Kuo aktualus formos ir formato menas?

Rašė Banga Kniukštaitė

Liepą teko apsilankyti neeilinėje tarptautinio formos meno festivalio FAKTAS-FORMA parodoje „Susijungimas“, surengtoje KKKC Parodų rūmuose. Pavadinimas šiuo atveju atspindi vienijimąsi dėl bendro tikslo – kūrybos. Per susijungimą parodoje galima išvysti net šešių autorių darbus, kurie gracingai atlieka savo kūrybinę misiją edukuoti visuomenę apie skulptūros bendrąja prasme raišką Lietuvoje ir per formą atskleisti asmenines ir visuomenines idėjas. Šiame straipsnyje nersiu į masinančias autorių ekspozicijas ir užduosiu skaitytojams klausimą: kaip per formos meną galima sudominti visuomenę?

Nuo fotografijų iki meninių tyrimų

Visi aptariami menininkai yra vidurinės ir jaunesniosios kartos atstovai, save išreiškiantys per formą ir formatą mene. Vienas šių autorių meistriškai apeliuoja į jaunimą, savo kūriniais liesdamas opias socialines problemas. Tai latvis Egons Peršēvics ir jo paroda „Grožis ir kiti bjaurūs dalykai“. Šiame kūrybiniame etape autorius realizuoja savo idėjas pasitelkdamas kone klasikinę skulptūrą ir mitologines, netgi antikines figūras. Derindamas jas su ryškiomis spalvomis ir masyviomis formomis, autorius tyrinėja lyčių lygybės idėją, diskriminacijos ir ekologijos problemas. Skulptūras eiliniam žiūrovui nesudėtinga suprasti, jos vaizduojamos kaip visiems pažįstamas ir vis priimtinesnis žmogaus kūnas. Nuo storos undinės iki Botticelli Veneros su ateivio galva – ironiškas ir subtiliai šokiruojantis margų, krintančių į akį skulptūrų eksterjeras tarsi masalas traukia žiūrovą, o galiausiai ir priverčia susimąstyti. Pasak paties menininko, grožis jam labai svarbus ir jis tiki, kad daro pasaulį geresnį. Estetinio grožio latvio mene apstu, tačiau žaviausia, kaip šis grožis žiūrovui progresuoja link įvairiausių minčių lietaus.

Peržiūrėjus latvio menininko ekspoziciją, parodos erdvė kardinaliai pasikeičia į minimalistinę aplinką, kur pats žiūrovas tampa parodos dalimi. Tai jaunosios kartos menininkės, gyvenančios ir kuriančios Vilniuje, Marijos Šnipaitės paroda „Per ilga naktis“. Tarsi tušu nupiešti eksponatai ir monochromiška erdvė veda žiūrovą į pasivaikščiojimą po tai, kas atrodo lyg miglotas prisiminimas, o laikas tampa tik iliuzija. Būtent tai paverčia aplinką meditatyvia ir netgi raminančia. Ant sienų kabantys objektai primena tankų mišką, tačiau už kelių metrų tariamas miškas pasibaigia balinta siena, šalia tarsi pamesti daiktai stūkso vigvamų imitacijos. Visa tai leidžia parodos dalyviui kurti savas asociacijas ir elegantiškai įtraukia į daug vietos interpretacijoms paliekančią instaliaciją. 

Turint omenyje erdvę interpretacijoms, būtina aptarti ir parodoje „Susijungimas“ eksponuojamą jaunojo menininko Donato Repeikos meninį tyrimą „Objektai“. Šis tyrimas yra Taikomojo meno programos magistro baigiamasis darbas, jame naudojama uždengimo kaip meninės išraiškos strategija. Pasitelkdamas jau pramoniniu būdu sukurtus objektus, autorius juos eksponuoja kaip meno kūrinius. Akcentuotina ir tai, kad visi pastatyti eksponatai yra keturi muzikos instrumentų dėklai, o juose – uždengtas turinys. Uždengimo metodikai būdingas klausimų apie kūrinio vertę kėlimas ir metaforiškumas, kurį menininkas interpretuoja savaip – per užslėptus, simbolinius dėklo ir turinio santykius. Ekspozicijoje jaunasis skulptorius pateikia keletą monumentalių formų. Jos pagrindžia skulptūriškumą, tačiau savo vizualiu turiniu šalia kitų eksponatų suglumina žiūrovą ir jam kelia klausimą – kas vis dėlto yra tikrasis meno kūrinys? Ar pramoniniu būdu kurtą, nuo dizaino iki produkcijos kelią nuėjusį objektą galima laikyti menu? Ar tikras menas yra individo idėja ir jos realizacija, o gal tai ir kiekvienas daiktas, naudojamas buityje? Į šiuos klausimus niekas neturi objektyvaus atsakymo, taigi autoriaus kontempliavimas perduodamas pačiam parodos lankytojui. Dar svarbiau yra ir meno kūrinio konservacija, saugojimas nuo pašalinių veiksnių.

Marija Šnipaitė. Per ilga naktis

Kultūrinio paveldo išsaugojimas ir svarba, kaip tema, yra ryški bene įdomiausiame parodos darbe – Simonos Martinkutės (Simonos Agotos Martinkus) performanse „Švie… – …“, kurį galima vadinti ode vitražo menui. Originalus ir Taikomojo meno magistrantūros baigiamasis darbas – „Klaipėdos krašto visuomeninių pastatų, sovietmečio laikotarpio monumentaliosios dailės – vitražo likimas. Fiksacija šiuolaikinio meno kontekste“ – virtęs performansu ir instaliacija, „Susijungimo“ atidaryme nenustoja stebinti žiūrovo. Tik atidaryme parodos lankytojams teko išskirtinė galimybė stebėti menininkės performansą, lydimą įtampos. Moteris, siekianti išreikšti savo esminę darbo idėją, vaikšto stiklais. Kad ir kaip makabriškai skambėtų, šis pasivaikščiojimas žiūrovui daro nemažą įspūdį. Performansas atspindi meninio tyrimo problemiškumą ir kolektyvinį skausmą, kuris patiriamas naikinant kultūrinį paveldą, šiuo atveju – sakralinės ir visuomeninės paskirties pastatų vitražus. Autorės baigiamajame darbe gilinamasi į vitražo išsaugojimo, fiksacijos galimybes, pristatoma architektūrinės ir monumentaliosios dailės situacija sociokultūriniame kontekste. Iš šio baigiamojo darbo ir gimsta šokiruojantis performansas, kurį paliudyti tenka ne visiems.

Metalas ir vanduo

Baigiamieji darbai tarsi įcementuoja menininko oficialios kūrybinės kelionės pradžią. Todėl straipsnyje aptarsiu dar vienos autorės – jaunosios menininkės Ignės Zdanevičiūtės – Metalo meno ir juvelyrikos programos bakalauro baigiamąjį darbą – instaliaciją ir tyrimą „Limen“. Darbas tyrinėja ribų prasmes ir sampratos kaitą. Pagrindiniais tyrimo objektais pasirinkusi slenksčius (ready-made metalinius daiktus) jaunoji menininkė kelia parodos lankytojams esminį klausimą – kokiais būdais ir elementais galima (su)slenkstinti sekuliarią būtį? Pasitelkdama filosofines slenksčių prasmes, autorė savaip išreiškia ribos sampratas per fizines kompozicijas. Slenksčiai į uždarą erdvę per amžius buvo mistifikuojami, pagoniški ritualai užkirsti kelią piktosioms dvasioms beveik visada vienaip ar kitaip būdavo susiję su slenksčiais. Turint omenyje šį kultūrinį kontekstą, menininkė jo nepalieka užantyje, o meistriškai išsaugo kurdama parodos atmosferą. Prieblandoje stovi instaliacija, sudaryta iš dalgius primenančių metalinių slenksčių, kompozicijos centrą užpildęs vanduo, kuris suteikia kūriniui dinamiškumo. Taip autorė jautriai formuoja patrauklias, intriguojančias simuliacijas ir kviečia žiūrovą susikurti asmeninių asociacijų su savo darbais, o gal net ir pasamprotauti apie savo namų slenksčio simboliką.

Ribos, laukimas ir tarpinės būtys itin įdomiai atsiskleidžia formato mene. Todėl paskutinis aptariamas autorius yra Andrius Janulis – metalo menininkas, „Susijungime“ pristatantis parodą „Sezono belaukiant“. Parodos pagrindiniu komponentu pasirinkęs ready-made daiktus – keraminius elektros izoliatorius, juos paverčia gamtiniais objektais – izoliatoriai tampa obuoliais, grybiena ir grybais, jie apnikę visą parodos erdvę ir joje atrodo itin natūraliai. Savo parodoje autorius kuria laukimo atmosferą, persmelktą nuojautos. Asociacijos, kuriamos per tokį paprastą daiktą kaip izoliatorius, žiūrovą provokuoja galvoti apie socialinę būtį, kolektyvinę sąmonę, kuri gretinama su elektros tinklais, o šie tinklai – su grybiena, kurią imituoja minėti izoliatoriai. Būtent per šias asociacijas autorius žiūrovą sugrąžina į primityvią, lengvai apčiuopiamą, bet kartu ir labai ironišką, netgi sarkastišką „grybavimo sezono“ laukimo būtį. 

Forma ir formatas yra kertinis akmuo to, kaip mes suvokiame vizualinį, aplinkinį pasaulį. Tai tarsi pirmas žingsnis platesnės pasaulėžiūros link – tik pagrindas, kuris yra 3D vaizdas, leidžia mums kelti įvairiausius socialinius ir kultūrinius klausimus, interpretuoti ir analizuoti daikto vertę, suvokti savo istoriją ir šaknis. Sukurta įspūdinga dėlionė iš šešių skirtingų autorių darbų pražysta kaip visiškai naujas kūrinys ir kartu demonstruoja skulptorių autorinius sprendimus, sieja autoriaus idėjas ir erdvę, aplinką ir žmogų. Formos ir formato menas kaip niekas kitas geba imponuoti visuomenę, o kartais net ir kuria koletyviai patiriamų emocijų paletę, kurios užuomazgos duoda pradžią unikaliai individo pasaulėjautai ir grožio patirčiai. 

Projektą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, projekto menotyrininkė – Danguolė Ruškienė.