Siūlome parodų apžvalgą, parengtą žurnalui „370“ menotyrininko Tomo Ivanausko. Mūsų vizualiojo meno ekspertas visas jas aplankė ir pasidalijo savo įžvalgomis.
Nuotraukos Tomo Ivanausko
Tarpdisciplininio meno dueto „Bionics“ paroda „Codex. Prototype“. Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Kaunas.
Parodos autorės: BIONICS (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers).
Paroda veiks iki 2023 09 03.
Puiki patirtinė paroda. Ją galima mėginti suprasti pagal parodos aprašymą: „Parodoje nagrinėjamos transhumanizmo, posthumanizmo, dirbtinio intelekto idėjos, kuriomis remiantis kuriamas fikcinis scenarijus, kai gyvi organizmai, norėdami prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, turi evoliucionuoti, pakeisdami fizinę struktūrą, gamtinę ir gyvenamąją aplinką.“ Arba tiesiog pajausti – patirti. Man artimesnis antras variantas. Įvairūs garsai, vaizdai, šviesa ir parodos architektūra sukuria paslaptingą atmosferą. Virpa vanduo, oras, virpa kažkas viduje. Norisi judėti lėtai, viską apžiūrėti – patirti. Turi prisitaikyti prie parodos diktuojamų pokyčių ir evoliucionuoti. Kalbant sąžiningai, parodoje nieko nesupratau, bet dėl to ji man patiko dar labiau. Suprasti nebūtina, svarbiausia – patirti. Užsukę į Paveikslų galeriją būtinai apsilankykite ir kitose parodose. Jos dažnai maloniai nustebina.
„Nomeda ir Gediminas Urbonai. Dalinai užpelkinta institucija“. Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22.
Parodos kuratorius: Larsas Bangas Larsenas.
Paroda veiks iki 2023 09 24.
Pavadinimas skamba intriguojamai ir daugiaprasmiškai. Kas ta dalinai užpelkinta institucija? Gal pati NDG, kurioje eksponuojama paroda? O gal iš dalies mūsų kultūrinis laukas? Užpelkintas tikrai nereiškia užpelkėjęs. Pelkė, užpelkėjimas yra natūralaus gamtos proceso padarinys, o užpelkintas – jau tikslingas žmogaus rankų darbas. Iš tiesų, turime užpelkintų institucijų. Vienos – iš dalies, kitos – galutinai, ir kartais tam tikrus vyksmus norisi pavadinti ne kultūriniu lauku, o kultūrine pelke. Su šiomis mintimis rezonavo vienas parodos eksponatas – graviūra pavadinimu „Jei nori atsikratyti uodų, išdžiovink juos maitinančią pelkę“. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad daugiausia užpelkėjimo yra mūsų galvose. „Meškos šikna“ vis dar užsėdusi mūsų mintis. Štai tokių pamąstymų sukėlė Nomedos ir Gedimino Urbonų retrospektyvinės parodos pavadinimas. O pati paroda? Išėjau galvodamas, kad reikės sugrįžti dar kartą.
„(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“. Vilniaus paveikslų galerija, Didžioji g. 4.
Parodos kuratorė: Monika Krikštopaitytė.
Paroda veiks iki 2023 11 05.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padaliniuose ir toliau – neįtikėtina parodų kaita. Vilniaus paveikslų galerijoje šiuo metu rodomos net penkios skirtingos ir labai įdomios parodos. Viena naujausių – „(Įsi)vaizduojant save…“ Paroda, sakyčiau, labai laiku, parodanti, kaip selfinosi mūsų menininkai tais laikais, kai dar nebuvo išmaniųjų telefonų. Kūrėjai visais laikais norėjo žvelgti ir įamžinti save. Vieni save tapė, kiti aprašinėjo, treti lindo giliai į pasąmonės užkaborius. Priežastys gana skirtingos. Vieni neturėjo už ką pasisamdyti pozuotojų, todėl tapė save, kiti tai darė iš narciziškų paskatų, tretiems tai buvo tiesiog būdas įsiamžinti. Šių laikų kūrėjai į save žvelgia per ironijos prizmę, todėl nenustebkite, kai vietoj autoportreto rasite tiesiog nutapytą kažkokį objektą, videoperformansą ar tiesiog užrašą „Aš menininkas. Aš save myliu“. Tačiau ne tik menininkams, o ir visiems mums reikia retkarčiais pažvelgti į save, nes dažnai (įsi)vaizduojame save daug geriau, nei iš tiesų yra. Rekomenduoju šią parodą aplankyti ir dalyvauti pačios kuratorės vedamoje ekskursijoje.
){kind=link}