Rašė Renata Karvelis
IŠVAKARĖS. Po šokio spektaklio „Wreck“ susitikau su bičiule, kuri man padovanojo magnetuką iš Oksfordo. Juokaudama pasakiau, kad akademinis pasaulis prie manęs truputį priartėjo.
1 diena. Mamos gimtadienis. Vos nepamiršau, feisbukas mat nepriminė.
2 diena. Išvežiau vaiką į stovyklą. Ragavau kesadilijos. Tai tik lietinis su mėsa ir sūriu, kam tie mandri pavadinimai, pagalvojau, kramtydama blyną.
3 diena. Siuvu. Rūšiuoju poeziją į skyrius. Pasiuvau tekstilinį paveikslą pavadinimu „Debesėlis“. Antra pusė sako, kad jis panašus į sėdynę su uodega, atsakiau, kad čia debesėlio užpakalis. Šiandien smarkiai lyja.
Poeziją surūšiavau į septynis skyrius. Kaskart, grįžusi prie savo kūrybos, nustembu, kiek daug jau esu parašiusi. Rašau maždaug nuo 2013 m. Nepublikuoti tekstai kankina kaip utėlės: dauginasi ir kandžiojasi. Autoriui būtinai reikia publikuotis ir naikinti utėles, jei tokių užsiveisė.
4 diena. Išeinu į kavinę padirbėti prie poezijos rankraščio. Viešos vietos katalizuoja. „Caffeine“ nebuvo kruasanų, tai pagal tauragietišką manierą susikombinavau. Nusipirkau „Prezo“ kepyklėlėje.
5 diena. Kvietimai į gimtadienį. Antakiai. Pasiimti vaiką iš stovyklos. Smalininkai, Lidija Meškaitytė. Jurbarkas, susitikimas su drauge.
6 diena. Kruasanas, sušiai, eilėraščiai, kvietimai, sulijome, bet buvo linksma.
7 diena. Vežu vaiką į gimtadienį. Penkias valandas, kol jis gimtadienyje, dirbu prie rankraščio. Ieškau vizualinių poezijos sprendimų, tad išbandau grafinius eilėraščius. Skaitau ir skaitau, ir skaitau dar ir dar, ir dar sykį savo tekstus, kuriuos paprastai parašau pagauta jausmo. Imu matyti, kad kai kuriems jų ir reikia vizualinės formos, nes ritmas yra, tik kad netradicinis tas eilėraštis, todėl įprastos formos jį pavaizduoti, galbūt, ne visai tinka. Kitas dalykas, pati tikrai esu apsupta vizualumo, o kai kurie tekstai yra skirti scenai, pavyzdžiui, slemas, tad daugiau imu suprasti apie savo tekstų kilmę. Ką matai, kuo gyveni, tas ir atsiduria kūryboje. Įvaizdžiai, palyginimai, klausimai, problemos.
Mano kūryboje daug žemaitiškumo, feminizmo, kūniškumo, egzistencijos, rupumo, bet kai tai parašau, pagalvoju apie tečiaus metalo laužą, kurį jis turėjo užsiveisęs greta garažo. Pernai Kauno paveikslų galerijoje mačiau skulptūrą, pagamintą iš senų bačkų. Tada kilo tokių sentimentų tai metalo rūdžių tekstūrai.
Kaip gerai, kad per „Poezijos pavasarį“ Klaipėdoje sutikau poetę iš Vokietijos Safiye Can. Ji rašo grafinius eilėraščius ir net eilėraščius-koliažus.
8 diena. Lyja, lyja, lyja. Vakar naktį pabaigiau skaityti Umberto Eco „Rožės vardą“. Ta knyga yra apie valdžią ir galią, kaip privilegijuotose pozicijose esantys gera valia, savo noru kitiems neduos jokių teisių. Pavyzdžiui, moterims arba LGBT bendruomenei. Man netgi atrodo iš knygos personažų argumentų, kad viduramžiai kartais tebėra ir dabar, kai žmogus negauna pakankamai kokybiško švietimo. Pvz., jei tėvai vaiką palieka likimo valiai, tiksliau, palieka su telefonu ir kibererdvėje sklindančiais prietarais bei dezinformacijos erezija.
9 diena. Mėtų arbata pas mamą. Lyja. Susitikimas su nauja bičiule, randame daug bendrų temų; kol musė skęsta jos tirpstančiuose leduose, kalbame.
10 diena. Vilnius. Miegojau nedaug, matyt jaudinausi prieš kelionę: Tauragė, Kryžkalnis, Vilnius. LRT knygos aptarimas studijoje su Juta, Una ir Matu, NDG paroda „Patalai ir purslai“, Vytauto Kasiulio muziejus, kur šiuolaikinė Afrikos dailė ir Lietuvos menininkai emigrantai, studentiškas hostelis Senamiesčio centre.
11 diena. Energetikos ir technikos muziejus – paroda „Kita energija“, VDA „Titanikas“ (Jaunojo dizainerio konkursas ir baigiamieji magistrantų darbai). Lazanija, Lukiškių kalėjime – ekskursija po parodą „kovotoJOS“ man vienai.
12 diena. MO muziejus – ekskursija „Nuo Kotrynos iki Salomėjos“, „Godo galerija“, Jono Meko vizualiųjų menų centras, susitikimas su drauge. Ji man paaiškino, kad yra kavos aerogaminimo būdas, ir supratau, kad geriau reikėtų gerti klasikinių pupelių kavą. Išvykimas. Vilnius, Kryžkalnis, Tauragė. Visą kelią niekur nesidairau, kad įspūdžiai ir miesto vaizdai išliktų akyse.
13 diena. Klasės susitikimas po penkiolikos metų. Tampame brandesni, baliavojančių vis mažiau, mažamečių vis daugiau. Jaučiu, kad greitai imsiu skaityti detektyvus, ieškodama juose jaudulio, nes gyvenime jau daug kas patirta. Kaip rašau savo viename eilėraštyje pavadinimu „Pagyvenusi feministė“: „Fizikos dėsniai seniai patikrinti.“
14 diena. Diena namuose. Per šią savaitę pasiilgau savo antros pusės.
15 diena. Sekmadienis. Dirbu prie poezijos rankraščio „mOterOs“. Pradžioje suskirsčiau skyriais, dėliojau tekstus, tada perdėliojau, tada porą skyrių išmečiau, o tekstus perdėjau į kitus, tada nusprendžiau atsisakyti keturių tekstų, kurie mane vis dar stipriai veikia, tačiau buvo publikuoti čiabuke „Poems After Sex*“.
Rašytoja Sandra Bernotaitė yra sakiusi, kad ne rašytojas turi verkti perskaitęs savo tekstus, o skaitytojas, – tada viskas padaryta tinkamai. Dar yra vienas svarbus momentas – rašytojo negali nugalėti medžiaga rašymui. Ji dažniausiai randasi iš paties gyvenimo, tad taip išeina, kad rašytojo neturi nugalėti gyvenimas, ta medžiaga, kuri vėliau nugula į tekstus. Tai svarbu žinoti rašantiems, nes dar gajus XIX a. romantizmu persisunkęs poeto įvaizdis, kur neva jis genijus, kurio niekas nesupranta, kuris privalomai turi kankintis ir, matyt, kankinti aplink save ir kitus.
Štai aktorius Arūnas Sakalauskas pasakoja, kad šiais laikais jauni aktoriai gali dirbti daugiau, gali greičiau keistis ir ateina į teatrą su daug realistiškesniais lūkesčiais dėl savo karjeros. Menininkai dabar kitokie. Nukrinta mistiškas įsivaizdavimas apie genijaus kultą, jie turi prisiimti atsakomybę už savo ypatingus poreikius, jiems nebeatleidžiamos silpnybės, juolab jei tai klasifikuojama atskirais Baudžiamojo kodekso straipsniais.
Aš kurį laiką galvojau, kad, pvz., pačios merginos ar moterys yra kaltos, jeigu jas išnaudoja. Neva, žiūrėk su kuo ir kur eini, bet po Marilyn Manson skandalo pernai man tapo aišku: visi, net ir menininkai, turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, visiems turi galioti tos pačios taisyklės gyvenime.
Žinoma, mūsų startiniai duomenys yra skirtingi, rinka, kurioje veikiame, skirtinga, netgi valstybės kuriama kultūros politika nustato, kaip tas menininkas gali veikti, globalizacija ir išmaniųjų technologijų naudojimas demokratizavo kūrybos procesus, ir aš tuo džiaugiuosi. Savo magistro darbe kalbėjau su elektroninės muzikos kūrėju, kuris nuo aštuonerių metų savarankiškai lavinosi ir miesto kultūriniame gyvenime nedalyvavo, tad net nebuvo matomas čia, kol gyveno.
Įdomu, ar ne? Kad nereikia kitų norint pasiekti kitus.
16 diena. Dirbu prie poezijos rankraščio.
17 diena. Į svečius atvyksta mama. Tvarkau poezijos rankraštį.
18 diena. Paskutinė atostogų diena. Esu suplanavusi užbaigti darbą prie poezijos rankraščio „mOterOs“. Toks a la dedlaine’as, nes viskam reikia ribų. Tiesa, 2017 m. išleistas poezijos čiabuko „Poems After Sex*“ vienas egzempliorius šiandien keliaus pas draugę kažkur į Angliją.
Mano tečiaus gimtadienis. Jis irgi feisbuko neturi.