Reportažas iš Europos dykumos, kurioje filmuoti geriausi pasaulyje vesterno žanro filmai.
Rašė Giedrė Steikūnaitė
Pasigirdus pirmiesiems šūviams, nevalingas instinktyvus krūptelėjimas per visus nuvilnija tarsi banga futbolo stadione. Šiandien čia mūsų susirinkę kelios dešimtys, o uždaroje patalpoje – šiame tamsiai dažytomis lentomis iškaltame Laukinių Vakarų saliūne – šūviai skamba garsiau, nei galėtum iš anksto įtarti: juk kulkos netikros, pistoletai – kad ir iš metalo, bet vis tiek žaisliniai, šaudo ne tikri banditai, o jais persirengę aktoriai, ir apskritai – dabar čia vyksta šou, vaidinimas, spektaklis. Pykšt pokšt, visi paplosime, sušuksime „Bravo!“, o tuomet išsiskirstysime, ir baigta.
Netikra. Suvaidinta. Iliuzija.
Tai kodėl taip daužosi širdis, lyg numanydama kažką ypatingo?
Tas jausmas, kad kažkas didelio čia nutiko ir galbūt nutiks vėl
Daužėsi ji dar kelyje čionai, tose alinančiose Tabernaso – vienintelės Europos dykumos – dulkėse, kurios tampa dar labiau neįmanomos vasarą, kai dėl karščio sunku net kvėpuoti. Čia, tarp šių kalnų, uolų ir pilkšvai gelsvų slėnių, vidutiniškai lyja triskart per metus. O vos už pusvalandžio kelio, toje pačioje Almerijos provincijoje Ispanijos pietryčiuose – gaivios palmės, jūros mėlis ir vis brangstantys kurortai.
Čia, šioje europinėje dykvietėje, prieš gerą pusšimtį metų vyko svarbus pasaulio kino istorijos etapas ir buvo nufilmuotas turbūt pats geriausias visų laikų vesternas. Šiandien keleto kilometrų atstumu vienas nuo kito tebėra įsikūrę trys lankytini objektai, tiksliau, trys vieno lankytino objekto atmainos: buvusios vesternų filmavimo aikštelės. Jose vėją laukuose gaudo originaliõs XIX a. Šiaurės Amerikos Vakarų gyvenviečių architektūros fasadai – būtinai bankas, kalėjimas, viešbutis / viešnamis, dar – bažnyčia, arklidės, kalvio ir kitų darbo žmonių dirbtuvės, be kurių neišsiversi.
„Oasys Mini Hollywood“ yra pati didžiausia iš trijų Tabernaso dykumos filmavimo aikštelių ir pati komerciškiausia. Dar blogiau – jos savininkai sumanė narvuose apgyvendinti būrį laukinių būtybių, tarsi zoologijos sodas turėtų ką bendro su vesterno kino žanru. „Western Leone“ yra mažiausia iš trijų ir labiausiai apleista. Praėjusį pavasarį visus jos 8,5 ha buvo galima įsigyti už 2,8 mln. eurų, bet iki galo neaišku, ar kas tai padarė. O ko tikėtis iš trečiosios?
Dulkėtu vieškeliu privažiavusi prie „Fort Bravo – Texas Hollywood“ kontrolės posto, išlipu iš automobilio ir prieinu prie langelio plačiai atverti piniginės – suaugusiajam bilietas atsieina 20 eurų. „Paskubėkite prisiparkuoti, šou prasidės jau netrukus!“ – geraširdiškai pataria kasininkas. „Gal mes ne šou žiūrėti, o banko plėšti atvažiavome“, – mirkteliu jam. „Ech, žinai, mes prie to pripratę. Čia mus apiplėšinėja kasdien“, – neva gailiai atsidūsta jis. Akivaizdu, kad tą vidurdienio spektaklį, kuriame trys banditai apiplėšia banką, bent po kartą jau esame matę abu. Pakikename iš savo šmaikštumo. Tik vėliau man dingtelės, kad jo pasakyme turbūt glūdi ir gili politinė mintis.
Filmavimo aikštele „Fort Bravo“ tapo 1966 m., lankytinu objektu – maždaug penkiolika metų vėliau, kai už 6 tūkst. dolerių aplūžusiais netikrais namais apstatytą dykynę nusipirko kaskadininkas Rafas Molina: „Kad turėčiau darbo, jei čia vėl bus filmuojamas koks filmas.“ Darbo jis tuomet neturėjo ir buvo beveik paskelbęs bankrotą, kol sugalvojo iš turistų imti po 25 pesetas (10 centų) už pasivaikščiojimą po apgriuvusią Laukinių Amerikos Vakarų miestelio imitaciją. Dar po keleto metų pradėjo rengti kaubojų, šerifų ir banditų istorijų vaidinimus, kuriuose scena tampa smėlynė priešais liūdnai pagarsėjusį saliūną ir pats saliūnas. Tie šou yra daugiau linksmi ir pašaipūs nei rimti, tačiau vaidinami su nuoširdumu ir paprastumu, kurio čia, Andalūzijoje – Europos pietuose, ačiū Dievui, netrūksta.
Štai aukso prisiplėšę broliai užeina į saliūną išgerti. „Du tekilos!“ – paliepia padavėjai. „Kuris sumokėsite?“ – atėjūnais nepasitiki ji. Vienas jų prieina prie pirmoje eilėje sėdinčio žiūrovo: „Kaip vadiniesi?“ „Andresas“, – nedrąsiai atsako vidutinio amžiaus turistas. „Šiandien tekilą visiems stato Andresas!“ – išsišiepęs sušunka „banditas“, o mes, publika, krizename. Vargšas Andresas vaidinimo metu tame pačiame kontekste dar bus minimas dažnai, o publika kaskart krizens vis garsiau.
Po spektaklio užkalbinu aktorius: koks jausmas dirbti teatre, imituojančiame kiną? „Oi, mums tikrai nenuobodu! Kiekviena diena čia vis kitokia“, – atsako toji padavėja. „Šerifas“ pasakoja, kad jam labai patinka dirbti su žirgais – šie, žinoma, spektakliuose vaidina save, – be to, „Fort Bravo“ neretai vyksta vaizdo klipų, reklamų, kartais ir kino filmavimų, kuriuose šie aktoriai taip pat dalyvauja. Be forto ir Laukinių Vakarų miestelio, čia dar yra meksikietiškas kaimas ir prerijų indėnų palapinių tipi gyvenvietė, o ištaigingesnėje viloje apsigyveno visa juodos ir baltos spalvų kačių giminė, tingiai iš tolo stebinti netoliese besiparkuojančius turistus.
Matyt, neišvengiamai į savo atliekamus vaidmenis žmogus ilgainiui įsigyveni: kai vienas lankytojas paprašo jį su šeima nufotografuoti ir aš įsijautusi jo telefono ekrane lygiuoju vaizdą, staiga pajuntu man į žandą įremtą pistoletą. Jaučiu jo šaltą vamzdį ant savo veido, girdžiu: „Atiduok telefoną!“, paskui – aktoriaus „bandito“ juoką, atsiprašymą ir beveik šmaikštų savo atsaką. Prisipažinsiu: nė kiek neišsigandau. Juk kino aikštelėje negali iš tikrųjų nutikti nieko blogo, nes viskas – tik vaidinimas. Argi ne taip?
Tačiau vėliau, beklaidžiojant po tą gyvenvietę, kurioje niekas niekada negyveno, ir žvelgiant į ją supantį didingą kraštovaizdį, apima jausmas, kad iš tikrųjų gali nutikti bet kas. Kaip kine, taip ir gyvenime.
Smurto persmelkta ilga, į sapną panaši meditacija
Tabernaso dykynėse iš viso filmuota daugiau kaip 300 filmų, tarp jų – „Konanas Barbaras“ (Conan the Barbarian), „Indiana Džounsas“ (Indiana Jones), „Lorensas iš Arabijos“ (Lawrence of Arabia), kai kurie serialo „Sostų karai“ (Game of Thrones) epizodai. Už jos unikalumą 2020 m. Europos kino akademija Andalūzijos dykumai suteikė Europos kino kultūros lobio titulą. Tačiau bene svarbiausias jos nuopelnas kinui – tai, kad prieš pusę amžiaus čia gimė žanras spaghetti western – spagečių vesternas. Taip neelegantiškai jis pavadintas dėl to, kad jį kūrė italai, o žymiausias iš jų buvo vardu Sergio Leone.
Italijos režisieriaus S. Leone’ės kino ekrane sukurti Laukiniai Vakarai – tai sausros persismelkę kalnagūbriai ir tarp jų tyliai alsuojantys slėniai, gerai įdegę ir kiek murzini vaikai, savaitę ar daugiau nesiskutę piktadariai ir vieniši šūviai kažkur dykynėje, tada daug mirtinų šūvių ir daug tokios mirties nusipelniusių, kurie greitai dingsta ir iš ekrano, ir iš žiūrovų dėmesio lauko. Ir žvilgsniai – geriečių, blogiečių ir sutrikusių – tarp kurių šokinėja kamera ir kurie žiūrovams kelia žymiai daugiau įtampos nei tie šūviai. Italų vesternai ypač įsimintini ir dėl savo muzikos (beje, vesternai dar anksčiau buvo vadinami operomis su žirgais). Muziką garsiausiems S. Leone’ės kūriniams, kaip ir dar maždaug 30-iai kitų filmų, parašė italas kompozitorius Ennio Morricone. Kažkas jo kūrybą yra pavadinęs „barškuole gyvate perkusijoje“. Tos itin įtaigios melodijos ypač tinka kaip garso takelis kelyje – pabandykite.
„Matai, drauge, šiam pasauly yra dviejų tipų žmonės: tie, kurių rankose užtaisyti ginklai, ir tie, kurie kasa. Tu – kasi.“ /// „Geras, blogas ir bjaurus“, 1966 m.
S. Leone nustatė stiliaus ir tono standartus spagečių vesterno žanrui, ekrane įkurdino tylaus, paslaptingo nepažįstamojo personažą ir padarė Clintą Eastwoodą žvaigžde, tačiau pats buvo beveik nežinomas, kol kino teatruose pasirodė jo filmas „Už saują dolerių“ (it. Per un pugno di dollari, angl. A Fistful of Dollars, 1964 m.), pirmasis vadinamojoje „Dolerio trilogijoje“. Jame mūsų tylusis herojus atsiduria nustekentame Meksikos kaime, kur jau ilgą laiką pešasi dvi šeimos: viena jų užsiima alkoholiu, kita – ginklais. Atvykėlis sumaniai manipuliuoja abiejų šeimų silpnybėmis ir, joms kibus viena kitai į gerklę iki paskutinio kraujo lašo, pats iškeliauja finansiškai praturtėjęs. Praturtėjo ir filmą sukūrusi Italijos studija, nes jis tapo vienu daugiausia uždirbusių filmų šalies kino istorijoje.
Juostą pradėjus rodyti JAV, ėmė kapsėti ne tik liros, bet ir doleriai, tačiau JAV kritikai filmą pliekė už tai, kad jame per daug smurto. O, ironija: palyginti su dabartine Holivudo produkcija, smurtas anuomečiuose europiniuose vesternuose šiandien atrodo tarsi nekaltas pokštas vaikų darželyje. Tačiau tada jo buvo „per daug“, todėl kai kurie vesternai būdavo cenzūruojami – apkarpomi ar net uždraudžiami. S. Leone kūrė herojus, neretai tik truputį geresnius nei filmo blogiukai. „Jam buvo pabodusios ilgos kalbos JAV vesternuose, jis norėjo veiksmo, – spagečių vesternams skirtame tinklalapyje rašo Korano. – Todėl jo veikėjai sako mažiau, bet pasako daugiau. Vietoj žodžių jie kalba žvilgsniu. O tada – šauna.“
Po didžiulės filmo „Už saują dolerių“ sėkmės S. Leone sukūrė jo tęsinį, pavadintą „Keliais doleriais daugiau“ (it. Per qualche dollaro in più, angl. For a Few Dollars More, 1965 m.). Tiesa, tai ne visai tęsinys, nes visose trilogijos dalyse tie patys aktoriai vaidina skirtingus personažus (tik C. Eastwoodo įamžintas Žmogus Be Vardo visuose trijuose filmuose dėvi tą patį žalią pončą). Kita vertus, ką gali žinoti – juk visi tie nuotykiai galėjo nutikti ir vieno žmogaus gyvenime, kam čia reikia trijų. Šiame filme režisieriaus pristatyta naujovė yra antrasis gerietis (aktorius Lee Van Cleefas), susidedantis su pirmuoju (C. Eastwoodas), kad išžudytų blogiečių gaują ir pasiimtų už jų galvas paskirtus dolerius – iš viso 27 tūkst. Tačiau net ir geriečiai vienas kitu iki galo nepasitiki. Godumas, kvailumas, išdavystė – žmonės Laukiniuose Vakaruose nedaug kuo skiriasi nuo kitų. Na, ir kodėl turėtų.
Filmas žiūrovams labai patiko, tad kino studijos užsakė dar vieną. Štai tada S. Leone sukūrė savo šedevrą – juostą „Geras, blogas ir bjaurus“ (it. Il buono, il brutto, il cattivo, angl. The Good, the Bad and the Ugly, 1966 m.). Geriausiu pasaulyje kada nors sukurtu vesternu dažnai vadinama juosta, kaip išduoda jos pavadinimas, pasakoja apie tris personažus: paslaptingą, tylą labiau nei žodžius mėgstantį atėjūną (Gerą), šaltakraujį premijų už nušautus blogiukus medžiotoją (Blogą) ir apsukrų, visada optimistiškai nusiteikusį banditėlį (Bjaurų). Visi trys jie tarpusavyje lenktyniauja ieškodami paslėpto aukso, o aplinkui vyksta JAV pilietinis karas. Žiūrint filmą tampa akivaizdu, kad nė vienas iš pagrindinių veikėjų nėra nei žymiai geresnis, nei blogesnis už kitus: šaudo ir sukčiauja visi trys.
Tačiau smagiausia tai, kad geriausią visų laikų vesterną apie Šiaurės Ameriką sukūrė italai Ispanijoje. Nuorodų į italų nuopelnus šiam žanrui pasirodo ir kitur – pvz., vienoje italų režisieriaus Gabriele’ės Salvatoreso kelio filmo „Marakešo ekspresas“ (orig. Marrakech Express, 1989 m.) scenoje keturi į bėdą papuolusio draugo gelbėti į Maroką automobiliu keliaujantys herojai paklysta ir atsiduria Tabernaso dykumoje, kur juos, kaip italus, prie filmo „Geras, blogas ir bjaurus“ plakato fotografuoja iš kažin kur atklydęs gerbėjas.
Ir nors po šio filmo S. Leone buvo pavargęs nuo vesternų, kino studijos norėjo dar. Jos pasiūlė režisieriui aktorių Henry Fondą, su kuriuo dirbti jis norėjęs jau seniai. Taip gimė filmas „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (it. C’era una volta il West, angl. Once Upon a Time in the West, 1968 m.) – pats didingiausias S. Leone’ės darbas. Kaip rašo Korano, „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ yra geriausias įmanomas S. Leone’ės Vakarų pavyzdys. O jo Vakarai iš tikrųjų yra smurto persmelkta, ilga, į sapną panaši meditacija apie senųjų Amerikos Vakarų mitologiją“.
Saulei pamažu ritantis žemyn, beklaidžiojant po dykumos uolas „Fort Bravo“ apylinkėse, man pagaliau dingteli, kad ta Laukinių Vakarų mitologija išties ir yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio Tabernaso dykumoje taip daužosi širdis, tarsi numanydama kažką ypatingo. Net nereikia būti vesternų mėgėju, užtenka ilgesingai pažvelgti nuo saulės primerktomis akimis į atsiveriančius tolius žinant, kad kine – kaip ir gyvenime: nutikti gali bet kas.
Visi čia kažkuo apsimeta
Tabernaso dykumos filmavimo aikštelėse apima labai keistas jausmas – tarsi dalyvautum iliuzijoje. Regis, visi čia kažkuo apsimeta ir niekas iš tiesų nėra tas, kas sakosi esąs.
___________________________________
Aktoriai apsimeta banditais arba šerifais.
Ispanai apsimeta meksikiečiais.
Pietūs apsimeta Vakarais.
Dykuma apsimeta prerijomis.
Europa apsimeta Amerika.
Civilizacija apsimeta laukinė.
Laukinė gamta apsimeta civilizacija.
Laikas apsimeta kitu laiku.
Teatras apsimeta kinu.
Kinas apsimeta kitu kinu.
Tas kitas kinas apsimeta gyvenimu.
O kuo apsimeta gyvenimas?
Gyvenimas neapsimeta niekuo, arba tiesiog pats savimi.