Rašė Justė Litinskaitė
Andro Eradzė (gim. 1993 m., Sakartvelas) – vizualiųjų menų kūrėjas, dirbantis video-, fotografijos ir instaliacijos srityse. Savo kūryboje menininkas įtaigiai tyrinėja žmogaus poveikį gamtai ir visų gyvų būtybių tarpusavio ryšį. Menininko darbai jau spėjo susilaukti tarptautinio pripažinimo, buvo rodyti The New Museum Niujorke ir 59-ojoje Venecijos bienalėje. Visai netrukus A. Eradzės darbai pirmąkart bus pristatyti ir Lietuvoje. Menininkas dalijasi mintimis apie savo meninę praktiką ir naują filmą, ruošiamą 14-ajai Kauno bienalei, kuri atidaryta rugpjūčio 25 d.
– Jūsų kūryboje svarbiausia žmogaus pėdsakai gamtoje ir tarprūšiniai santykiai. Kaip tuo susidomėjote?
– Negaliu pasakyti, kaip šios temos atsirado mano darbuose, bet atsimenu, kad dar pačioje kūrybos pradžioje man patiko stebėti apleistas, neveikiančias erdves. Stengiausi jas suaktyvinti, suteikti joms tam tikrų reikšmių, jas personifikuoti.
Man patinka, kai kūrinys turi sąlygiškumo, net kai medžiaga dokumentinė ar paremta faktais. Manau, kad tai suteikia kūriniui imunitetą, leidžia jam būti perskaitomam įvairiais būdais, išlaiko jį atvirą. Animistinį metodą pasitelkiu siekdamas įkvėpti gyvybės prieš mane esančiai ramybei. Pasikliaunu įsivaizduojamais ir virtualiaisiais dalykų matmenims, mėgindamas suteikti jiems erdvės kvėpuoti.
Mane domina socialinio konstrukto idėja ir skirtingi gyvenimo būdai, kaip mes susiduriame ir sugyvename su kitomis rūšimis ir gyventojais miestovaizdžio kontekste ir už jo ribų. Savo darbuose stengiuosi gyvūnijos ir augmenijos ikonografijai suteikti pasakos formą. Ji klaidina vaizdą, tačiau tampa pagrindiniu jo elementu. Kitoniškumo ir bendrumo tarp įvairių subjektų idėja, tyrinėjama per dalijimosi ir rūpesčio sąvokas, taip pat atlieka svarbų vaidmenį mano kūryboje.
Antropomorfiniu požiūriu mane dar domina ribinė erdvė tarp gyvuliškumo ir visuomenės. Man įdomu, kaip šie du dalykai susikerta.
– Jūsų kūryboje nematyti žmonių, tačiau visada galima jausti bauginantį jų artumą. Ar tai sąmoningas sprendimas?
– Tiesa, mano darbuose retai matomi žmonės, bet ir jų nesant galima juos rasti. Vienas iš mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam. Mano darbuose individas ir bendruomenė fragmentiškai pasirodo per paprastus gestus ar akivaizdžiai nematomas, koduotas detales. Tokiu būdu tai, kas nerodoma, paslėpta už ekrano ar pačiame vaizde, yra svarbiausia kūrinio dalis. Siužeto tarpai tampa pasakojimo priemonėmis, visai kaip Roberto Bressono filmuose. Savo praktikoje aš taip pat tvirtai laikausi šio principo.
– Dažnai jūsų darbai pristatomi kaip ekologiški ir posthumanistiniai. Ar sutinkate?
– Manau, kad išmanyti ekologiją labai svarbu, kad augtume ir mąstytume apie ateitį. Tačiau nesu tikras, kaip mano kūrinių meninė išraiška rezonuoja su auditorija ir ar jie gali veiksmingai perduoti numatytą žinutę. Mano darbai dažnai pristatomi kaip ekologinis komentaras apie vykstančią krizę ir nors čia gali būti šiek tiek tiesos, tai nėra sąmoningas sprendimas. Jei ekologinės temos ir juntamos mano darbuose, tai atsitiktinumas. Jei žiūrovai įžvelgia šią temą mano darbuose, džiaugiuosi, tačiau suprantu, kad ekologijos sąvoka šiandien yra kur kas sudėtingesnė, kaip ir būdai apie ją kalbėti.
Posthumanizmą matau kaip priemonę menininkams kurti pasakojimo formą, pranokstančią įprastus naratyvus ir padedančią atrasti matymo iš nežmogiškosios perspektyvos būdus. Posthumanizmas man įdomus daugeliu aspektų. Man patinka, kaip plačiai jis nagrinėja suvokimą, vaizduotę, misticizmą, taip pat realias erdves ir architektūrą. Jis pasižymi nepaprastomis ir didingomis šio pasaulio ypatybėmis, papildydamas jas naujų, nerealių, tačiau galimų scenarijų, kuriuose mes visi dalyvaujame, sluoksniais. Posthumanizmą matau kaip poetinį būdą išreikšti ne tik besitęsiančią krizę, bet ir mūsų vidinių pasaulių trapumą ir įvairovę.
– Koks asmeninis jūsų santykis su gamta?
– Tai sudėtingas klausimas, į kurį galiu atsakyti dvejopai. Man patinka būti gamtoje su visu jai būdingu žvėriškumu ir mįslingumu. Mane įkvepia vaikštant mišku aplankantis grįžimo į praeitį jausmas. Jaučiuosi lyg būčiau susijęs su kažkuo, kas buvo prieš mane, tarsi laikas būtų sustojęs. Sieju šį jausmą su sapnais. Sapnai, regis, irgi turi šią laikui nepavaldžią savybę, jungiančią mus su anksčiau buvusiais. Sapnuodami, kaip ir leisdami laiką gamtoje, galime su jais susijungti. Savo darbuose dažnai naudoju sapnų logiką, ypač kai kalbu apie augmeniją ar gyvūniją.
Taip pat esu socialus, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Esu miesto žmogus, mėgstu stebėti miestovaizdį ir suvokti, kad esu jo dalis.
Vienu metu save matau abiejose vietose ir manau, kad tai gali būti pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis.
– Koks jūsų modus operandi? Ar pradedate nuo tyrimo, stebėjimų, vaizduotės, literatūros, kt.? Kas jus įkvepia?
– Man tai kažkas neapibrėžto. Tai gali būti viskas, ką vardijate, galbūt tiesiog kibirkštis pamačius gatvės sceną ar gyvas prisiminimas. Visada sunku nurodyti įkvėpimo šaltinį.
Esu kino žmogus. Pamatytas filmas ar perskaityta knyga, eilėraštis gali mane paveikti. Tyrimais ir stebėjimais užsiimu, kai jau turiu mintį. Visada ilgai gilinuosi į temą, nagrinėju įvairius požiūrius į ją. Negaliu sakyti, kad mano praktika grįsta tyrimais, bet joje yra įvairių etapų – nuo idėjos sužadinimo iki jos tyrimo. Vis dėlto vertingiausia dalis yra darbas studijoje, jo rutina ir intymumas.
– Parodose jūsų darbai labai įdomiai eksponuojami. Kaip žvelgiate į parodų praktiką?
– Manau, kad darbas gali įvykti arba būti užbaigtas tik parodoje. Jis turi būti aktyvuotas erdvėje. Man patinka, kai paroda atrodo kaip inscenizuota, sukontroliuota erdvė, sąmoningai sukurta žiūrovams. Viskas priklauso nuo to, ką tuo metu turiu ir ko siekiu. Pavyzdžiui, parodoje „Raised in the Dust“ pristatytas filmas nereikalavo daug sąveikos ir pagalbos, todėl intervencija į erdvę buvo minimali. Filmas „Nightvision, Limited Access“, priešingai, jaučiau, turi būti papildytas instaliacija, kuri sustiprintų kūrinio temą. Darbą pristačiau patalpoje, kurią perpus dalijo metalinė viela. Viena pusė žiūrovams buvo neprieinama. Darbas įdomiai sąveikavo su instaliacija. Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, mąstymas apie galutinę instaliaciją yra neatsiejamas nuo mano darbo.
– Ką rengiate 14-ajai Kauno bienalei?
– Kauno bienalės užsakymu kuriu naują penkių minučių trukmės filmą „At the Same Time“, kuris bus rodomas istoriniuose Kauno centrinio pašto rūmuose. Kūrinyje tyrinėjamos draugystės ir nuosavybės idėjos, kvestionuojamos įvairios galios dinamikos, vaizduojami mieste gyvenantys benamiai šunys. Mėginu apie šiuos šunis mąstyti nepriklausomai ir atsižvelgiant į visuomenę, apmąstant sudegusius draugystės tiltus. Darbas nufilmuotas kamera iš automobilio, važinėjančio šunų teritorijoje ir provokuojančio juos sekti, įnirtingai aplojant įsibrovėlį – kamerą ir / arba žiūrovą. Tai dominavimo, pažeidžiamumo ir trapumo, pasiryžimo ginti tai, ką jie laiko savu, įrašas. Filme keliami priklausymo ir instinktyvaus troškimo reikalauti, susigrąžinti ir apginti teritoriją klausimai. Šioje kitoniškumo karalystėje kamera tampa pašaliečiu, svetimkūniu, nepažįstamu daiktu, kuris suvirpina trapų nestabilumą ir provokuoja šunis veikti. Taip filme išryškėja įtampa tarp dviejų subjektų, besidalijančių tuo pačiu miestovaizdžiu. Filme pabrėžiama, kad svarbu gerbti ir suprasti miesto gyventojų paženklintas teritorijas, kartu nukrypstant nuo realių teritorijų fiziškumo į abstraktesnes sąvokas.
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ vyksta rugpjūčio 25–spalio 29 d. įvairiose Kauno vietose. Atidarymo savaitgalio renginiai – rugpjūčio 25–26 d. Daugiau informacijos: bienale.lt.
Bienalę finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
