Nesiimsime vertinti, ar didžiulio rezonanso visuomenėje sulaukusi Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) reklamos kampanija „Neik į teatrą“ yra gera, ar ji tikrai nepakenkė jei ne šio, tai kitų teatrų prestižui. Vis dėlto labai smagu, kad visuomenė susiginčijo ne dėl kokios nors socialinės ar komercinės, o su kultūra susijusios reklamos kampanijos.
Atvejų, kai visuomenę iki raudonumo įkaitindavusių skandalų kildavo dėl pačių spektaklių turinio, yra buvę. Bene juokingiausia istorija susijusi su tuo pačiu LNDT, tiksliau, su šio teatro organizuojamu festivaliu „Sirenos“. Tiesa, juokinga ji buvo ne visiems.
Kalbame apie 2012 m. „Sirenose“ rodytą Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kurio kūrėjai buvo apkaltinti Dievo atvaizdo išniekinimu. Tiems, kurie nieko nežino apie šį garsų spektaklį, priminsime, kad jame yra scena, kai į Jėzaus atvaizdą mėtomos menamos išmatos.
Šis spektaklis dar iki jo rodymo žiūrovams sulaukė tiek įvairių asmenų dėmesio, kiek turbūt nėra sulaukęs joks kitas teatro pastatymas, – apie jį kalbėta Seime (kai kurie parlamentarai net kūrė rezoliucijas ir siekė jį uždrausti), dvasininkų sluoksniuose, kultūros lauke. Buvo surengti net keli piketai prie Seimo ir LNDT. Įžeidimai spektaklio kūrėjų adresu liejosi kaip iš gausybės rago, o konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė leido sau pavadinti šią pjesę kultūrine pedofilija.
Liberaliajai visuomenės daliai aistros dėl šio kūrinio, suprantama, kėlė juoką, nes ji pripratusi būtent prie tokios – provokuojančios – kultūros. Vis dėlto net kai kuriems iš pažiūros itin liberaliai mąstantiems menininkams jau minėta LNDT naujojo sezono reklamos kampanija pasirodė pernelyg provokuojanti. Kiek žmonių – tiek nuomonių, kaip sakoma.
Labai įdomu bus pamatyti, kaip mūsų visuomenė sutiks jau ne vienu prestižiniu apdovanojimu įvertintą Marijos Kavtaradzės filmą „Tu man nieko neprimeni“, kuriame kalbama apie aseksualumą. Kad nereikėtų gūglinti, kas tai yra, trumpai paaiškinsime, kad tai meilė be kūniškumo.
Kodėl režisierė pasirinko šią sudėtingą temą? „Pirmą kartą mintis apie filmą atėjo, kai perskaičiau, kas apskritai yra aseksualumas. Buvo įdomu ir kartu keista, kad šiame pasaulyje, kur viskas dažnai labai seksualizuota, gyvena žmonės, kuriems tam tikri dalykai, aktualūs didžiajai daliai visuomenės, yra visiškai nesvarbūs. Mes apie tai dažniausiai net nesusimąstome. Pamaniau, kad tai labai vieniša. Žinoma, pačiame filme to matome mažiau – pagrindinis vaidmuo jame tenka santykiams, su kuriais daug kas gali susitapatinti“, – sako Marija.
Kita mūsų herojė – linoraižinius kurianti šiaulietė grafikė Simona Woozy – sako, kad kūrinių idėjos ateina pačios. Tiesa, pradėti kurti ji ryžosi praėjus net šešeriems metams po baigtų meno studijų. „Atėjo metas, kai pajutau, kad studijavau ne šiaip sau. Prieš metus supratusi, kad ir vėl noriu kurti, ėmiausi įvairių kūrybinių sumanymų. Suprantu, kad prireiks laiko įsibėgėti, bet džiaugiuosi, kad kūrybą nustojau atidėlioti. Kadangi pertrauka buvo ilgoka, mano braižas tebesiformuoja. Kryptį turiu, todėl norisi ieškoti savito stiliaus, eksperimentuoti ir savęs neskubinti. Idėjos atkeliauja pačios: dirbant prie vieno linoraižinio, kyla kito idėja“, – pasakoja ji.
Šiame numeryje yra ir daugiau įdomių pokalbių. Su Viktoru Diawara kalbėjomės apie interaktyvų projektą „Kartą Vilniuje“ – būtent jam patikėta sukurti būsimo filmo garso takelį. Apie svajonių pildymą diskutavome su Živile Osman – saviugdos mentore, sertifikuota sąmoningumo (mindfulness) ugdytoja, psichologijos bakalaure, knygos „Kasdienybės laboratorija“ autore.
Dar viena mūsų šio numerio herojė – garso menininkė, kompozitorė, smegenų bangų muziką kurianti Aistė Noreikaitė. Įvairių inovatyvių projektų, performansų autorė įsitikinusi, kad ateities žmonėms, tokiems, kokie ir esame, turėtų būti įdomu ir svarbu įsiklausyti į save.
Gero skaitymo ir iki susitikimo spalį!
Jūsų „370“
