Klausinėjo Ignas Zalieckas
Jorge Andrade (Portugalija) ir Jonas Jurkūnas (Lietuva) atliko genetinį testą. Jie tyrinėjo savo protėvių istorijas, ieškojo paslėptų ir pamirštų pasakojimų. Dabar Lietuvos scenoje jie bandys suprasti, kur jų istorijos susikirto. Jie kalbės apie migraciją, prekybos kelius, karus ir taikos susitarimus. „Blood Stories Lithuania“ – biografinis spektaklis, kuriame du menininkai kalba apie tikrą ir išgalvotą praeitį, kad geriau papasakotų apie tai, kas mus vienija. Kartu su šio projekto iniciatoriumi J. Andrade aptarėme spektaklio priešistorę ir jo vystymosi etapus.
– „Blood Stories Lithuania“ – nepaprastas projektas. Jo metu atlikote DNR testus, istorinius tyrimus, leidotės į kelionę, kurios metu tyrinėjote protėvius. Gal galėtumėte pasidalyti, kaip jūsų unikalaus dueto kilmės ir tarpusavyje susijusių istorijų analizės procesas paveikė spektaklio kūrimą?
– Prieš keletą metų kilo idėja sukurti spektaklį ,,Blood Stories“, kuris būtų paremtas bendradarbiavimu su įvairiais užsienio menininkais ir jų genetine, istorine informacija. Projektą įkvėpė asmeninė patirtis, susijusi su genetiniu testu, kurį atlikau prieš ketverius metus. Testą pasiūlė Portugalijos universitetas, siekdamas surinkti DNR žmonių, norinčių sužinoti savo genetinį paveldą. Gavęs rezultatus, buvau maloniai nustebintas savo įvairialypio genetinio mišinio, kuriame susipynė Pietų Europos, Šiaurės Afrikos, Pietų Azijos, indėnų protėvių iš Pietų Amerikos ir net Arabijos pusiasalio genų komponentai. Ši gausi įvairovė sužadino smalsumą ir kilo klausimas, kaip skirtingų šalių menininkai galėtų susiburti ir tyrinėti kolektyvinę istoriją. Spektaklio ir tyrimo koncepcija apima gilinimąsi į mūsų šalių istoriją, atsekant akimirkas, kai mūsų protėviai galėjo bendrauti, bendradarbiauti, konfliktuoti ar sudaryti taikos susitarimus. Šią kelionę ir virsmus noriu užfiksuoti pasitelkdamas meną.
Šiandienos pasaulyje vis daugiau populizmo ir nepasitikėjimo mokslu, todėl į projektą buvo būtina įtraukti mokslinius, istorinius, socialinius ir antropologinius tyrimus. Šį projektą priimu kaip galimybę mesti iššūkį tamsiajam dezinformacijos ir manipuliacijų amžiui. Geriausias ginklas – pasitelkti meną ir pateikti kūrybišką, mąstyti verčiančią perspektyvą.
– Spektaklyje „Blood Stories“ derinate asmeninius, istorinius dokumentus ir kūrybinę išmonę. Kaip jums pavyksta laviruoti tarp autentiškos informacijos ir fikcijos?
– Mano šeimos istorija suteikia unikalų pagrindą šiam darbui. Giminėje yra daugybė nežinomų tėvų, o neaiškumas dėl mano senelio tėvystės ilgą laiką buvo šeimos paslaptis. Šis dviprasmiškumas atvėrė galimybę spėlioti ir įsivaizduoti jų tapatybes, paverčiant juos patraukliomis figūromis. Konkrečios informacijos trūkumas leido tyrinėti įvairias galimybes, užmegzti ryšius ir pakviesti kitus prisijungti prie šios mįslingos kelionės, remiantis neaiškia kilme. Tai dialogas, ypač bendradarbiaujant su Jonu, kai galime gilintis į vienas kito šeimos istoriją ir ieškoti sąsajų, leidžiančių užpildyti spragas. Pavyzdžiui, mano DNR testas atskleidė netikėtą ryšį su 100 proc. egiptiečiu giminaičiu, gimusiu tarp 1850 ir 1910 m. Priimdamas šį faktą, į savo šeimos medį įpyniau šį egiptietišką elementą. Toks sprendimas dar kartą suteikė galimybę savo praeitį formuoti atitinkamai pagal kūrybinius pasirinkimus ir pageidavimus.
Ankstesniame projekte su slovėnų menininke, gimusia Bosnijoje, susidūrėme su oficialių įrašų trūkumo problema. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad jos protėviai pasirinko neregistruoti tam tikrų giminaičių dėl skurdo ir tuometės geografinės padėties. Šis suvokimas mūsų darbui suteikė realistiškumo, o kurdami asmenines istorijas įkvėpimo sėmėmės iš Osmanų imperijos, kuriai kadaise priklausė Bosnija, istorijos.
– Atrodo, kad projektu „Bloods Stories“ siekiama parodyti, kad visi esame unikalios DNR kombinacijos savininkai, o ją padėjo suformuoti milijonai iki mūsų gyvenusių žmonių. Kaip šis mūsų bendro genetinio paveldo ir evoliucijos supratimas daro įtaką pasakojimo vystymui ir temų tyrinėjimui lietuviškosios spektaklio versijos atveju?
– Vienas iš intriguojančių mūsų su Jonu bendros genetikos aspektų yra turtinga kultūrinė informacija. Norėdamas tai užfiksuoti, šiuo metu renku daugybę dokumentinių filmų, kuriuose įvairiomis kalbomis savo istorijas pasakoja skirtingi asmenys. Projektas prasideda nuo to, kad Jonas ir aš tyrinėjame savo individualius pasakojimus, kurie vėliau susipina mums gilinantis į praeitį. Šis teminis ryšys puikiai dera ir su festivalio ,,Sirenos“ esme. Tyrinėdamas mūsų bendravimo istoriją, radau tikrą lobį – garso medžiagą, kurioje žmonės apie tą patį istorinį laikotarpį – pavyzdžiui, geležies amžių – kalbama skirtingomis kalbomis ir akcentais. Šis įvairių balsų rinkinys tapo muzikiniu įkvėpimu, paskatinusiu kurti su kompozitoriumi J. Jurkūnu. Montuodamas skirtingus elementus planuoju sujungti įvairius garso šaltinius ir sukurti turtingą garsinį peizažą, simbolizuojantį mūsų istorijų susiliejimą. Toks formalus požiūris prideda pasakojimui muzikalumo sluoksnį. Taip spektaklis virsta mūsų bendros istorijos dalybų švente! Medžiaga, kurią aptikau internete, sužadina mūsų vaizduotę, skatindama tyrinėti, kaip galėtume perteikti mūsų bendrą paveldą per džiaugsmingą ir šventišką spektaklį.
– Šių metų festivalio tema – tekstinis teatras, kitaip tariant, žodis. Kaip tokio pobūdžio teatras šiandien padeda tyrinėti sudėtingas tapatybės, migracijos ir istorinių ryšių temas?
– Nors mano spektakliuose taip pat naudojami vizualiniai vaizdiniai, žodžiai atlieka pagrindinį vaidmenį perteikiant norimą žinutę. Žodis turi ne tik tiesioginę reikšmę. Jis turi unikalaus muzikalumo, kuris pasakojimui suteikia gylio. Žodžių ir jų muzikinių savybių integravimas leidžia supinti istorijas, paverčiant jas harmoninga emocijų ir išgyvenimų simfonija. Toks požiūris leidžia mums bendrauti gilesniu lygmeniu, užmegzti paveikų ryšį su auditorija. Pasitelkdami žodžių galią ir įpindami juos į savo pasirodymus, siekiame sukurti ne tik istoriją, bet ir muzikinę patirtį. Žodžių ir muzikos sąveika yra galinga priemonė, padedanti tyrinėti sudėtingus tapatybės, migracijos ir istorinių ryšių klausimus, todėl spektaklis visiems dalyviams tampa įtraukiančia kelione.
– Paminėjote, kad norite sujungti muziką ir žodį. Kokias priemones planuojate pasitelkti?
– Viena iš intriguojančių priemonių – universalus tam tikrų medžiagų vartojimo, pavyzdžiui, alkoholio, aspektas. Haliucinogeninių, atpalaiduojamųjų medžiagų vartojimas paplitęs įvairiose kultūrose kaip priemonė žmogiškųjų būsenų transformacijai pasiekti. Įdomu, ar galėtume šį elementą įtraukti į mūsų pasirodymą, kad dar labiau sustiprintume muzikinę ir svaiginančią patirtį.
Kalbant apie teatro vaidmenį, pastebėjau, kad mano ankstesniuose ,,Blood Stories“ projektuose tekstinio teatro medija yra itin veiksminga perteikiant žiūrovams vienybės ir universalumo žinutes. Nors mano darbuose dažnai pasitaiko vaizdinių komponentų, žodžiai ir tekstiniai elementai atlieka pagrindinį vaidmenį kuriant įtraukiantį pasakojimą. Per teatrą galime sukurti bendrą patirtį su žiūrovais, pakviesdami juos prisijungti prie mūsų ir leistis į kelionę, kuri peržengia sienas ir tyrinėja tarpusavio ryšį. Tikiuosi, kad būsimame spektaklyje supindami muziką ir žodį dar labiau sustiprinsime šį vienybės ir universalumo jausmą, leisdami žiūrovams pasinerti į užburiančią ir harmoningą pasakojimo ir muzikinės išraiškos sintezę. Tikiu, kad ši priemonė suteiks unikalų ir patrauklų būdą perteikti mūsų bendrą patirtį ir istoriją, sukurdama gilią ir įsimintiną patirtį visiems dalyviams.
– „Blood Stories Lithuania“ pabrėžia žmonių tarpusavio ryšį per bendrą DNR rekombinaciją. Kaip tekstinė teatro medija leidžia efektyviai perteikti šią vienybės ir universalumo žinią žiūrovams?
– Bendradarbiaujant su įvairiais menininkais, tarp jų ir su J. Jurkūnu, man labai svarbu pradėti nuo tuščio lapo, leidžiančio atsiskleisti mūsų kūrybiškumui. Kūrybos proceso metu mūsų vartojami žodžiai tampa daugiau nei turiniu. Jie – muzikos forma, suteikianti garsinį matmenį. Ankstesniame projekte, kai vienai iš bendradarbių, Mirandai, trūko asmeninių šeimos įrašų, pasitelkėme tekstinius šaltinius. Miranda pasakojo savo istoriją pirmuoju asmeniu, o paskui skaitė ištraukas iš istorijos knygų, taip sukurdama asmeninių ir istorinių pasakojimų sintezę. Ši asmeninės patirties ir istorinių šaltinių žodžių sąveika suteikė spektakliui turtingą pagrindą ir veiksmingai perteikė žinią apie laiko ir kartų tarpusavio ryšį. Panašiai veikiu ir dirbdamas su Jonu, tik šįkart siekiu į spektaklį įlieti muzikalumo. Kai dalijamės savo šeimos istorijomis, įsivaizduoju, kad žodžiai pereina į melodingą išraišką, tapdami bendru mus vienijančiu fonu. Žodžių galia, sujungta su muzikalumu, gali įveikti kalbos barjerus ir kultūrinius skirtumus, suformuodama įtraukiantį ir nepamirštamą spektaklį, kuris mus visus giliai sujungia.
– Kaip Lietuvos kultūrinis kontekstas paveikė spektaklio kūrimą ir pateikimą? Ar yra kokių nors specifinių elementų, atspindinčių vietos kultūrą ar istoriją?
– Tiesą sakant, šiuo metu neturiu daug žinių apie Lietuvos istoriją ar kultūrą. Panašiai kaip ir kuriant ankstesnį spektaklį Slovėnijoje, kur Mirandos asmeninė istorija buvo susipynusi su neseniai įvykusiu šalies atsiskyrimu nuo Jugoslavijos, į kiekvieną projektą žiūriu atvirai, pasiruošęs pasinerti į vietos kontekstą. Pradiniame planavimo etape kilo minčių įtraukti tradicinių elementų, tokių kaip vietiniai kostiumai, šokiai ar tradicinės dainos, siekiant parodyti Lietuvos kultūrinį turtingumą. Tačiau greitai supratau, kad, prieš priimant tokius sprendimus, būtina suprasti bendradarbiaujančių menininkų asmenines istorijas ir istorinius ryšius. Kuriant ,,Blood Stories Lithuania“ ir bendradarbiaujant su vietiniais menininkais, nekantrauju išsiaiškinti, kaip Lietuvos kultūrinis kontekstas formuos spektaklį. Nesvarbu, ar tai būtų tradiciniai šokiai, ritualai, vietinis folkloras, ar istoriniai pasakojimai, džiaugiuosi galėdamas pažinti ir integruoti elementus, atspindinčius unikalią Lietuvos tapatybę ir paveldą.
– ,,Blood Stories“ – tęstinis menininkų porų ciklas, paremtas genetiniais duomenimis. Kas jus labiausiai intriguoja ir džiugina šiame pasakojimo požiūryje ir kaip jis papildė jūsų supratimą apie savo paveldą?
– Pirmiausia siekiu suprasti pasirinkto kolegos meninio proceso ypatumus ir kūrybinę viziją. Matau tai kaip galimybę keistis idėjomis, mokytis vieniems iš kitų ir rasti bendrų sąlyčio taškų mūsų požiūriuose į meną. Šis tyrinėjimas padeda sugriauti išankstinę nuomonę apie kultūrinius skirtumus ir skatina gilesnį bendros meninės raiškos supratimą ir vertinimą.
Be to, projektas „Blood Stories“ praplėtė suvokimą apie mano paties paveldą. Tyrinėdamas savo genetinius duomenis ir atrasdamas sudėtingą protėvių mišinį, geriau supratau, koks įvairus kultūrų mišinys sudaro mano tapatybę. Tai padarė įtaką mano meniniams sprendimams ir suteikė naujo įkvėpimo. Tikiu, kad, užmegzdami asmeninį ir kūrybinį ryšį su menininkais, galime sukurti ilgalaikius santykius, kurie skleisis už bendro genetinio paveldo ribų. Tai atveria begalę galimybių bendradarbiauti ateityje, kai kartu galime kurti unikalius ir novatoriškus meno kūrinius, peržengiančius geografines ir kultūrines ribas.
