„Wilno nasze“, – taip pretenzijas į mūsų sostinę vis dar kartais išreiškia radikalesni mūsų kaimynės Lenkijos gyventojai. Tokiems, ko gero, net ir mūsų iškalbusis istorikas Alfredas Bumblauskas nesugebėtų išaiškinti, kodėl jie neturi teisės savintis Vilniaus, šiemet švenčiančio 700 metų jubiliejų. Lygiai taip pat nelengva pakeisti ir baltarusių, kurie taip pat mėgsta dažnai paaiškinti, kad Vilnius – baltarusiškas miestas, įsitikinimų.
Ką jau kalbėti apie putino rusiją, kuriai ne tik mes, bet ir kiti pribaltai – tik mažų varganų šalelių gyventojai, sergantys rusofobija, kuriuos reikėtų perauklėti ir susigrąžinti po savo sparnu.
Ne, mieli kaimynai, mes nesergame jokiomis fobijomis. Nesergame ir didybės manija kaip kai kurie iš jūsų, nors kadaise galėjome girdyti žirgus Juodojoje jūroje, jei tik jos vanduo būtų gėlas. Tačiau mes labai mylime ir vertiname savo laisvę. Kaip ir mūsų broliai ukrainiečiai, liejantys kraują žiauriame kare, kurį inicijavo mažas ir piktas, tačiau neišmatuojamų ambicijų turintis rusijos diktatorius.
Nenuostabu, kad į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis jį Lukiškių aikštėje pasitikusiai miniai ištarė, kad jaučiasi tarsi namie. Didžioji dalis mūsų šalies piliečių tikrai supranta, kad „tas laisvės nevertas, kas negina jos“ (šiuos diplomato Broniaus Kazio Balučio žodžius galima perskaityti ant Laisvės varpo, kuris kabo Karo muziejaus bokšte Kaune ir skamba įvairių iškilmių metu).
Neabejojame, kad didžioji visuomenės dalis kaip niekada anksčiau didžiavosi savo šalimi ir jos sostine visą tą savaitę, kai vyko NATO viršūnių susitikimas. Tiek matydama Ukrainos vėliavomis išpuoštose gatvėse įtakingiausius pasaulio politikus mūsų sostinėje, tiek girdėdama ir matydama Vilniaus pavadinimą viso pasaulio žiniasklaidos priemonėse.
Mūsų 700-metis Vilnius tikrai vertas dėmesio ir įamžinimo. Džiaugiamės galėdami prisidėti patys ir pakviesti dalyvauti savo skaitytojus puikioje iniciatyvoje – kuriant unikalų filmą „Kartą Vilniuje“ (angl. „Once Upon a Time in Vilnius“), skirtą 700-ajam Vilniaus miesto jubiliejui paminėti.
„Vilnius man yra svajonių miestas. Aš labai daug keliavau – po įvairiausius žemynus ir šalis, bet Vilnius visada liko svajonių miestas. Prisimenu, dėl tėčio darbo tekdavo gyventi tai Šiauliuose, tai Vilniuje, ir, kai mes būdavome Šiauliuose, aš nuolat svajodavau apie Vilnių, apie Lazdynų rajoną ir ten esantį baseiną. Visada norėdavau grįžti į Vilnių. Tais etapais, kai gyvenome čia, kiekvieną rytą nubudusi galvodavau: „O, Dieve, aš esu Vilniuje ir kaip man gera!“ – mūsų žurnalui kalbėjo režisierė Lina Lužytė, kuriai buvo patikėta sukurti tris iš septynių filmo „Kartą Vilniuje“ serijų.
Taip pat šiame numeryje rasite interviu su muzikos autoriumi ir atlikėju Tomu Narkevičiumi-Free Finga, kuris sako besididžiuojantis lietuviška muzikos scena, pagaliau sugebančia talpinti tiek įvairios muzikos ir įvairaus populiarumo atlikėjų: „Matau daug artistiškumo, unikalumo paieškų, žiūrėjimo į užsienio atlikėjų koncertų scenografijas ir bandymo kelti koncertų lygį čia. Jauni atlikėjai nebeužsidaro į rėmus, kuria labai nišinę muziką, eksperimentuoja ir dažnai tie eksperimentai laimi.“
Dar labai rekomenduojame perskaityti interviu su liepą Radvilų rūmų dailės muziejuje atidarytos ir iki spalio vidurio veiksiančios Pietų Korėjos parodos „Anapus kadro: meninė Korėjos fotografija nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio iki mūsų dienų“ kuratore Kim Sunyoung, kuri sako, kad nors Lietuva ir Korėja geografiškai labai tolimos, tačiau dėl panašios istorinės patirties kultūriškai artimos.
Gero skaitymo ir iki susitikimo rugsėjį!
Jūsų „370“
