Rašė Ieva Klimaitė
Nuotraukos iš asmeninio Ringailės Demšytės archyvo
Ringailė Demšytė – Lietuvos vaizduojamojo meno atstovė, nuo mažens besidominti grybų pasauliu. Menininkė su pagyrimu baigė dizaino bakalauro studijas Willemo De Kooningo akademijoje, jos darbai buvo pristatomi įvairiose Europos šalyse. Virtualiosios realybės menininkės instaliacija „Nematomi grybai“ („Invisible Fungi“) jau birželio 6–9 d. atkeliauja į Kauną, šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“. Kūrinys bus pristatomas Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.
– Ringaile, kalbėdama apie save, dažnai sugrįžti į vaikystę. Ar tiesa, kad tavo tėvai, lyg nujausdami tolesnį kūrybos kelią, tave vadino grybuku?
– Tėvai man atidavė visą save. Kūrybiškumą perėmiau iš mamos. Ji labai kruopšti, siuva, piešia – norėjau būti tokia kaip ji. Tėčio auklėjimas padėjo tvirtą vertybinį pagrindą, išugdė kritinį mąstymą, užsispyrimą, drąsą siekti savo tikslų ir domėjimąsį pasauliu. Esu labai jiems dėkinga už tokią šaunią kombinaciją. Lig šiol tėvai į mane kreipiasi aibe malonybinių žodžių – vienas jų, išlikęs iš vaikystės, išties yra grybukas, referuojantis į mažą sutvėrimą.
– Kuo tave patraukė grybų pasaulis? Kas tau grybuose atrodo įdomu ir tyrinėtina?
– Žmonėms pasakius žodį „grybas“, prieš akis dažniausiai iškyla baravykas, tad derėtų paminėti, kad kalbu apie plačiąją grybų karalystę. Didžioji jos dalis yra nematoma žmogaus akiai arba slepiasi giliai po žeme.
Prieš kelerius metus mano akį patraukė knyga „Raizgus gyvenimas. Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“. Autorius pasaulį parodo iš grybų perspektyvos ir atkreipia dėmesį, kad grybų yra visur, – būtent jie yra atsakingi už mūsų ir visų gyvų organizmų egzistenciją Žemėje. Grybų tyrinėjimas kvestionuoja mūsų individualumo ir net intelekto sampratą.
– Ar mes, žmonės, galime ko nors pasimokyti iš grybų karalystės? Galbūt kažkuo esame panašūs?
– Tiek žmonės, tiek grybai yra labai lengvai prisitaikantys organizmai, galintys klestėti įvairiose aplinkose. Kai kurios grybų rūšys formuoja sudėtingas socialines struktūras, analogiškas žmonių visuomenėms. Pavyzdžiui, grybų kolonijos gali pasidalyti darbus bendradarbiaudamos per cheminius signalus. Grybų karalystė yra daug artimesnė gyvūnams nei augalams.
– Šiandien sparčiai populiarėja grybų fermos, augalai vis dažniau įgalinami šiuolaikinėms technologijoms kurti, tarnauti žmonėms. Domiesi šiais procesais?
Taip. Grybų auginimas ypač išpopuliarėjo dėl jų tvarumo, įvairiapusiškumo, gydomųjų ir maistinių savybių, naudos aplinkai. Grybų potencialas įvairiose gyvenimo srityse yra begalinis. Jau nekalbu apie iš grybų pagamintas pakuotes ar net karstus – esu skaičiusi apie iš grybų pagamintą kompiuterio procesorių, nafta besimaitinančius grybus ar tai, kaip grybai gali padėti atgaivinti dirvožemius. Šaunu, kad žmonės ieško būdų, kurie padėtų gamtai atsigauti.
– Netrukus Kaune, šiuolaikinio miesto festivalyje „Audra“, pristatysi instaliaciją „Nematomi grybai“. Ar gali apie kūrinį papasakoti plačiau?
– Meno kūrinys remiasi ankstesniu mano projektu „Visual Fungi Language“, kuriame nagrinėjama spekuliatyvi vizualinė grybų kalba, sukurta savaip interpretuojant Andrew Adamatzky’io mokslinį tyrimą apie grybų tarpusavio komunikaciją elektriniais signalais. Šiuo darbu siekiu atkreipti dėmesį į dažnai nepastebimą grybų vaidmenį gamtoje, pabrėžiant jų nematomą, bet gyvybiškai svarbų indėlį į ekosistemą.
„Nematomų grybų“ projekto tikslas – ištirti įvairių medijų, tokių kaip garsas, neapdorotos organinės medžiagos ir VR, naudojimą, kad žmonės galėtų pažinti nematomą grybų pasaulį ir ugdyti didesnį empatijos jausmą savo natūraliai aplinkai. Šioje įtraukiančioje patirtyje daugiausia dėmesio skiriama žinioms kurti per jausmus, poetiškai ir beveik abstrakčiai vizualizuojant, kaip grybai skaido sudėtingus organinius junginius. Virtualioji realybė tampa priemone, padedančia ryšį su gamta praradusiems miesto gyventojams ugdyti jautrumą nematomam grybų vaidmeniui.
– Virtualioji realybė – gan nauja technologija. Kaip ji atsirado tavo kūryboje, kuo domina tave, kaip menininkę?
– Virtualioji realybė leidžia visiškai įtraukti žiūrovą ir parodyti tai, kas yra nematoma, ar nukelti jį į absoliučiai naują, dar nepatirtą aplinką. Pavyzdžiui, grybui visiškai suskaidyti medžio rąstą užtrunka apie šimtmetį. Tai per lėtas procesas žmogui suvokti, mes to nepastebime, tad procesas yra tarsi nematomas. VR kūrinyje „Nematomi grybai“ nusprendžiau pagreitinti šį procesą ir jį parodyti kiek mažiau nei per tris minutes, pasitelkti kūrybines interpretacijas. Iš dalies sukūriau naują pasaulį, kurį žmonės gali patirti. Tai puikus būdas skleisti žinutę, kuri galbūt įstrigs žmonių atmintyje ilgesniam laikui.
– Ką apskritai manai apie technologijų panaudojimą mene? Galbūt ateityje tradicinių meno apraiškų liks vis mažiau, o menas taps labiau skaitmenizuotas, technologinis?
– Manau, kad technologijų panaudojimas mene yra neišvengiamas. Technologijos mus supa nuo ryto iki vakaro – nepaleidžiame iš rankų telefonų, dirbame prie kompiuterių, technologijos mums tarnauja vis daugiau ir tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Manau, natūralu, kad jas naudojame ir mene. Ieškome naujų saviraiškos būdų, kvestionuojame, kaip galime įvairias technologijas panaudoti kūrybiškai. Per nuolatinį progresą ir naujovių ieškojimą ir menas keičia savo formas, tai neišvengiama.
– Savo kūryboje eksperimentuoji įvairiomis meno formomis – nuo grafinio dizaino, siuvinėjimo, piešimo, instaliacijos ar VR. Visgi galbūt turi temą ar, pavyzdžiui, taisyklę, kuri atsispindi daugumoje tavo darbų?
– Turiu savo ištobulintą kūrybos procesą. Mano dėmesį traukia aibė dalykų, pirma, pasirenku temą, kuri mane domina ir apie kurią norėčiau žinoti daugiau. Tuomet mąstau, kokia meno forma geriausiai perteiktų mano žinias. Man kūryba yra mokymasis, o meno kūrinys – per mano pasaulio suvokimą sukramtyta informacija žiūrovui. Apskritai skaitau nemažai knygų, mokslinių straipsnių ir tiriamųjų darbų mane dominančiais klausimais, žiūriu dokumentinius filmus, padeda įvairiausi interviu su autoriais ir tyrėjais.
– Koks tavo ryšys su gamta?
– Gamta mane ramina ir keri. Joje randu prieglobstį kartais net nuo savęs pačios. Būna, kad stoviu miške ir stebiu, kaip medžiai aplink mane kvėpuoja. Iš gamtos mokausi neskubėti, nepersidirbti, nepamiršti kvėpuoti. Viskas turi savo paskirtį, vietą ir laiką.
