Rašė Giedrė Ivanova
Nuotraukos Gintarės Žaltauskaitės ir kadrai iš filmo „Atsinešiau su savimi“
Šokėjas, režisierius ir operatorius Marius Paplauskas stebina įdomiais, netikėtais ir, regis, dar nematytais projektais. Jis kuria šokio filmus, kuriuose originaliai jungiasi šiuolaikinis šokis ir architektūra, skleidžiasi biografiniai ir psichologiniai šokėjų portretai, žmogaus ir gamtos paralelės. Sėkmingai šokęs Marius, kaip pats sako, tęsia savo šokį filmuodamas kitus. Neseniai vaizdo menininkas pristatė jautrų trijų dalių šokio filmą „Atsinešiau su savimi“, kuriame šokdami itin asmeniškomis patirtimis dalijasi trys talentingi šokėjai: Airida Gudaitė, Agnietė Lisičkinaitė ir Mantas Stabačinskas. Apie šį projektą, šokį ir kiną apskritai kalbuosi su Mariumi (M. P.), Airida (A. G.) ir Agniete (A. L.).
– Mariau, esi puikus šokėjas, o dabar sėkmingai filmuoji kitus šokėjus. Kaip sugalvojai kurti šokio filmus? Gal kas nors tave šokantį gerai nufilmavo ir įkvėpė kurti? Ar kaip tik niekas to niekada nepadarydavo gerai, tad sumanei mėginti pats?
M. P.: Labai seniai, gal kokiais 2011 m., šokau salėje ir pamaniau, kad noriu susikurti sau vaizdo filmą. Tuo metu nieko neišmaniau: pasiskolinau veidrodinį fotoaparatą iš vieno savo mokinio ir veikiau vedamas didelio noro ir smalsumo. Šiek tiek žinojau, kaip veikia montažo programos, ir žaidimo principu pabandžiau montuoti. Sėkmingas kadro perėjimas iš vieno į kitą man atrodė taip stebuklinga! Dabar žiūrėdamas tą vaizdo filmą raustu, bet tada tai buvo ypatingas procesas. Pradėjau tai daryti ne dėl to, kad kiti nedarė. Net nesidomėjau, ar daro kažkas, ar ne, neturėjau jokių ambicijų. Man tai labai patiko, buvo tarsi žaidimas ir stengiausi savęs klausyti. Apskritai kinas mane žavi, tad jį bandau geriau pažinti pasikinkęs sau pažįstamą discipliną. Šokis yra mano šaknys ir savo šokį pratęsiu su kamera per kitus kūnus ir asmenybes.
– Kiek šokio natūralumui, organiškumui padeda / trukdo montažas?
M. P.: Mano supratimu, jei norime, kad judesys būtų kuo natūralesnis, montažo mums reikia minimaliai. Dabar kiek paklaidžiosiu. Yra kelios natūralaus judesio kameroje / vaizde medalio pusės. Man natūralus judesys yra neplanuotas, neorganizuotas, nesuskaičiuotas, nulemtas neplanuotų veiksnių / objektų: praeivių, kintančių oro sąlygų. Vykstant pasiruošimo procesui tą natūralumą galima kažkiek suplanuoti. Reikia sau aiškiai įvardyti, ką nori išgauti galutinėje stadijoje. Antras etapas – montažas, čia gali viską pakeisti. Pašalink natūralų šokėjo garsą, jo kvėpavimą, judėjimo garsus – ir natūralumas dings, bent jau toks, kokį suprantu aš. Galimybių daug, jos lanksčios ir plačios, svarbu nepaklysti procese taip, kaip paklydau atsakydamas į šitą klausimą.
– Kaip tinkamai nufilmuoti šokėją? Juk žiūrovas mato tik tiek, kiek tuo metu rodoma: tarkim, stambų kojų planą. O jei tuo metu kažkas įdomaus vyksta ir su rankomis?
M. P.: Būtent – žiūrovas nieko nežino apie tai, kas įvyko su rankomis, net jei ir įvyko kažkas ypatingo, dėl to jam ir neskauda. Jis žiūri į tai, kas jau padaryta, ir vargu ar jam kils panašių klausimų. Filmavimo metu galima praleisti daug ypatingų momentų, kartais ir montuojant juos tenka iškirpti dėl idėjos, siužeto. Tik filmuojantis ir filmuojamasis žino, kas įvyko proceso metu, ir tai svarbiausia. Tačiau, jei filmuoji kojas ir pamatai, kad su rankomis vyksta įdomių dalykų, bandai sučiupti tą momentą, įsiminti ir prašyti pakartoti. Tai irgi ypatingi momentai, kai, atrodo, suplanuotą idėją gali pakeisti kitas judesio konceptualumas ar atsiradusios naujos detalės.
– Prieš kelerius metus įgyvendinai didžiulį projektą: filmuose sujungei šiuolaikinį šokį ir išskirtinių, kartais netikėtų, Kauno vietų architektūrą (pavyzdžiui, šokis kylančiame funikulieriuje). Įspūdingas reginys! Šie filmai parodė, kokie panašūs, vienas kitą įerdvinantys ir atskleidžiantys gali būti architektūra ir šokis. Kas tau yra šiuolaikinis šokis? Koks tai patyrimas?
M. P.: Šiuolaikinis šokis man ir yra patyrimas. Jis labai platus, jis įvairus, lankstus, jo sąvoka plati ir, man regis, vis platėja sulig naujų menininkų atsiradimu, pasaulio suvokimo kitimu ir t. t. Šis šokio žanras vis labiau atpažįstamas žmonių. Per šiuolaikinio šokio festivalius, tokius kaip „Naujasis Baltijos šokis“, žmonės turi galimybę pažinti, praplėsti savo matymo spektrą čia, Lietuvoje, kai pas mus atvyksta pasaulinio lygio kūrėjų. Taip, tai patyrimas, kurio dažnai gal net nereikia bandyti stipriai apibrėžti sąvokomis ar apibūdinimais, dėl to tai patyrimas.
– Pagal ką renkiesi (kai renkiesi pats) šokėjus savo filmams? Gal turi kokių nors specialių reikalavimų ar pageidavimų?
M. P.: Renkuosi intuityviai, priklausomai nuo idėjos. Turiu ir savo favoritų, žinoma, bet dažniausiai renkuosi tuos, su kuriais dirbti malonu, ir tai yra labai natūralu. Man proceso metu norisi harmonijos, išvengti nereikalingos įtampos. Pavyzdžiui, mano filmas „Tankynė“ pasakoja apie aštuonis vyrus, pasiklydusius miške, – tai pasakojimas apie vyro vidinį pasaulį. Natūralu, kad rinkausi aktorius ir šokėjus vyrus. Ieškojau skirtingų tipažų, skirtingo fiziškumo vyrų. Reziumuodamas galiu pasakyti, kad neturiu išankstinio nusistatymo, reaguoju į temą, idėją.
– Ką tik pristatėte trijų dalių šokio filmą „Atsinešiau su savimi“. Šio projekto centre – menininkai su savo išgyvenimais, savo istorijomis, intensyviomis patirtimis, kurių jie tiesiog negali išvengti nei scenoje, nei kasdieniame gyvenime. Tarsi bagažas, kurį jie, cituojant projekto pavadinimą, nešasi su savimi visur. Kaip gimė viso projekto idėja?
M. P.: Visų pirma, idėją lėmė mano asmeninė patirtis, tuomet – pažintis su šiais trimis menininkais ir jų kūrybos stebėjimas iš arti daug metų. Gilių pokalbių metu juos pažinau geriau, sužinojau jų gyvenimo istorijas. Ėmiau svarstyti, kad jų sukauptos patirtys gali sietis su kūryba. Noras tuo įsitikinti privedė prie konkrečių veiksmų ir taip įsisuko visas procesas.
– Su kamera rankoje Marius šiuo atveju virto tarpininku tarp šokėjo-pasakotojo ir žiūrovo. Kiek šiose istorijose (per filmavimo ypatumus, montažą ir pan.) atsiranda paties Mariaus istorijos ar jo interpretacijos?
M. P.: Manau, kad galiu kurti, kalbėti tik per savo patirtis, tad interpretacijos išvengti buvo sunku. Mano visi darbai gimsta ir iš vidinio poreikio kažką sužinoti, spręsti, noro įsikvėpti. Dar prieš filmavimus mintyse kūriau naratyvus, spėliojau, kaip kiekviena istorija prasidės ir baigsis. Vėliau supratau, kad, norint objektyvumo, reikia vengti galvoti apie save. Proceso metu buvo daug dinamikos ir pasikeitimų, nes filmavau gyvenimą. Mano visi mintyse sukurti naratyvai sugriuvo. Įsitikinau, kad bandžiau subjektyviai įsikišti į šias istorijas per savas patirtis ir situacijų interpretacijas, kurios buvo klaidingos. Tai labai gera patirtis ir pamoka ateičiai. Kita vertus, išryškėjo tam tikri menininkų bruožai, ir tai natūralu, nes didžiuliame gyvenimo įvykių sraute maskuojasi mūsų traumos, jas sunku pagauti, veikiame vedami inercijos.
A. G.: Pirmieji mūsų pokalbiai sukosi labiau apie mano istoriją, tik visai nejučiomis Marius, atliepdamas mano situacijas, pareferuodavo iš savo asmeninės perspektyvos. Kadangi su Mariumi esame draugai, gana atvirai kalbėjomės ir apie jam asmeniškus, jautrius dalykus. Atrasdama daugiau bendrų taškų, vis labiau atsiverdama pradėjau galvoti, kad šis procesas stipriai siejasi ir su Mariaus trauminėmis patirtimis.
A. L.: Manau, kūrinys „Atsinešiau su savimi“ yra persmelktas Mariaus, jo požiūrio ir mąstysenos. Mūsų portretuose nugulė ir nemaža dalis Mariaus trauminių patirčių ir būdų su jomis dorotis. Iš esmės, žiūrovas mus, pagrindinius personažus, mato Mariaus akimis ir suvokimu.
– Ką reiškia būti tokio filmo pagrindiniu personažu?
A. G.: Neprisiėmiau sau tokios atsakomybės, vis galvojau, kad ne viena bendrame filmo kontekste būsiu, yra dar kiti šokėjai ir jų istorijos. Nors konkrečiai žinojau režisieriaus viziją, manau, žiūrovas yra tas, kuris susideda sau į stalčiukus visus tipažus ir personažus taip, kaip jam tuo metu norisi, ir galbūt tą žiūrėjimo laiką, tad jis yra tas pagrindinis personažas. Nors filmas iš dalies apie mūsų autoportretus ir tapatybes, vis dėlto akcentuočiau patirtis ir jų poveikį mūsų socialinei, kultūrinei veiklai.
A. L.: Šio kūrinio kontekste nelaikau savęs personažu. Filmo režisierius sugebėjo sukurti saugią ir patikimą atmosferą, kurioje jaučiausi galinti būti savimi, tokia Agnietė, kokia tą dieną jaučiausi norinti save pristatyti pasauliui. Galbūt tam tikra prasme tai ir yra personažas, bet, manau, gyvenimas yra vienas didelis nesibaigiantis spektaklis / filmas, kuriame nuolatos kažką vaidiname.
M. P.: Būti pagrindiniu personažu nelengva. Visų pirma, tam personažui tenka atskleisti savo intymias patirtis, kuriomis gal ir dalijamės, bet ne plačiai auditorijai ir ne per ekranus (dažniausiai). Filmas – mano filmo personažų jau nekontroliuojamas produktas. Tą nekontrolės jausmą paleisti, bent jau man, – sunku. Kita vertus, visam tam praėjus, atsiranda labai daug pranašumų. Tai yra stiprus potyris ir terapijos forma.
– Koks Marius yra režisierius? Ar būtų toks, koks yra, jei pats nebūtų šokėjas?
A. L.: Su Mariumi tokiame kontekste dirbau pirmą kartą, bet jis sugebėjo sukurti palankią terpę dalytis savo mintimis, trauminėmis patirtimis. Tai, kad Marius yra šokėjas, be abejonės, turėjo įtakos visam procesui. Kūrėjas kūną traktuoja kaip žinių ir patirčių šaltinį ir tai filmui, manau, suteikė gilesnę trauminių patirčių nagrinėjimo plotmę.
A.G.: Pirmiausia, man Marius draugas. Galbūt būtent ši priežastis ir buvo pagrindinė, kodėl išdrįsau pasakoti savo traumines patirtis taip drąsiai prieš kamerą. Su Mariumi kalbėdavomės valandų valandas ir aš visiškai pamiršdavau, kad jis režisierius ir kad pokalbis įrašomas. Marius pats yra nuostabus šokėjas, kuris puikiai supranta ir gatvės, ir šiuolaikinio šokių kalbą, tad mintys apie tai leido visiškai pasileisti plaukus, nes žinojau, kad ir kaip išsišoksiu, Marius puikiai pagaus ir vėliau atlieps judesį savo darbe.
– Atrodo, kad filmo „Atsinešiau su savimi“ epicentras – menininkų buitis, jų kasdieniai veiksmai, o riba tarp įprasto fizinio judesio ir šokio labai trapi. Arba viskas virsta šokiu.
M. P.: Pasirinkau buitį, nes ji neišvengiama ir natūrali. Nenorėjau nieko kurti papildomai. Mane domino kasdienis žmogaus būvis jam saugioje aplinkoje. Norėjosi, kad ir žiūrovas susitapatintų, būtų kartu su veikėjais jų namuose, galbūt atrastų panašumų. Scenos žmones matome ant scenos šokančius, vaidinančius, nelabai ir susimąstome, kas būna prieš ir po. Panašiai kaip ir visiems – buitis. Be to, šokis buityje irgi egzistuoja: šokame namuose muzikai užgrojus, repetuojame, ruošiamės pamokoms ar spektakliams. Net jei ir nesi šokėjas, taip būna. Man tai kur kas didesnė egzotika nei veiksmas pačioje scenoje.
– Šio trijų dalių šokio filmo tikslas – įvaizdinti praradimų įtakas kūrėjų vidiniams pasauliams. Atrodo, be proto sunkiai perteikiama tema. Kaip tai parodyti?
A. L.: Mes ir mūsų istorijos tapo Mariaus priemonėmis papasakoti istoriją.
A. G.: Taip, vienas iš būdų – meninėmis priemonėmis: per šokį, kūną, emocijas. Režisierius ieško, ieškome ir mes. Manau, buvo svarbu išlikti atviriems ir pasitikėti Mariumi.
M. P.: Kūrybos proceso metu viską kiek išplėčiau iki traumos apibrėžimo. Pradžioje atsispyręs nuo praradimų psichologijos ir išklausęs veikėjų istorijas, supratau, kad viskas prasitęsia iki šių dienų. Trauma maskuojasi, evoliucionuoja ir mutuoja, persikelia į naujus gyvenimo kontekstus, tik to neužčiuopiame. Tada kilo mintis, kad norisi iš mažų detalių atskleisti traumos padarinius ir kaip su tais padariniais žmonės tampa ir išlieka kūrybingi ir kuriantys. Parodyti montaže nebuvo sunku, sunkiausia tai pagauti – reikia laiko ir kantraus laukimo, nelabai ką ir suplanuosi. Kitas elementas, palengvinęs procesą, buvo garso pokalbis.
– Filme menininkus ne tik matome, bet ir girdime jų balsą už kadro. Jie dalijasi savo skaudžiausiais prisiminimais, kalba paprastai, kasdieniškai, laisvai, atvirai, tikrai. Papasakok išsamiau apie garso pokalbius.
M. P.: Sąmoningai rinkausi šią gana paprastą ir primityvią formą, nes kalbame apie prisiminimus. Kalbamės apie traumą nuo jos pradžios, o dabartį rodome vaizdais ir veiksmu. Susėsdavome pakalbėti lyg tarp kitko – turėjau susirašęs tik gaires, nieko konkretaus, kad nueitume daugmaž sava vaga ten, kur intuityviai svarbiausia patiems veikėjams. Tai kažkiek lemia jų atvirumą ir pasitikėjimą kalbant apie asmenines patirtis.
– Visos filmo dalys nespalvotos, nėra jokių filtrų, makiažo. Nepaisant to, kiekvieno šokėjo vaizdas ir įvaizdis labai paveikus. Regis, svarbu ne tiek atrodyti, kiek būti.
M. P.: Taip. Man svarbus yra būvis ir nuogumas, jei galima taip pasakyti. Filmuoju buitį, gyvenimą ir asmenybes. Man nereikia makiažo ar kažko kito maskuojančio. Man šie veikėjai be trūkumų, jie tokie žmonės, kokie yra. Taip mąstant filmuoti man yra didelė vertybė. Turiu pripažinti, kad maskavimo buvo, bet tik postprodukcijoje. Nespalvotą vaizdą ir 4:3 formatą panaudojau tarsi reminiscencijai sukelti. Tai buvo ir maskuotė išvengiant papildomų šiukšlių vaizde, nesukliudžiusi veikėjų būviui ir natūralumui.
A. G.: Taip ir yra. Juk ne filtras ir makiažas aktualiausi. Nors nespalvotos dalys ir yra pats geriausias filtras (juokiasi). Filmuodavome dažniausiai ryte – atsikeli ir varai. Marius vis prašydavo turėti pasiruošus spektaklių drabužių, tai ir judesys šiek tiek atliepdavo spektaklių scenas. Jose daug man artimų, svarbių temų.
A. L.: Čia, manau, dokumentikos žanro grožis – atsivėrus galima patirti įvairiausių spalvų paletę.
– Kiekviena filmo dalis vyksta vis kitose vietose – veikėjams svarbiose erdvėse…
A. G.: Lokacijas lėmė Mariaus režisūrinis sprendimas. Mano autoportreto matymas kasdienybės aplinkybėmis – darbo ir poilsio vietose. Šokio salėse – aktyviame veiksme ir gamtoje – ramybės būsenos. Kartais specialiai sumaišydamas šias aplinkybes, Marius man leido į save pažvelgti saviironiškai – miškuose besiblaškanti Fila-Airida.
M. P.: Filme buvo mažai nieko nereiškiančių vietų. Gamta, miškas – svarbi Airidos ir jos tėčio plotmė. Įvairūs Kauno rajonai susipynę su Agnietės ir Manto prisiminimais, sapnais. Šios lokacijos dažniausiai būdavo suplanuotos po mūsų garso pokalbių.
– Judesys, šokis, žodis – šita sąveika tokia galinga. Man pasirodė labai netikėta, kad žodis, kuris yra konkretus ir, atrodytų, įvardija dalykus tiksliai, šiuo atveju yra mažiau paveikus ir prasčiau perteikia tą didžiulį emocijų gniutulą: siaubą, žiaurumą, liūdesį…
M. P.: Man atrodo, kad šiuo atveju, jei matytume ar girdėtume tik vieną elementą, paveiktų emociškai, bet tikrai mažiau nei šių elementų jungtis. Palikime šokį be pasakojimų ir matysime emociją, bet galėsime tik interpretuoti. Kartais šokiui to ir reikia – nebūtina suprasti iki galo, gali duoti sau didelę laisvę ir poetiką. Tačiau jau nuo projekto užuomazgos mintyse regėjau tokią formą, kai judesys pildo pasakojimą, ir atvirkščiai. Įdomu, kad šokėjams šokant atsirasdavo tinkama forma ir nuotaika. Tai turbūt labai natūralu, nes po pokalbių uždėjome tam tikrą sluoksnį ateities veiksmams.
A. G.: Kūnas mena viską. Klišė, bet nuostabi. Šokis gali kalbėti plačiau. Kai neatrandi žodžių – šok. Neverbalinėje kalboje daugiau sluoksnių, mažiau plokštumo, kategoriškumo, daugiau peno apmąstymams, analizei, klausimams, diskusijoms. Paprastai tariant, daugiau peno procesui, o ne rezultatui. Neverbalinė kalba klausia, verbalinė – teigia. Klausinėti man patinka labiau. Nors visada ieškau ir atsvaros – įdomi trintis išeina.
– Keista, bet tokio pobūdžio filme muzika, atrodo, ne tokia svarbi. Ar šokėjai ją girdi filmavimo metu? Koks šiuo atveju muzikos vaidmuo apskritai?
M. P.: Muzika svarbi, bet dar svarbiau rasti žmonių, kurie suprastų vaizdo ir garso jungtį. Filmui garso takelį kūrė mano bičiuliai, alternatyviosios muzikos grupė „Sraigės efektas“. Jie labai subtiliai pasidarbavo ir kartais minimaliais garso potėpiais suteikdavo scenai reikalingą nuotaiką ar jungtį iš kadro į kadrą. Tam tikrų vietų neįsivaizduoju be muzikos / garso. Kai kur jos ir nereikėjo, norėjosi nieko nestiprinti, o tiesiog būti. Filmavimo metu šokėjai dažniausiai negirdėdavo nieko, nes man buvo svarbu įsirašyti ne tik vaizdą, bet ir kūno judesių garsą, kvėpavimą, natūralias nuovargio išdavas, o toliau spręsdavome, ar reikia muzikos studijoje. Muzika gali sustiprinti idėją, bet lygiai taip pat pasitarnauti gali ir muzikos atsisakymas. Svarbu muziką išmanantys kolegos ir stuburo tvirtumas dėl idėjos.
A. G.: Mano atveju šokį ir improvizacines dalis lydėjo aplinkos garsų visuma – miško ir gatvės garsai, mano pačios kvėpavimo ar dainavimo, niūniavimo ritmai. Šis garsovaizdis kartais nuteikdavo mano kūną labai intuityviai judesio raiškai.
– Paskutinis klausimas Mariui – esi šio ir kitų projektų idėjų autorius, operatorius, režisierius ir montažo režisierius. Kuri sritis tau įdomiausia: filmuoti, režisuoti, montuoti ar generuoti idėjas?
M.P.: Generuoti idėjas nuo nulio yra sunkiausia, nes gera idėja dažniausiai negimsta spontaniškai. Kažkuriame gyvenimo etape idėjų generavimas, vedamas emocijų, baigiasi, ir reikia tikrai stipriai dirbti, ieškoti, plėsti akiratį – tai labai sunki proceso dalis. Operatoriaus duona man pažįstama tiek, kiek dirbu prie savo asmeninių projektų. Montažo režisūra yra žaidimų aikštelė, kurioje pradžia dažniausiai būna labai sunki. Sunki, nes tik pradėjęs filmuoti projektą kuri iliuzijas, kaip viskas bus, o montaže dažniausiai tos iliuzijos ir virsta iliuzijomis, nes viskas pradeda keistis iš pagrindų. Tačiau jei reikėtų išsirinkti, rinkčiausi montažo režisūrą – man patinka iš visų turimų elementų sukurti mini vaizdinį stebuklą.
