Kovo numerį tyčia ar netyčia (kas jau čia supaisys dabar) dedikavome Jo Didenybei kinui. Be abejonės, tam įtakos turėjo tai, kad artėja vienas svarbiausių Lietuvoje kino renginių – festivalis „Kino pavasaris“.
Kinas – turbūt bene sudėtingiausia meno rūšis, kurioje vienodai svarbus ir vaizdas, ir garsas, ir netgi tekstas. Tai viena iš priežasčių, kodėl kurti kiną yra brangus malonumas.
Brangiausių Holivudo filmų gamybos išlaidos yra 8 nulių zonoje (šio sąrašo viršūnėje esančių juostų gamyba atsiėjo kone 400 mln. dolerių), o Lietuvos kino autoriai ir prodiuseriai kaip didelį pasiekimą žiniasklaidai pamini, kad filmo gamyba perkopė 1 mln. eurų.
Tas pasigyrimas visiškai suprantamas – visi žinome, kad valstybinės institucijos nepajėgios skirti kiekvienam filmui po milijoną eurų, vadinasi, likusią filmo biudžeto sumą prodiuseriai ir autoriai kažkokiu būdu susirinko patys – pavyzdžiui, iš rėmėjų. Štai vienas iš vasarį kino teatruose pradėto rodyti filmo „Poetas“ režisierių Vytautas V. Landsbergis džiaugėsi, kad juostai pavyko surinkti 1 mln. ir šimtą tūkstančių. Įdomu tai, kad prie filmo gamybos išlaidų prisidėjo patys režisieriaus kūrybos gerbėjai, paaukoję pinigų.
Apie 1 mln. eurų viršijusią filmo gamybos išlaidų sąmatą kalbėjo ir Emilis Vėlyvis, pristatydamas „Piktųjų kartą“. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, kiti pinigai sukaupti iš privačių fondų ir investuotojų.
Abu filmus gerai įvertino ir kritikai, ir žiūrovai, jiems puikiai sekėsi ir kino teatruose – bent jau kurį laiką šios juostos rinko pilnas sales. Vadinasi, už parduotus bilietus buvo mokami mokesčiai. Taigi bent dalis šių pinigų sėkmingai grįžo į tą patį valstybės biudžetą, iš kurio jie buvo paimti. Dalis, suprantama, nukeliavo autoriams ir prodiuseriams. Gal ir ne milijonai, bet vis tiek pinigai, kurių dalis irgi sugrįžo į valstybės iždą. Likę eurai galbūt bus pravalgyti, o galbūt bus investuojami jau į kito filmo gamybos procesus.
Taip veikia ir mūsų, ir viso pasaulio kino industrija. Deja, bet mūsų šalyje pagalius į ratus vis dar kaišo interneto piratai, su kuriais teisių gynėjai ir valstybinės institucijos žaidžia katę ir pelę. Tiesa, žaidimas darosi vis įdomesnis – be visų kitų pareigų, piratinių svetainių blokavimu užsiimanti Lietuvos radijo ir televizijos komisija neseniai pranešė apie sėkmingą bendradarbiavimą su kompanija „Google“, kuri iš savo sistemos pašalino URL ir IP (angl. Internet Protocol) adresus, kuriais, apeinant blokavimus, buvo pasiekiamas neteisėtai viešai paskelbtas autorių teisių saugomas turinys. Dar viena gera žinia kino kūrėjams ir prodiuseriams, taip pat legaliems platintojams yra tai, kad Vyriausybė pritarė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisoms, kurios sugriežtins bausmes už neteisėtą kūrinių platinimą.
Taigi, belieka laukti dar daugiau ir dar geresnio lietuviško kino. Beje, lietuviškų premjerų netrūks ir „Kino pavasaryje“, kuriam šiame numeryje skyrėme nemažai vietos.
Pirmiausia norime pasidžiaugti interviu su prancūzų režisieriumi Quentinu Dupieux, kuris gerai pažįstamas komedijos žanro gerbėjams. Ypač tiems, kurie kine mėgsta keistą, tamsoką humorą. Jo ankstesnius filmus – „Zomša“ (2019) ir „Toro“ (2020) – buvo galima išvysti „Kino pavasario“ metu. Šiemet šio festivalio „Meistrų“ programoje pristatoma jo nauja komedija „Rūkymas sukelia kosulį“ (2022), pasakojanti apie kiek kitokius superherojus. Taip pat žurnale rasite festivalio organizatorių parengtų filmų rekomendacijų ir straipsnį apie epinę dramą „Aštuoni kalnai“, kurią irgi bus galima pamatyti šio renginio metu.
Filmus kurianti ir žiūrinti mūsų bendraautorė Jorė Janavičiūtė parengė temą apie naują tendenciją – senų filmų sugrįžimą į kino ekranus.
Kita mūsų autorė Giedrė Steikūnaitė parengė reportažą iš Tabernaso – vienintelės Europos dykumos, kurioje buvo filmuojami geriausi pasaulyje vesterno žanro filmai.
Publikuojame interviu su neseniai albumą „Džiaugsmas“ išleidusios grupės „jautì“ nariais ir dainininku Joseph June, rasite teatro, knygų, parodų ir muzikos albumų apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo balandį.
Jūsų „370“