AMONG THE PINES
Self-released
Mindaugo Stumbro gitara turi daug atspalvių. Ieškodamas, kaip vis kitaip pristatyti savo instrumentą, muzikantas randa būdų jį pateikti gyvybingai ir intriguojamai, nors kartais ir patenka į stereotipų nulemtus spąstus. „Among The Pines“ labiausiai žiba tuomet, kai M. Stumbro gitara įgauna tamsių spalvų; atmosferiški ir melancholiški „Dance of Rubecula“ ar „Nocturnal Sky“ skambesiai, ypač patepti chaotiškų pučiamųjų garsų, nors ir kuria, sakykime, ne pačią optimistiškiausią nuotaiką, bet vis dėlto išvengia sentimentalumo. Tačiau tai nereiškia, kad albumas yra kokia nors tamsos citadelė – žanras reikalauja savo standartų, todėl šalia gitaros skambantys klavišiniai suteiks to, ko dažnai reikalauja tokios muzikos klausytojas. Ar tai gerai? Kiekvienam rinktis, tačiau mažiau aiškumo, bent man, palieka daugiau intrigos. Intrigą „Tarp pušų“ autoriui pavyksta megzti be didelių pastangų: titulinis kūrinys skamba paslaptingai, o „Daydreamer“ – ilgesingai. Tiesa, vis suskamba ir keli klavišinių akordai, todėl susidaro įspūdis, kad M. Stumbro kūryboje rungiasi du elementai: rizikos ir konservatyvumo, kuriam dar malkų prideda flamenko gitaros, kurią kiekvienas mūsų sieja su šio instrumento meistryste, aidai. Iš viso to gimsta, kad ir kaip būtų keista, albumo vidinė kova, tarsi būtų M. Stumbro kūrybos pereinamasis laikotarpis. Kas iš to gims, dar nežinia, bet akivaizdu, kad ilgai kontempliuoti tarp pušų gitaristas nenusiteikęs. Todėl belieka laukti skiedrų, malkų, o gal net ir liepsnų.
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
NEKRONOMIKONAS
Self-released
Repas Lietuvoje nemirė, kaip man atrodė šimtus kartų, girdint, kas, kaip ir kodėl pristato šį stilių Lietuvoje. Kas skaitė mano apžvalgas, jau pastebėjo, kad šių metų pabaigoje užderėjo įdomių darbų, ir smagu, kad į šį traukinį įšoka ir tamsusis Micro One. Geriau „į“ negu „po“… Nes ir be to „Nekronomikonas“ skamba kaip Mirusiųjų knyga, įrašyta garso takelyje. Kaip visada, iš požemio šešėlių, kaip visada be didelių išsip…nėjimų, kaip visada makabriškai ir kraupiai Rokas Taraškevičius verčia savo vagą, kasa savo kapą ir t. t. ir pristato darbą, kuris nenuteiks pozityviai tiesiog šiaip, bet nuteiks pozityviai, nes užkniso visa tai, kas pirmauja jutube. Laikui nelabai paklūstantis, bent man labai witch house‘iškai skambantis darbas yra žmogaus minčių, jausmų ir pojūčių pelkė, kurią tobulai atspindi viršelis, nuteikiantis labiau DSBM stiliaus muzikai nei rimuotam žodžiui. Tačiau žinutė, reikia pripažinti, panaši. Kita vertus, atvira Micro One pozicija, parodanti, kad ne viskas pasaulyje yra faina, smagu ir geros dienelės, skamba daug nuoširdžiau nei kitų reperių netikroviškai skambančios, labiau triuku virstančios ar tiesiog madingos pasakaitės. Tiesa, spalvų norėtųsi daugiau, nes nuolatinė juoda galiausiai suteikia šiokios tokios monotonijos. Nesakau, kad reikia kelių šimtų tamsių atspalvių, bet kažkoks paspalvinimas tikrai nepakenktų. Iš esmės „Nekronomikonas“ yra nėrimas į Micro One pasąmonę ir nerimas, ką toje pasąmonėje gali sutikti. Jei jums nebaisu, leiskitės, tik nesakykite, kad neįspėjau. Draugų ten nelabai rasite. Na, nebent išsikviesite juos padedami to paties „Nekronimikono“.
78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“, „YouTube“)
PARALYŽIUS
Prieš porą metų duetas „Paliekant Žemę“ sužibo nediduku, bet ryškiu deimantu pavadinimu „Perdegimas“. Paskui buvo darbai, darbai, darbai, albumas ir štai praėjusių metų pabaigoje eterį pasiekė ir antrasis grupės EP. Ar pavyko įsitvirtinti konservatyvioje ir mažoje Lietuvos rinkoje, sunku pasakyti, tačiau „Paralyžius“ parodo, kad užsispyrimo grupei netrūksta. Šiuo mini albumu grupė savęs neišduoda: neria dar giliau tarp sąskambių, tirština garsą, net šiek tiek keičia skambesį ir palieka įspūdį, ne tik žemę. Tačiau, ar maksimaliai pergalingi yra šie akcentai, gali pasakyti tik laikas, nes dabar grupės jungiamas industrial folkas (suprantu, kad skamba vėjiškai, bet geresnio atitikmens nerandu), kad ir kaip būtų keista, skamba konvenciškiau negu keisti eksperimentai tame pačiame „Perdegime“. Susidaro nepatogus įspūdis, kad tai yra kažkur girdėta. Nesupraskite klaidingai, muzika tikrai sudėtingesnė, įvairesnė ir galbūt net sofistikuotesnė, tačiau tarp šių sluoksnių grupė atrodo lyg būtų pametusi reikalingą druskos žiupsnelį, kuriuo galima buvo mėgautis anksčiau. Kita vertus, „Paralyžius“ yra tikrai malonus ir galbūt lengviau pasiekiamas didesnei publikos daliai, nes, pavyzdžiui, „Kam tau?“ galėtų būti neprastas hitas šokių aikštelėje. Ir nors tai ne plačioms masėms skirtas darbas, jis turi daugiau potencialo patikti toms masėms nei ankstesni grupės darbai. Jei šie pokyčiai pasiteisins, grupė, tikrai tikiu, ras būdų palikti stereotipiškesnius sprendimus ir bandys įberti daugiau rupios druskos. Kas kas, bet kūrybinis paralyžius jų tikrai neištiks.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
SAKMĖS APIE LAIKĄ IR ERDVĘ (LINEAR EMOTIONS 2)
Dangus
Aurimo Bražiūno projektas „MigloJE“, rodos, gyvuoja nuo amžių amžinųjų. Jis, lyg koks elektroninių kalnų sniego žmogus, vis sugrįžta iš sintetinės muzikos legendų ir vis primena apie save muzika, kurios, pats supranti, jau nesi girdėjęs daug metų. Taip, klasikinis, jei apskritai įmanomas toks apibūdinimas, IDM skambesys jau žvelgia iš praeities, šimtai jo modifikacijų virto stiliais, postiliais ir antistiliais, tačiau priminimas, kas tai yra ir su kuo tai ragaujama, nuteikia, kaip reta, maloniai. „Sakmės…“ tai – albumas be laiko ir ne tik dėl to, kad monumentali kūrinių kolekcija apima bene 15–16 metų laikotarpį. Taip yra ir dėl to, kad „MigloJE“ prie kažko konkretaus neprikabinsi – kiekviename kūrinyje gausu detalių, kurios lygiai taip sėkmingai skambėtų ir 1998-aisiais, ir 2018-aisiais. Galbūt dėl to ir pavadinimas skamba itin tiksliai, darbas išties turi šiuolaikinės muzikinės tautosakos pojūčių, kurie, pavyzdžiui, man priminė 2005-uosius. Paaiškinti kodėl, turbūt būtų sunkoka, ir jums šis albumas sukurs tikriausiai kitų asociacijų, tačiau tai tik patvirtina šio albumo ilgaamžiškumą ir antitrendiškumą. Klasikiniai IDM motyvai šiame darbe yra apčiuopiami iš karto: nuo vis palūžtančio ritmo iki atmosferoje, rodos, chaotiškai išdėliotų, tačiau visad savo vietą turinčių skimbtelėjimų ir skambtelėjimų. Tiesą sakant, banaliausia mintis, kuri šauna į galvą, – ai, štai skamba ta šokių muzika, kurią anksčiau mes laikėme skirta suaugusiesiems. Šis prisiminimas ir sugebėjimas šį prisiminimą paversti aktualiu ir yra didžiausias „MigloJE“ nuopelnas. Todėl belieka tik užsimerkti ir šioje pasakiškoje laiko ir erdvės migloje paskęsti.
83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
ANALOG PATH
Soil
Pseudonimu Shaknis pasivadinusio Dariaus Šiuipio skambesį lengviausia būtų apibūdinti trimis žodžiais. In Yer Face. Analoginiai skambesiai, juostiniai magnetofonai ir iš viso to gimstanti netgi savotiškai dvimatė dinamika – tokių asociacijų kyla klausantis šio nepilstančio iš tuščio į kiaurą EP, kurio agresyvumas ir tamsa puikiai rastų savo vietą ir 9-ojo dešimtmečio gerbėjų kasetynuose, ir technomuzikos mėgėjų rūsiuose. „Analog Path“ yra keistai paprastas darbas – trumpai, be užuolankų, netgi be nereikalingų filosofijų kūrėjas smogia tyčia kuo plokštesnį garsą, kad smegenys arba priimtų, arba ne. Kartais atrodo, kad „Analog Path“ net flirtuoja su populiariąja muzika („Queen“, mano nuomone, yra absoliutus hitas), tiek atpažįstami jo akordai, kurie yra lyg aidas senų post-punkinių žaidimų, kai genialumo siekta paprastume. Visgi paprastumas nereiškia lėtumo, repetatyvumo ir kartais jau pradedančio atsibosti snobiško „oi pažiūrėkite, nors galite ir nežiūrėti, nes mums vienodai“ zanūdnumo, kuriuo dažnai kvėpuoja ypač minėtą žanrą revivalinančios grupės. „Analog Path“ kvepia agresija, lyg prakaitas maišytųsi su alyva, lyg wave mados puošmenos jau būtų išpurvintos, apdraskytos ir apmindžiotos. „Analog Path“ yra lyg bjaurusis ančiukas, kuris neturi jokio noro tapti baltaplunksne gulbe. Gulbe šiaip? Taip, tačiau tikrai ne ta, kuri džiugins akis ir ausis savo elegancija, geromis manieromis ar išpuoselėtu skoniu. Jos laukia visiškai kitas takas, o jei žengiant šiuo taku plunksnose įsipainios kokia metalo drožlė, o kojas suteps kokia tepalo dėmė, tebūnie.
82/100 („Bandcamp“)