Rašė Renata Karvelis
Nuotrauka Eriko Ovčarenko / BNS
Mažieji ir Didieji Grįžulo Ratai. Mažieji ir didieji kultūros ratai, turbūt, net nežino, kad greta vienas kito egzistuoja, nors žmonės juos laiko visumą kuriančiomis lygiavertėmis dalimis. Dangus visiems vienodas, čia nėra nė menkiausios sisteminės diskriminacijos dangaus atžvilgiu. Žinoma, didieji miestai dėl negęstančių šviesų išvis nustelbia dangaus šviesulius. Tad, norint pamatyti žvaigždes, reikia išvykti iš miesto į užmiestį, kur gatvių lempos silpnesnės ir jų mažiau. Kur reikėtų iš tuštumų važiuoti, kad atsidurtum įvykių epicentre?
Lankantis didmiesčiuose, pradžioje vilioja gerai išreklamuoti ir didelės apimties kultūros ir meno įvykiai. Parodos labiausiai prieinamos, nes vyksta ilgai, lankymo kaina santykinai maža. Prie kitų įvykių: renginių, spektaklių, susitikimų, edukacijų, dirbtuvių jau reikėtų smarkiai derintis. Juolab kad iki jų dar reikia važiuoti kokius 100 ar 300 km. Tiesa, inovatyvūs ir dažnai nišiniai renginiai labai net neviešinami. Jų reklamų nerasi didžiuosiuose portaluose.
Štai sausio 27 d. Lietuvoje minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, atidaryta turizmo paroda „Adventur 2023“, kelias valandas, kaip kokie „Oskarai“, vyko M.A.M.A. apdovanojimai, persirengėlių drag pasirodymai „Soho“ klube, Lukiškių kalėjime – performatyvūs poetų „Užrakinti skaitymai“, apie juos sužinojau iš Gyčio Ambrazevičiaus storio.
Kur būčiau norėjusi būti?
„Soho“ klube ir Lukiškių kalėjime.
Kur buvau?
Lovoje ir žiūrėjau per interneto televiziją M.A.M.A. apdovanojimus.
Ką gavau?
Senos estetikos masinį muzikinį pramoginio turinio renginį.
Ko negavau?
Naujovių ir demokratijos pojūčio.
Kas bus toliau?
Jei visą laiką žiūrėčiau televiziją, galvočiau, kad visiems ta muzika ir patinka, kad ten tikrai pristatomi patys geriausi Lietuvos muzikos atlikėjai.
Kokia realybė?
Labai tikėtina, kad M.A.M.A. atstovauja tik mažai grupelei atlikėjų. Gerai, kad apdovanojimai nepavadinti Lietuvos muzikos apdovanojimais, nes tai būtų visiška netiesa.
Man kartais atrodo, kad iš kai kurių kultūros ir meno organizacijų pagrįstai reikėtų atimti pavadinime esantį žodį „Lietuva“. Juk, kai pasigilini, tampa aišku, kad ten ne Lietuvos, o Vilniaus sąjungos, asociacijos, klubai, centrai ir t. t. Būtų įdomu atlikti statistinę analizę, kokią geografinę įvairovę visi jie reprezentuoja. Jei tikrai tik Vilnių, tai kodėl finansuojami visos Lietuvos pinigais?
Štai kodėl televizija ir apskritai skaitmeninis turinys yra toks reikšmingas mažinant regionų atskirtį. Per pandemiją teko patirti daug nekokybiškai kibernetinei erdvei pritaikyto turinio. Arba nemokama filmuoti, arba mokama, bet tuomet garsas prastas. Sudėtingiausia buvo stebėti per kompiuterio ekraną transliuojamą pynimą iš siūlų – reikėjo daugiau įsivaizduoti nei matyti. Ėmė atrodyti, kad skaitmeninis turinys nepakeis gyvų ir kokybiškų susitikimų. Tačiau, grįžtant prie atskirties mažinimo, skaitmeninis turinys yra pateisinamas ir netgi būtinas. Kad visoje Lietuvoje gautume tą patį, kad turėtume pagrindą susikalbėti kultūros ir meno temomis ir tie mažieji ir didieji ratai (susi)žinotų apie vienas kito egzistavimą. Kodėl visose Lietuvos „Maximose“, nes visoje Lietuvoje yra „Maximos“, „Klaipėdos“ duona vienodai kokybiška ir šviežia? Ar kultūrai visuose Lietuvos miestuose šie kapitalizmu paremti dėsniai jau negalioja? Jei Lietuva finansuoja kultūrą, kodėl ji iki regiono neatvyksta, kur irgi tebėra… Lie-va-tu.
Televizorių išjungiau ir padėjau ant spintos per bakalauro rašymą daugiau kaip prieš dešimt metų. Nerašiau darbo, o žiūrėjau. Įnikau analizuoti realybės šou, nes juose stebėtinai puikiai atsiskleisdavo sociologija, kaip veikia žmonių grupės dirbtinėmis sąlygomis. Nuo „Robinzonų“ laikų man aišku kaip dieną – niekada šou nelaimi aiškus lyderis. Visada kažkas greta jo, reikiamą akimirką išlendantis iš lyderio šešėlio. Nors anas mačete pirmasis praskina kelią per džiungles ir padaro didįjį darbą už visą grupę.
Agnė Jagelavičiūtė irgi nelaimėjo pirmojo realybės šou „Akvariumas“. Nepamenu, ar ji buvo lyderė, bet, kad niekas dabar nepamena laimėtojo, o ją, – faktas. Agnė – realybės šou dalyvė, televizijos laidų kūrėja, vedėja, pokalbių dalyvė, tada – stilistė, redaktorė, nuomonės formuotoja, virėja, knygų kūrėja, verslininkė, studentė ir dar daugiau. Atrodo, kad visas įmanomas komunikacijos priemones ji buvo įvaldžiusi. Buvo masių dėmesio epicentre. Todėl, kai ji mirė, mirė kažkas iš visų tų komunikacijos etapų. Didieji ir mažieji ratai nesutarė, ar reikalinga A. Jagelavičiūtės mirties faktui skirti tiek daug viešosios erdvės, bet masės nepermaldaujamai veržėsi į jas.
Kai peržiūrėjau visus internete prieinamus rimtesnius Agnės interviu, teko ieškoti, kaip be televizoriaus pažiūrėti televizorių. Nepriklausomas kanalas turėjo rodyti pokalbį, nufilmuotą, bet nepaviešintą, kol ji dar buvo gyva. Susiradau nuorodas, įsijungiau, kol laukiau, pažiūrėjau daugiau. „Dviračio žinios“ atrodo solidžiai ir protingai, palyginti su tuo, ką rodo per „Kakadu“. Muziejai aprašymus pamažu pritaiko šeštokų intelektui, o nepriklausomi televizijos kanalai turinį seniai suprimityvino. Juk jūs suprantate, kad laidos kuriamos Vilniuje, nors jie patys to nežiūri? Kaip ir lietuvių sukurto kino nežiūri. Net tų filmų, kurie mažuose miestuose pasirodo po kelerių metų nuo sukūrimo. Tuos žiūri.
Štai kodėl M.A.M.A. vyksta Kaune, o ne sostinėje. Kad arčiau važiuotų, kad daugiau sutilptų. Gal M.A.M.A. žino apie „Adventur 2023“, bet poetų skaitymai Lukiškėse lyg užrakinti, o dėl „Dramatica“ „Soho“ klube, turbūt, vėl važiuotų į Vingio parką. Poetai, turbūt, irgi nieko nežino apie M.A.M.A. Nebent filmuojasi Vaido Baumilos muzikiniame klipe „Apžavai“ ir kitą dieną po apdovanojimų, t. y. sausio 28 d., sužino, kad jis laimėjo geriausio vaizdo klipo nominaciją. Juk vis tiek smagu save užsitaginti.