiepijama. Asmeniškai man labai didelę įtaką turėjo artimiausi draugai, gal net vienas ypač, dabar taip pat dirbantis treneriu. Mano vaikystės krepšinio treneris (taip pat mano miesto klubo žaidėjas) – gyveno gretimame daugiabutyje. Krepšinio aikštelė – čia pat, už namo šalimais. Vasaros rytais keldavomės anksčiau, kad spėtume pažaisti, kol dar nebūdavo labai karšta. Vakarais žaisdavome tol, kol matydavome vieni kitus. Arba – tol, kol imdavo lyti. Daug prisiminimų iš tos pradžios. Apskritai tai buvo meilė judėjimui, žaidimui, varžymuisi ir, svarbiausia, artimui. Tapus treneriu prisideda asmeninis tobulėjimas ir vertybių skiepijimas vaikams. Praktiškai visa, ką išvardijau, nesvetima visiems žmonėms, o krepšinis – tik priemonė, pasitaikiusi laiku ir vietoje.
– Mokyklos laikais (neretai ir vėliau) vaikų polinkis į sportą, labai panašiai kaip ir polinkis į menus, būdavo priskiriamas pomėgiui. Su būsimomis studijomis ir ateities profesija dažniausiai siejosi matematika, lietuvių ir dar kokia kalba, fizika, biologija ar istorija. Muzikos ar kūno kultūros korepetitorių kažkaip lyg irgi niekas nesamdydavo. Pats po mokyklos pirmiausia buvai įstojęs į statybų inžineriją. Kas nulėmė, kad, atmetęs išorinį spaudimą ir kitų lūkesčius, grįžai į savo širdies kelią?
– Seniai buvusios patirtys, bet neblogai apibendrintos. Studijuojant inžineriją man tiesiog stigo savitumo jausmo, jei taip galima pasakyti. Rezultatai nebuvo blogi, tačiau nesijaučiau savo vietoje. Tos studijos manęs tiesiog nevežė. Kita vertus, būtent tai ir leido apsispręsti, ko iš tikrųjų ir kaip stipriai noriu. Todėl perstojau.
– Ar prisimeni savo, kaip trenerio, debiutą? Koks jis buvo?
– Debiutų buvo nemažai: pirma treniruotė, pirmos draugiškos rungtynės, pirma stovykla su treniruojamais vaikais, pirmas Lietuvos moksleivių krepšinio čempionatas, pirmos rungtynės treniruojant vyrų komandą ir t.t. Kas bendra viskam? Jauduliukas, atradimai, gautų pamokų džiaugsmas ir gimstantis smalsumas keliauti toliau.
– Treniruoji ir vaikus, ir suaugusiuosius. Su kuriais dirbti lengviau, su kuriais smagiau?
– Jei nori kažką padaryti tikrai gerai, lengva niekur nėra: visuomet reikia įdėti labai daug pastangų. Vienkartinio smagumo atžvilgiu – daugiau paprastų teigiamų emocijų ir džiaugsmo yra dirbant su vaikais.
– Pats naujausias tavo debiutas – aštuoniolikmečių rinktinės (U18) vyriausiojo trenerio pozicija Europos krepšinio čempionate Izmire, Turkijoje! Koks jausmas apėmė sulaukus tokio pasiūlymo? Išsipildė svajonė? O gal apniko abejonės?
– Iš tikrųjų aplankė džiaugsmas. Nors jau buvau sulaukęs tam tikrų signalų anksčiau, vis tiek man tai buvo netikėtas ir labai džiugus įvertinimas. Supratau ir tai, kokia čia atsakomybė. Vis dėlto abejonių nebuvo jokių.
– Šiais metais Kauno krepšinio mokykloje (KM) „Žalgiris“ išleidai savo pirmąją devynerius metus treniruotą laidą. Koks jausmas užauginti komandą? Koks jausmas, kai tenka ją paleisti?
– Paleisti – jausmas blogas. Daug metų kartu kryptingai dirbome, matydavomės kasdien, keliavome, kartu švęsdavome šventes, kovojome dėl pergalių, liūdėjome po pralaimėjimų. Juokavau, kad jei tai būtų bendrojo lavinimo mokykla – palikčiau visus antriems metams. Bet… Negaliu. Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia tiek man, tiek vaikinams. Esu tikras, kad jiems seksis. Vienos iš paskutinių treniruočių metu sportavome lauke ir tolumoje buvo matyti mano namai. Visiems parodžiau namą, pasakiau adresą ir kad visada yra laukiami. Toks pokštas, bet viliuosi, kad ryšį palaikysime net jiems baigus krepšinio mokyklą. O dėl užauginimo… Tiesiog tikiuosi, kad iš tikrųjų padariau viską, ką galėjau, jog vaikinai taptų geresniais žaidėjais ir žmonėmis.
– Atsidavimas komandai, pasiaukojimas dėl kito, bet kartu ir lyderystė, iniciatyvumas ir t. t. – daugybė savybių, svarbių geram žaidėjui ir kartu – gerai komandai. Kaip ugdyti komandos dvasią? Jau ne pirmus metus sėkmingai organizuoji individualių krepšinio įgūdžių stovyklą „Discover Your Best“, tad gal žinai kokių gudrybių?
– Neformalus laikas kartu padeda grupėms sulipti. Ar tai tiesiog vakarienė, ar tėvų ir vaikų šventė, kelionės autobusu, stovyklos, kur šalia sporto yra tiesiog laikas kartu. Vis dėlto, kaip yra pasakęs žymus treneris Ettore Messina, jeigu komandoje yra per daug skirtingų, savanaudiškų charakterių, bendrų vakarienių skaičius neturi reikšmės – rezultato tiesiog nebus. Manau, tai tinka ne tik vyrams, bet ir vaikams. Todėl svarbi atranka, kurią vyrų komandos daro prieš kiekvieną sezoną, o vaikų komandose branduolys išsikristalizuoja per keletą metų.
– Kas šiais laikais labiausiai motyvuoja vaikus sportuoti? Pergalės, autoritetai, sparnuotos frazės treniruočių ar minutės pertraukėlių metu (jei taip, būtinai jomis pasidalyk), gerėjantys asmeniniai rezultatai?..
– Šiais laikais visi norime greito rezultato, o sporte to nėra, todėl iš tiesų lengviau surasti tai, kas demotyvuoja, o ne motyvuoja. Reikėtų pagalvoti, kas vis dėlto motyvuoja. Pirmiausiai – pavyzdys namuose, mokykloje, draugai, tada – treneris, autoritetai ir tik vėliau galima žvalgytis į gerėjančius rezultatus.
– Trenerio vaidmuo komandai – didžiulis. Kaip tau atrodo (tik nesikuklink) – koks esi treneris? Ką sako kiti? Gal turi kokių pravardžių?
– Galiu pajuokauti, kad esu debiutuojantis treneris. Besimokantis per patirtis. Jau kurį laiką kiekvieni metai atneša kažką naujo: naujų atsakomybių, naujų pareigų, komandų, auklėtinių, žaidėjų. Kiekvienas toks kartas yra galimybė padaryti kažką naujo, geresnio, kartu – ir klysti, mokytis iš padarytų klaidų. Ką sako kiti… Priklauso, kieno klausime. Manau, kad svarbu yra atsirinkti žmones, kurių nuomonių ar kritikos verta klausytis. Vis dėlto daugiausia girdžiu, kad esu darbštus, kruopštus ir atsidavęs darbui.
– Ką tik pirmą kartą su Kauno KM komanda „Žalgiris“ 2004-2 tapote Lietuvos čempionais. Ar iškovota didžiulė taurė kažkiek primena tavo, kaip trenerio, kantrybės taurės dydį? Ar į ją sutilptų visi čempionate patirti įspūdžiai?
Kantrybė ir pakantumas – savybės, kurias man reikia tobulinti. Esu karštas ir dažnai už kartojamas klaidas baudžiu išsyk. Na, o įspūdžiai į iškovotą taurę netilptų tikrai. Laimėtu čempionatu labai džiaugiuosi, bet vis dėlto svarbiausia – kartu praleistas laikas, sukurtas ryšys, nudirbti darbai, į priekį žengti žingsniai.
– Ar su komanda turite kokių ritualų? Prieš varžybas, per jas, po pergalių ar pralaimėjimų?
– Per rungtynes, jei vaikai tikrai stengiasi ir jiems neblogai sekasi (nepriklausomai nuo rezultato švieslentėje), kartais minutės pertraukėlės pabaigoje vietoj įprasto šūkio šaukiame vieno tradicinio lietuviško patiekalo pavadinimą. Čia toks vienas linksmesnis ritualas.
– Ir koks tas patiekalas?
– Tiesą pasakius, nežinau, ar verta atskleisti. Na, tiek to: aš sakau „kuge“, o vaikai šaukia „liai“!
– Žinau, kad mėgsti filmus apie sportą. Ar yra toks, kurį rekomenduotum pažiūrėti kiekvienam žaidėjui, kiekvienam treneriui?
– Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitiems. Bet man labai patiko „Remember the Titans“, „Glory Road“, „Coach Carter“. Jei gerai pamenu filmo idėją, mums visiems, kurie norime žibėti labai asmeniškai, reikia pasižiūrėti filmą „Nuostabieji lūzeriai“.
– Krepšinyje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, egzistuoja tam tikros mados. Kas dabar ant bangos? Ar pats krepšinis, sportas dar madinga?
– Sportas tikrai sulaukia mažiau jaunimo dėmesio, nes labai daug kitų daug greičiau įtraukiančių veiklų. O šiaip krepšinio pasaulyje, man atrodo, dabar madinga tas pats, kaip ir visur, – gražios nuotraukos instagrame. Socialiniuose tinkluose, televizijoje – daugybė epizodų su daugiausia individualiais efektingais techniniais veiksmais. Komandinė arba ne tokia įspūdinga technika, mano manymu, dažniausiai nustumiama į paraštes ir nemadinga. Toks tam tikras vertybinis atspindys.
– Įsivaizduok, iki labai svarbių varžybų pabaigos – 2 sekundės. Kamuolys – tavo komandos rankose. Atsiliekate vienu tašku. Aišku, kad reikia laimėti. Tiesiog būtina. Dabar tavo komandos minutės pertraukėlė. Paskutinė. Visa komanda susibūrė aplink, viltingai žvelgia tiesiai tau į akis. Treneri, ką darom?
– Trumpą derinį, kurio pavadinimo kultūringuose žurnaluose minėti negalima. Va toks gal atsakymas.
***
– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?
– Judėti pirmyn mane labai motyvuoja pergalės, kai pajuntu, kad einu teisingu keliu. Po pralaimėjimų reikia laiko susirinkti save, pareflektuoti ir vis tiek judėti toliau. Motyvuoja naujos idėjos, naujos žinios, kurias būtų įdomu pritaikyti.
– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?
– Tai yra pirmas žingsnis. Nesvarbu – sėkmingas jis ar ne, bet be šio žingsnio neprasideda nė viena kelionė. Debiutas reikalauja drąsos, nes, kažką kuriant, ką nors darant pirmą kartą, klaidos (pamokos) neišvengiamos.
– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?
– Šiuo metu neturiu ambicijų pradėti kažką labai didelio, bet tikrai norėčiau ateityje išmokti groti gitara. Bent kokias dvi tris dainas. Net esu nusižiūrėjęs, kokias. Ir dar būtų puiku išmokti žvejoti museline meškere.
– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?
– Drąsos! Drąsos kurti ir drąsos klaidas priimti kaip pamokas.
– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs dirbti krepšinio treneriu, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: savo komandos, kitų trenerių, teisėjų, tėvų, draugų, o gal savęs paties?
– Labai daug ėjimų iš savęs ar kitų į priekį neplanavau. Tiesiog mėgavausi veikla ir atidaviau širdį, o paskui viskas atėjo su laiku.