Nuotraukos Deivido Švenčionio ir Anetos Urbonaitės
Rašė Toma Vidugirytė
Alternatyviosios muzikos grupė „Ambulance on Fire“ yra Jūros Elenos Šedytės (J. E. Š.) ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės (M. G. P.) duetas, gimęs iš draugystės, bendrų muzikinių pomėgių ir emocinių patirčių. Dvi talentingos kūrėjos balandžio pabaigoje išleido savo antrąjį albumą „Totem“, o gegužės 30 d. klube „Tamsta“ surengė jo pristatymo koncertą. Pasidžiaugusios puikiu koncertu, su merginomis pasikalbėjome apie naująjį albumą, apie tai, kaip jis susijęs su kiškiu, ir išsiaiškinome, kodėl jos nemėgsta būti vadinamos nišinės muzikos atstovėmis.
– Priminkite, kaip viskas prasidėjo, – kaip pradėjote kartu kurti?
G. P.: Susipažinome per bendrą draugų ratą, mokėmės tame pačiame kurse. Tuo metu daugelis iš mūsų kompanijos buvo įsitraukę į improvizacinę muziką, tad mus tai irgi palietė. Susidraugavome ir pradėjome eksperimentuoti. Pirmas koncertas buvo improvizacinis-elektroakustinis. Vėliau ėjo laikas ir pajutome, kad turime daug bendro. Jūra pasiūlė susitikti ir sugalvojome drauge ieškoti kūrybos gyslelės. Parašėme kelias kompozicijas kartu ir labai nedrąsiai surengėme koncertą „EmptyBrainResort“. Grupės pavadinimas atsirado vėliau.
– Esate ir akademinės muzikos atstovės – viena mokėtės kompozicijos, kita – improvizacijos. Kokią įtaką tai padarė jūsų kūrybai?
G. P.: Manau, magistro studijos man atvėrė ausis ir išmokė muzikos klausytis iš esmės. Studijuodama labai aiškiai žinojau, kokia muzika man nepatinka, norėjau ieškoti įdomesnių sprendimų ir kompleksiškiau išreikšti save. Dabar viskas kitaip – esu tolerantiškesnė įvairiai muzikai ir, jei yra koks nors stilius ar žanras, kuris manęs netraukia, stengiuosi surasti bent vieną elementą, kuris mane užkabintų: ar tai būtų tekstas, garsinis elementas, ar tiesiog groove’as. Manau, studijos akademijoje skatino ieškoti įvairių sprendimų, todėl ir į „Ambulance on Fire“ atsinešiau dalį suvokimo, kaip ieškoma muzikos srauto. Tačiau mūsų kūryba prasidėjo nuo to, kad ieškojome garsų, ritmikų, kurios patinka, ir lipdėme viską aplink.
E. Š.: Vis dar džiaugiuosi akademinės-instrumentinės kūrybos manyje išugdyta drąsa reikšti savitumą per laisvus garsinės išraiškos pasirinkimus, jautrumą tembriniams pasirinkimams ir muzikos kūrinio struktūros formavimui. Tai padėjo disciplinuoto požiūrio į kūrybinį darbą pagrindus. Muzikinės kalbos mokėjimas, gebėjimas reikšti mintis ir jausmus per muziką man suteikia supergalios pojūtį kasdieniame gyvenime. (Šypsosi).
– Ką dar, be muzikos, veikiate? Kam dar skiriate savo laisvalaikį?
G. P.: Vieno hobio negaliu išskirti, nes mano mėgstamos veiklos dažnai keičiasi. Greitai kuo nors susidomiu, bet praeina entuziazmo banga ir metu pradėtą veiklą. Man patinka ką nors gaminti rankomis, pavyzdžiui, šiuo metu įsigijau įrankių linoraižiniams raižyti ir spausdinti. Buvo siuvinėjimo, maisto gaminimo, gėlių auginimo etapų. Dabar noriu daugiau laiko skirti vizualinei sričiai ir pasimokyti dirbti su grafinio dizaino programomis. Nors pagrindinis pomėgis vis tiek susijęs su muzika, yra įvairių projektų, kuriuose dalyvauju, tad visada yra ko pasimokyti, tyrinėti, ir tai teikia džiaugsmo.
Mano hobis, kuriam visada skyriau per mažai laiko, galiausiai išsikovojo reikšmingą vietą mano gyvenime ir iš svajonių lygmens nukeliavo į profesinę mokyklą. Baigiau dekoratyvinio apželdinimo specialybę ir dabar ieškau būdų, kaip šį pomėgį, virtusį dar viena mano profesija, toliau praktiškai realizuoti kūrybinėje veikloje. Visai neseniai atradau ir nieko neveikimo hobį. Tikiuosi, jis neišaugs į profesiją, bet norėčiau jam skirti daugiau pagarbesnio laiko. (Šypsosi).
– Kaip matote Lietuvos elektroninės muzikos sceną?
G. P.: Man sunku atsakyti į šį klausimą, nes turbūt daugiau sukuosi alternatyviosios muzikos burbule. Nelabai vaikštau į šokių muzikos vakarėlius, nes tiesiog noriu miegoti. (Šypsosi.) Gal smagus dalykas, kurį pastebiu iš pažįstamų elektroninės muzikos atlikėjų, – Lietuvoje ši sąvoka labai plati ir dauguma yra linkę kurti savo muziką, o ne pagal kieno nors įtaką ir tai, kas tuo metu yra populiaru. Manau, tai stiprybė.
E. Š.: Iš karto norisi pabrėžti, kad elektroninė muzika dažnai klaidingai priskiriama vien šokių muzikos laukui. Šokių ritmai tokioje muzikoje – populiariausia apraiška. Visgi Lietuvoje elektroninė muzika šiuo metu ypač klesti dėl savo savitumo: nuo savadarbių elektroninių instrumentų garsų kūrimo ir garso meno iki papildančių šokių ir noise muzikos kategorijų.
„Ambulance on Fire“ muzikoje elektronikos vaidmuo ypač svarbus – ji, kaip ir balsas, fleita ar gitara, yra patogi ir mums tinkamiausia raiškos priemonė. Ji visiškai neriboja mūsų vaizduotės ir dar padeda sujungti mūsų taip mėgstamus skirtingus stilius ir žanrus.
– Neseniai pradėjote dirbti su vadybos kompanija „Perspective Colective“ ir leidybos kompanija „Juoda Banga“. Kaip sekasi sutarti?
G. P.: Bet koks bendradarbiavimas duoda vaisių, taip pat ir šiuo atveju. Su „Perspective Colective“ dirbome prie albumo leidybos ir jie padėjo kurti komunikacijos strategiją. Gavome nemažai užduočių ir jas vykdyti dviese buvo tikrai nelengva, bet daug išmokome. „Juoda Banga“ mus pasiekė labai netikėtai ir buvo dovana iš dangaus. Jei nebūtų su mumis susisiekę, vinilinės plokštelės nebūtų. Džiaugiuosi ir esu dėkinga už tokias galimybes. Itin didelę padėką noriu perduoti Rolandui Geistarui („Juoda Banga“) už pasitikėjimą, labai nuoširdų bendradarbiavimą ir palaikymą.
– Jau truputį koncertavote užsienyje. Kaip sekėsi? Ar yra ambicijų judėti į užsienio rinkas?
G. P.: Labai įdomios patirtys nuvykti ten, kur tavęs dar negirdėjo. Pirmąsias minutes vyksta publikos ir grupės susipažinimas, tai labai smagu. Ypač geras jausmas, kai gali koncertuodama keliauti. Malonios darbostogos. (Šypsosi.) Kai konsultavomės, mums pasiūlė pirmiausia suburti aktyvų klausytojų ratą Lietuvoje ir tik tada, jeigu pasiseks, judėti į užsienį. Nelabai su tuo sutinku. Kadangi muzikos ir visko aplink yra be galo daug, man atrodo, kad vienintelis būdas užmegzti kontaktą ir praplėsti savo auditoriją yra tiesiog gyvai grojant ir susipažįstant su vietinėmis nišinės ar alternatyviosios muzikos scenomis ir bendruomenėmis.
– Skaičiau, kad nemėgstate, kai jus pavadina nišinėmis. Kaip pačios save matote? Kokiai auditorijai kuriate?
G. P.: Aš nemėgstu. Turbūt suvokiu šį žodį savaip. Mano magistro studijos – ten tikrai nišinė muzika. Man tai asocijuojasi su tuo, kad muzikos klausytis reikia mokėti ir klausytojas turi būti įgudęs arba labai atviras. Todėl, kai mus apibūdina kaip nišinės muzikos kūrėjas, atrodo, kad jei nori klausytis tokios muzikos, reikės padaryti namų darbus.
E. Š.: Truputį karčiai tyliai juokiuosi, kai išgirstu tokį apibūdinimą ne tik dėl to, ką pasakė Mėta, – su ja sutinku! Dar ir dėl to, kad pasirinkdami būtent tokį apibūdinimą priskiriame muziką ar grupę būtent tokiai kategorijai. Tiksliau – patys kuriame tokią kategoriją. Sukuriame prielaidą, kad tai, ką girdžiu, yra niša; gilinantis į žodžio reikšmę – uždaras ir mažas laukas ar erdvė, kurioje ta muzika gali egzistuoti. Pati Kaune kartu su Kauno menininkų namais organizuoju koncertų ciklą pavadinimu „Niche“, bet vartoju šį terminą kitokiais tikslais. Siekiu atskleisti tų savitų laukų atvirumą ir vertingumą, parodant jų integralumą, gausą ir egzistavimą greta.
– Kokie dabar Lietuvos klausytojai? Kiek išprusę muzikos srityje ir kokios muzikos jiems reikia?
G. P.: Matyt, esu labai patogiame burbule, kuriame žmonės mėgsta klausytis muzikos ir apie ją kalbėti. Mėgsta kokybę, eksperimentus ir yra atviri. Tiki muzika, o ne tuo, kad ji suteiks finansinę sėkmę. Šiame burbule ir sėdžiu, nesidairau aplinkui, bet tai, kad „Power Hit Radio“ arba „M-1“ yra vienos populiariausių radijo stočių, užneša tamsių debesų virš kultūros. Tačiau ne man smerkti ar komentuoti – jei žmonės jaučia, vadinasi, muzika veikia.
– Papasakokite apie savo naujausią darbą – albumą „Totem“. Kokią istoriją pasakoja ar emocijas atskleidžia šis albumas?
G. P.: Albume perteikiamos skirtingos emocijos – balansavimas tarp kontrolės jausmo ir atsipalaidavimo, pasitikėjimo procesu, pasidavimo situacijai ir nieko nekontroliavimo, beviltiškumo… Tam išryškinti pasirinktas simbolis – vidinis gyvūnas – kiškis. Šiame simbolyje telpa kontrastingi bruožai: spontaniškumas, vidinis nerimas, meilumas, sapniškumas, atgimimas, kūrimas ir kt. Albumo kūriniuose jaučiami pamąstymai apie vidinius žmogaus prasmės ir pasirinkimų klausimus: koks turiu būti, kaip mane veikia pasaulis / likimas, ką man daryti, žinau, kad nieko nežinau, grandiozinis liūdesys ir troškimas iš jo ištrūkti, saviironija, beviltiškumas, nuolankumas, malonumo ir džiaugsmo ilgesys.
I am that so much. Feeling in my heart and I lost my … ’ of being? I don’t know… So let’s dance it out in ! Because… ?
– Kaip sekėsi kurti šį albumą? Kaip atrodė kūrybos procesas?
G. P.: Pradėjome kurti dar leidžiant „Morning Yoga Meditation“ ir vis po truputį atsirasdavo naujų kūrinių. Atsinešdavome savo eskizų ir lipdydavome juos taip, kad abi pajustume, kad mus veikia tai, ką kuriame. Viskas vyko gana cikliškai: koncertų sezonas, kūrybos sezonas, poilsis. Užtruko, kol sulipdėme viską į vieną visumą, bet buvo įdomu ieškoti naujų priemonių ir sprendimų.
E. Š.: Mūsų muzika gimsta tiek iš laisvos improvizacijos kartu, tiek iš atsineštų eskizų, kurie kažkada buvo visai kiti kūriniai (kaip kūrinys „So Sorry“) arba kurių pagrindinės partijos per kūrybos procesą nedaug tepakito nuo pradinio varianto („The Big Sad“). Kartais tas minkymo procesas užtrunka ir reikalauja didelių kompromisų, procesas sustoja, tenka grįžti išvėdinus visus principus ir ego (kūriniai „Joy“ , „What’s the Point“), bet galiausiai gimsta kažkas tikrai įdomaus, kuo galime džiaugtis.
– Kokios buvo didžiausios įtakos šiam albumui?
G. P.: Sunku įvardyti konkrečius dalykus. Man atrodo, viskas, kas tave supa, daro įtaką. Gal tekstai aiškiausiai atskleidžia, kad į kūrybą įdėta daug emocinio krūvio. Jau pirmajame EP buvo „Ballad“, užmetusi meškeres vientisam tekstiniam naratyvui. EP, mano nuomone, labiau raw skambesio, mažiau išblizginti niuansai, bet tai irgi žavi. Kitokia energija, nes „Totem“ viskas apgalvota iki mažiausių niuansų. Labai daug sėdėjome, ieškojome ir diskutavome su Ignu Juzoku ir Linu K. Krasausku, kurie darė miksavimą ir masteringą mūsų kūriniams. Viskas preciziškiau.
E. Š.: „Ambulance in fire“ šiame albume žengia į sau mažiau įprastus muzikinius vandenis – daugiau šokių muzikos elementų nei ankstesniuose kūriniuose, tikslingesnis elektronikos garsyno naudojimas, konkretesnis akustinių instrumentų skambėjimas. Kūrinys „What 2 do“ ženklina mūsų muzikos stilistinį lūžį. Apskritai hauso ir technomuzikos elementai atpalaiduoja klausytoją ir kviečia kūną judėti, pašokti. Norime, kad mūsų muzika skambėtų kituose kontekstuose – šokių aikštelėse, skirtinguose radijuose, festivaliuose. Kad skambėtų daugiau ir plačiau.
– Visiems reikia palaikymo ir padrąsinimo. Kas jus labiausiai palaiko? Kas įkvepia ir neleidžia palūžti?
G. P.: Mane labiausiai palaiko šeima ir draugai. Jaučiu didelį dėkingumą turėdama tokių žmonių šalia. Aišku, ir klausytojai. Nori nenori, žiūri į perklausų skaičiukus ir tai padeda patvirtinti, kad vis dėlto kažką prasmingo darome. (Šypsosi.)
E. Š.: Pritariu Mėtai. Mums pasisekė, kad turime tokius palaikančius artimuosius. Grįžtamasis ryšys taip pat labai svarbus, kai užstringi degančioj greitukėj… ir bendrystės jausmo pojūtyje.
Man atrodo, daug lemia ir tas magiškas komandinio darbo jausmas. Sinergija vis dar veikia tarp mūsų. Kažkada atradome viena kitą ir dar nenorime paleisti šios kibirkščiuojančios energijos. Mums įdomu.
– Kokie tolesni planai, ambicijos ir svajonės? Ką dabar esate suplanavusios?
G. P.: Atlikome labai didelį pusės metų (gal net metų ar dvejų) darbą kurdamos albumą, jį įrašydamos ir rengdamos albumo pristatymo koncertą. Pavyko puikiai, nes publika buvo labai šilta ir prie koncerto prisidėjo muzikos magija gyvenantys žmonės. Kokius pusę metų varėme visu etatu, daug dirbome ruošdamos „kiškutį“ (albumą „Totem“ – aut. past.) į kelionę, tad dabar reikia truputį atsitraukti ir duoti erdvės naujoms mintims gimti. Tačiau neilgam! Vasarą koncertuosime „Yagoje“, paskui – „Aritmijoje“, Merkinėje!
