Kalbino Juta Liutkevičiūtė
Liūdno veido ir uždaro būdo Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) aktoriui Donatui Želviui interviu žanras nelabai patogus: „Į pirmuosius interviu eidavau su džiaugsmu, bet dabar skaitydamas tuos pokalbius matau, kad tik kartojau kitų pasakytas mintis. Ką galiu naudingo duoti savo žodžiais? Vaidmenimis – galbūt. Tačiau didžioji dalis mano pamąstymų vis dar vaikiški.“
D.Želvys sukūrė pagrindinį vaidmenį naujame Sergejaus Loznicos spektaklyje „Erinijos“, jam atiteko ir pagrindinis – poeto Kosto (remiantis Kosto Kubilinsko biografija) – vaidmuo Vytauto V. Landsbergio filme „Poetas“. Su Donatu susitinkame po repeticijos – jis ruošiasi dar vienai premjerai – Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui pagal Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“.
– Kaip sekasi repetuoti?
– Anksčiau ruošdamasis naujam vaidmeniui blogai jausdavausi, atrodydavo, kad nieko neišmokstu. Dabar suprantu, kad kiekvienas naujas vaidmuo yra pradžia nuo nulio. Pavyzdžiui, kurdamas Kosto vaidmenį filme „Poetas“, turėjau išmokti rašyti dailyraščiu dešine ranka. Turėjau išmokti dešine valytis dantis, versti knygos puslapius.
Būdamas scenoje galiu atverti tą drąsuolį, kuris nebijo prisipažinti, kad myli, arba pasakyti, kad nekenčia, ir duoti į snukį.
– Gal tas „pradedu nuo nulio“ yra daugiau metafora? Kai šefas gauna naujo patiekalo receptą, sudėtis nauja, bet jau moka naudotis peiliu.
– O jeigu vietoj peilio – akmuo? Lyg ir žinai, kas yra pjovimas, bet įrankis naujas. Vaidinant svarbiausia emocinės priemonės, tai yra Valentino Masalskio pamokų esmė. Tų emocinių priemonių yra begalės, neįmanoma visko išmokti. (Donatas yra aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio, KJT įkūrėjo, mokinys – J. L.)
– Kiekvienam mokiniui reikalingas koks nors paskatinimas. Jeigu nieko negalima išmokti, kas yra tavo dešimtukas?
– Kuo mažiau tingi, tuo esi geresnis. Jaučiu, kad po truputį lengviau priprasti prie darbo intensyvumo, pajusti, kada koncentracija prastėja. Esu tinginys ir suprantu, kad dažnai nepadarau tiek, kiek galėjau. Dėl to ir kalbu, kad reikia labai stengtis, nes jaučiu kaltę dėl tinginystės. Čia kaip su tėvu – jaučiu kaltę, kad nebuvau su juo paskutinėmis dienomis, dėl to visiems apie jį kalbu.
– Sukūrei pagrindinius vaidmenis spektaklyje „Erinijos“ ir filme „Poetas“. KJT esate stipri komanda, kartu dirbate jau dešimt metų. Kaip jautiesi dirbdamas už KJT ribų?
– KJT yra glaudus, šeimyniškas teatras, nors ir kritikuojame vieni kitus, čia jaučiuosi jaukiai. Labai gerai jaučiu mūsų teatro judėjimą – kaip vieni būna bangos viršuje, kiti – apačioje, o po kurio laiko viskas apsiverčia. Tačiau visur reikalinga kaita. Kai labai ilgai būname viename kolektyve, supanašėjame, pradedame vienodai mąstyti, susikalbame vien žvilgsniais. Tai labai patogu, bet ilgainiui nebelieka konkurencijos. Darbas su kitais aktoriais suteikia naujų minčių, nors pradžioje taip dirbti buvo sunku, nes viską vertinau per savo teatro perspektyvą – visi turi ateiti likus penkioms valandoms iki spektaklio, niekas negali prieš pasirodymą valgyti ir t. t. O tada sutinku žmonių, kurie viską daro atvirkščiai ir sukuria puikių vaidmenų.
– Ar nesunku keistis, kai kolektyvas tave pažįsta kaip nuluptą, kai esate draugai?
– Nors esame draugai ir padedame vieni kitiems, draugystė nėra mūsų tikslas. Mūsų tikslas yra stiprus, prasmingas teatras.
– Gerai, keistis svarbu, bet žmogiška yra gyventi ir siekti saugumo, turėti kažką, kas yra užtikrinta.
– Saugumas ir pastovumas tėra iliuzija. Man patinka toks paradoksas gamtoje: žiemą, kai labai šalta ir tamsu, dienos iš tiesų ilgėja. Vasarą, kai jautiesi toks laisvas, toks gyvas, dienos trumpėja. Niekas netrunka amžinai. Beje, kalbant apie saugumą, tai dabar, per atostogas Maroke, labai aiškiai supratau, kad esu bailys.
– Ko bijai?
– Daug ko – bijau žmonių, avių… Būdamas scenoje galiu atverti tą drąsuolį, kuris nebijo prisipažinti, kad myli, arba pasakyti, kad nekenčia, ir duoti į snukį.
– Kodėl per atostogas negali būti aktoriumi, eiti Maroko gatve taip, lyg būtum scenoje?
– Nežinau, neišeina. Atostogaudami sutikome vokiečių porą, pradėjome bendrauti, o kai pasakiau, kad esu aktorius, jie negalėjo patikėti. Sakė: bet kas, tik ne tu. Mažai bendravau, mikčiojau, pradėdavau pasakoti kokią istoriją ir pamiršdavau, ką noriu pasakyti, nežiūrėjau į akis. Tai jie ir negalėjo patikėti. Atidariau KJT interneto svetainę, rodau ir sakau: va, mano nuotrauka, aš aktorius… Jie sakė: ai, bet kas čia tokią svetainę gali susikurti (šypsosi).
– Gal dėl to ir pritrauki tokius kontroversiškus vaidmenis?
– Gali būti. Kosto vaidmuo filme „Poetas“ kaip tik toks. Jis ir bailys, ir drąsus žmogus kartu. Jis daug ką laikė viduje, bet plaukė per gyvenimą tikėdamasis, kad nereikės priimti jokio sprendimo. Kai buvo priverstas apsispręsti, išdavė tėvynę… Prasidėjus karui Ukrainoje, įstojau į Šaulių sąjungą ir galvoju, kaip apsaugoti savo smegenis, kai neįmanoma nuspėti, kokiais principais būsi paveiktas priešo. Kostui gyvybė buvo svarbesnė už šalies likimą ir orumą – tai bailio bruožas.
– Tačiau niekas nenori mirti.
– Tikrai, niekas. Dėl to kariuomenėje yra įsakymai – kad negalvotum. Jei galvosi, tave paveiks baimė, o įsakymas suteikia drąsos. Ką daryti, kai lieki vienas? Turi sau duoti įsakymą. Šiam impulsyviam sprendimui ruošiesi visą gyvenimą ir tam ruošia teatras, menas. Elgtis vadovaujantis vertybėmis. To paties moko ir Bažnyčia. Skaitydamas Bibliją gali rasti kai kuriuos atsakymus. Pats neskaitau Biblijos ieškodamas atsakymų, bet vaikystėje daug klausydavausi kunigų, stebėdavau, kaip jie interpretuoja tai, kas rašoma Biblijoje.
– Tau svarbus tikėjimas?
– Tėvai neliepė, bet vaikystėje labai tikėjau. Jeigu padarydavau ką nors blogo, melsdavausi. Naktimis bendraudavau su Dievu, nes mačiau, kad taip daro močiutė. Naktimis atsiklaupdavo prie lovos ir kalbėdavo poterius – stebėdavau ją, nes žiemą kaime visi miegodavome viename kambaryje, kad būtų šilčiau. Dievo prašydavau, kad geriau sektųsi mokytis, taip pat sveikatos broliui ir mamai. Kai man buvo septyniolika, mama mirė ir tikėjimas dingo.
– Nebepasikalbi su Dievu?
– Pasikalbu prieš sunkius spektaklius. Mintyse pasikalbu su mama ir tėčiu. Niekada nebūna didelių diskusijų, gaunu trumpus atsakymus: taip arba ne. Ir priimu sprendimą. Manau, daug kas taip daro – tyliai kalbasi su savimi kažkur viduje.