Rašė Jorė Janavičiūtė
Nuotraukos Tautvydo Stuko, Vitos Tamoliūnės ir asmeninio albumo
Praėjusių metų rudenį pristatytas audiovizualinis pasirodymas „Mes taip nesitarėm“, kurį surengti susivienijo kurčiųjų bendruomenė ir profesionalūs meno atlikėjai, specialiai jam buvo kuriami originalūs kūriniai. Į Lietuvą padėti kurtiesiems dalyviams kurti dainas atvyko kurčiasis suomių reperis Marko Vuoriheimo, dar žinomas kaip Signmark. „Mes taip nesitarėm“ parodytas vos keletą kartų, bet jo iniciatorius – muzikantas, aktorius Dominykas Vaitiekūnas už šį projektą jau spėjo pelnyti „Boriso Dauguviečio auskarą“ ir Kultūros ministerijos premiją už geriausias 2024 m. kultūrinės edukacijos veiklas.
Pasirodymas yra didesnio muzikinio-socialinio to paties pavadinimo projekto dalis, kuriame vykdomos kūrybinės partnerystės tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų. Susitikome su D. Vaitiekūnu ir M. Vuoriheimo pasikalbėti apie kūrybos procesą. Pasirodymą „Mes taip nesitarėm“ bus vėl galima išvysti rudenį, o balandžio mėnesį Dominykas ir Marko pristatys kartu parengtą metodinį leidinį „Kaip sujungti gestus su muzika?“. Gegužę LRT Televizija rengs specialią transliaciją, skirtą projektui, kai bus minimas lietuvių gestų kalbos įtvirtinimo ir gimtosios kurčiųjų kalbos Lietuvoje 30-metis.
– Kaip jūs pradėjote dirbti kartu?
Dominykas: Aš inicijavau projektą „Mes taip nesitarėm“ dar 2020 m. Vėliau organizavau kūrybines dirbtuves ir bandžiau suprasti, kuria kryptimi eiti kalbant tiek apie meninę, tiek apie socialinę pusę. Stengiausi stebėti bendruomenės poreikius ir maždaug antraisiais ar trečiaisiais projekto metais supratau labai paprastą dalyką – esu girdintis žmogus. Galiu daug papasakoti mūsų dalyviams apie kultūrą, teatrą ir muziką, bet visada yra tam tikras atotrūkis, nes neturiu realios patirties, ką iš tiesų reiškia būti kurčiuoju. Taip pat yra labai daug kurčiųjų kultūrą ir kalbos specifinių dalykų. Šiame projekte reikėjo scenos profesionalo, kalbančio gestų kalba ir galinčio pasidalyti praktiniais, kultūriniais ir emociniais dalykais, ką reiškia sujungti gestus, teatro ir muzikos elementus. Vadinasi, man reikėjo rasti kurčiąjį menininką. Pagūglinome, kas yra garsiausi ir labiausiai patyrę kurtieji menininkai. Jų iš tiesų nėra daug, bet apie Marko internete radome labai daug. Jo biografija – įspūdinga. Mes su kolege perskaitėme: kurčiasis vaikinas iš Suomijos yra išleidęs repo albumą ir turi sutartį su „Warner Music“. Parašėme jam ir jis labai greitai atrašė. Gal po dienos. Aš pasakiau, kad noriu dirbti su juo, nes jis labai greitai atsako į laiškus ir kalba labai tiesiai. (Juokiasi.) Tačiau neturime jokio biudžeto – nei skrydžiams, nei apgyvendinimui, nei niekam kitam. Susirūpinome, kad nepavyks, bet mano kolegė pasakė: „Jei problema yra tik pinigai, mums tiesiog reikia jų surasti.“ Tai ir pradėjome ieškoti. Galiausiai gavome finansavimą, jis nebuvo pakankamas, bet vis tiek parašėme Marko. Jis atsakė, kad jį 100 proc. domina projektas, o pinigai – ne pagrindinis dalykas. Galėjome pakviesti jį į vieną seminarą, o jis atsakė, kad reikia surengti bent keturis savaitgalio seminarus, ir kartą per mėnesį skrido į Lietuvą su savo gestų kalbų vertėjais. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Praėjusiais metais parodėme patirtinį audiovizualinį pasirodymą „Mes taip nesitarėm“. Balandžio mėnesį pristatome pedagogams ir žmonėms, besidomintiems mokslo, muzikos ir sceninių pasirodymų derinimu kurtiesiems praktinį gidą-metodologiją. Pasidalysime savo patirtimi ir planuojame tęsti draugystę.
Marko: Esu užsiėmęs žmogus, bet šis lietuvių projektas pasirodė labai įdomus. Kalbėjome su Dominyku, kad jei aš atvažiuoju, turime padaryti gerą ir didelį projektą. Manęs nedomintų, jei tai būtų nedidelis eksperimentas. Mano nuomone, rezultatas buvo puikus. Kita priežastis, kodėl sutikau atvykti ir dalyvauti šiame projekte, yra tai, jog, mano nuomone, labai svarbu, kad ne tik kurtieji dirbtų tarpusavyje, bet dalyvautų ir girdintieji. Visiems kartu kurti gerą muziką, gerą spektaklį ir gerus dainų tekstus. Taip daug efektyviau.
– Kaip atrodė „Mes taip nesitarėm“ kūrybos procesas?
Marko: Mūsų bendradarbiavimas buvo gana aiškus – Dominykas daugiausia dėmesio skirs muzikai ir dainoms kaip visumai. Kad tai veiktų ir kurčiuosius, ir girdinčiuosius. Tai buvo Dominyko atsakomybė. Situacija yra tokia, kad kurtieji nebuvo mokomi, kaip patirti muziką. Na, arba tai buvo daroma neteisingai. Tai tam tikri pagrindai, kurių jiems trūksta. Taigi pradžioje atvykau ir norėjau pajusti, kokie jų įgūdžiai, ir atsižvelgti į tai. Gana greitai pastebėjau, kad jie labai gerai supranta vizualinius aspektus, o tai, kas susiję su muzika, – jiems suprasti sunkiau. Taigi pradėjau kreipti dėmesį į tokius dalykus kaip ritmas, tempas, kaip kuriama daina, jos stulpeliai, priedainis. Pradžioje – patys pagrindai. Taigi toks buvo mūsų pirmasis seminaras. Vėliau viską tęsėme toliau. Su Dominyku nuolat palaikėme ryšį ir bendradarbiavome.
Dominykas: Visų pirma, noriu pasidalyti savo asmenine patirtimi. Žmonės manęs vis klausdavo, kodėl dirbu su kurčiaisiais. Ar turiu kurčiųjų tarp giminių, ar įsimylėjau kokį nors kurčiąjį? Ne, aš tiesiog kaip žmogus turiu labai daug ko iš išmokti iš kurčiųjų. Perspektyvų į dalykus, komunikacijos įgūdžių, kaip naudotis intuicija ir daugybės kitų dalykų. Aš labai daug išmokau ir toliau mokausi. Pavyzdžiui, Marko priėjimas prie muzikos labai jutiminis, šie jo įgūdžiai – labai išvystyti. Kartais tikrai sunku suvokti, kad jis kurčiasis. Tai tik įrodymas, kad muzikalumas ir meniniai dalykai – labai intuityvūs. Noriu pasakyti, kad jei žmogus turi intuiciją, muzikalumą jis ras savo prigimtyje. Tereikia priėjimo. Taip, esame skirtingi. Kai kurie iš mūsų gana greitai pereiname prie muzikos, prie ritmo. Kitiems – šiek tiek sunkiau. Tačiau tai visiškai nesusiję su tuo, ar esi kurčiasis, ar girdintysis. Visiškai kurčias žmogus gali daug geriau jausti ritmą nei girdintis. Tokie fenomenai tiesiog pažadina mano fantaziją ir atskleidžia mano ribotumą. Man tai patinka. Kiekvieną dieną vis randu, kuo stebėtis, ir esu dėkingas už šią patirtį.
Kitas dalykas – mūsų tikslas buvo ne rasti, kaip būti pirmame plane, o sukurti saugią erdvę kurtiesiems dalyviams, jog jie galėtų patikėti, kad gali tai padaryti. Svarbiausia yra psichologinis barjeras, kurį turi peržengti. Pasakyti sau, kad turi teisę kurti muziką, net jei esi kurčias. Kad vis tiek turi teisę kurti dainų tekstus, dalyvauti muzikiniuose pasirodymuose. Kas netiki, fuck it.
Marko: Sukurti saugią erdvę buvo nepaprastai svarbu. Kurtiesiems visur pasaulyje dažniausiai įpirštas supratimas, kad muzikos pasaulis – ne jiems. Jie jam nepriklauso ir jiems nėra reikalo ten eiti. Tikrai galiu pasakyti, kad atlikėjai pasirodymo dieną nepaprastai nerimavo, nes minioje buvo ir girdinčių žmonių. Taigi jiems tai buvo tikrai didelis iššūkis, nes visą gyvenimą galvojo, kad tai sritis, kurioje jie neturi būti. Jiems reikėjo daug vidinės jėgos ir pasitikėjimo savimi. Tai ne tik apie muziką, meną ar pasirodymą, tai susiję ir su tam tikra tapatybe.
Dominykas: Buvo visiškai nepatogios aplinkybės bendradarbiauti dėl mūsų skirtumų, bet, man atrodo, tai pačios geriausios aplinkybės kūrybai. Juk, jei esi tikrai patogioje vietoje, neaugsi. Galėčiau pridurti, kad vienas įdomiausių dalykų buvo vertimai. Marko kalba – suomių gestų kalba. Aš kalbu lietuvių arba anglų kalba. Marko vertėjai kalbėjo angliškai, bet jie verčia į suomių gestų kalbą. Marko su dalyviais bendravo tarptautiniais gestais, o mes su dalyviais kartais bendraudavome lietuvių gestų kalba, kurios Marko nesupranta. Kartais aš nesuprasdavau, ką jie kalba tarpusavyje. Taigi nežinojome, kaip tai padarysime. Visi buvo šiek tiek sutrikę. Mes tiesiog pasakėme: „Padarykime tai. Kaip nors.“ Ir tai padarėme. Ėjome į visiškai nepažįstamą erdvę, ir tai pats gražiausias dalykas.
– Kaip buvo kuriamos skirtingos audiovizualinio pasirodymo dalys? Kiek laiko užtrukote kurdami pasirodymą?
Dominykas: Ketverius su puse metų. Viskas vyko gana natūraliai. Pradžioje turėjau viziją, bet gana greitai jos atsisakiau, nes supratau, kad reikėtų užsiimti diktatūra – prašyti pildyti mano viziją. Jeigu noriu, kad jie taptų bendraautoriais, mano užduotis yra jų klausytis ir išsiaiškinti, ko nori jie, kas jiems svarbu, įdomu. Man tai buvo meninis tyrimas. Bandžiau atrasti būdų, kaip galime kurti kartu. Pavyzdžiui, jie manęs paprašė sukurti dainą apie kurčiuosius. Tada supratau, kad nesu kurčiasis ir nežinau, ką reiškia juo būti, taigi jos nekursiu. Tada paprašiau jų tokią dainą sukurti. Jie sako – ne, nes niekada nesame to darę. Aš sakau: „OK, tai surengiame dainų rašymo kūrybines dirbtuves ir pabandysite.“ Taip žingsnis po žingsnio viskas vyko. Tada supratome, kad mums reikia poezijos gestų kalba, ir prie projekto prisijungė tie, kuriems dainas kurti neįdomu, tačiau jie norėjo kurti autentiškus gestų kalbos kūrinius. Mes taip pat greitai susivokėme, kad reikia dainų, parašytų ne lietuviškai ir verstų į gestų kalbą, o sukurtų būtent gestų kalba ir tik paskui išverstų į lietuvių kalbą. Tada pakvietėme Marko ir kurčiąją menininkę Debbie Z. Rennie iš Švedijos, taip pat vaizdo projekcijų autorių Kristijoną Dirsę, kad vaizdo menas grafiškai ne tik įvaizdintų muziką, bet atliktų ir praktinę funkciją – kurtiesiems atlikėjams grindinėje projekcijoje nurodytų specialius ženklus, padedančius orientuotis muzikinėje medžiagoje. Proceso metu nuo pat pradžių mane lydėjo muzikos prodiuseris Jokūbas Tulaba. Tada mes tyrinėjome vibracinius ir jausminius muzikos aspektus. Galiausiai visus ištirtus elementus sujungėme ir pristatėme audiovizualinį pasirodymą „Mes taip nesitarėm“. Labai laukiu rudens, kai kūrinį vėl galės patirti žiūrovai. Šiuo metu ieškome finansavimo, nes iš bilietų padengti išlaidų nepavyksta.
– Kaip vyko kūrybinės dirbtuvės?
Dominykas: Man buvo naujiena, bet gestų kalba nėra tiesiog gestais įvaizdinama mūsų kalba. Gestų kalba – savarankiška, turinti savus gramatinius ir sintaksinius dėsnius. Tad vertimai ir kalbų derinimas – didžiulis rebusas. Didžioji dalis medžiagos buvo sukurta gestų kalba. Tada ieškojome, kaip galime atrasti atitikmenų šnekamąja lietuvių kalba. Kai kas neišverčiama, bet aš lietuvišku tekstu stengiuosi perteikti prasmę panašiai, ką jie sako gestais. Svarbu buvo išlaikyti gestų kalbą ir kūrimo procesą kuo autentiškesnį.
Marko: Buvo naudojama daug skirtingų metodų. Pradžioje norėjome tiesiog parašyti žodžius ir išversti į gestų kalbą. Tada pastebėjome, jog kai kuriuos posmus sunku išversti taip, kad būtų suprantama gestų kalba. Taigi turėjome taisyti ir taikytis prie abiejų kalbų. Trys dainos pradžioje buvo parašytos gestų kalba; tikslas buvo padaryti, kad jos vizualiai gerai atrodytų gestais, taip pat, kad gestų kalba išlaikytų aiškumą ir savo gramatines struktūras. Dalyviai tikrai išmoko, kad kai kurie gestai neišverčiami. Vienas geriausių klausimų buvo vienos dalyvės: kaip, po galais, tu sugebi padaryti, kad žodine ir gestų kalba dainose viskas eitų vienu metu ir reikštų tą patį? Rimai ten irgi tokie patys abiem kalbomis. Man dainose labai svarbu, kad žodžiai šnekamąja kalba rimuotųsi, bet rimuotųsi ir gestų kalba. Taigi, jei rašyčiau girdinčiam žmogui, praleisčiau gal dieną rašydamas dainą, ir tada štai – yra daina. Tačiau jei noriu kurti abiem auditorijoms, abiem kalbomis, man tai užims mažiausiai savaitę. Turiu surasti būdų sujungti žodžius su ženklais. Yra darbelio.
– Marko, ar gali papasakoti, kaip atėjai į muziką?
Marko: Viskas prasidėjo nuo Kalėdų giesmių, kai buvau vaikas. Gyvenome su seneliais. Kartą antrame namo, kuriame dabar esu duodamas šį interviu, aukšte su šeima šventėme Kalėdas. Mano tėvai, brolis, pusbrolis, krikšto tėvai, teta yra kurtieji. Tai buvo žmonių, kalbančių gestų kalba, vakarėlis. Tada paklausiau mamos: kur seneliai? Ji atsakė, kad jie apačioje. Nulipau, pažiūrėjau. Mano senelis grojo pianinu, o močiutė dainavo Kalėdų giesmes. Pagalvojau: kaip nuobodu, jūs tik dviese, aš irgi prisijungsiu. Senelis mane pamokė groti pianinu – jis uždėjo savo rankas virš mano ir grojome kartu. Tada žiūrėjau, kaip mano močiutė dainuoja, mėginau skaityti jai iš lūpų ir pajutau ugnelę. Pradėjau gestų kalba versti tai, ką močiutė dainuoja. Užlipau atgal į viršų, visiems parodžiau, ką išmokau, ir gestų kalba padainavau Kalėdų giesmę. Visi labai susidomėjo. Tai buvo labai mažas, bet ypatingas momentas, kuris visą mūsų šeimą sujungė kartu dainuoti. Supratau, kad muzika sujungia žmones. Kai suaugau, pradėjau versti dainas: Michaelo Jacksono, „Bon Jovi“, „Metallicos“, Coolio. Išversdavau ir parodydavau dainas gestų kalba. Buvo 2004-ieji. Nusprendžiau, kad jau gana, dabar noriu rašyti savo dainas. Tad surinkau draugų grupę, pradėjome kurti muziką ir taip gimė Signmark.
– Jūs koncertuose atliekate kūrinius gestais, tačiau kas nors visada pasirodo su jumis ir repuoja šnekamąja kalba. Skaičiau, kad ir su Dominyku vieną pasirodymą surengėte.
Marko: Taip. Dėl visų pasirodymų turiu tą patį atsakymą – į sceną vienas neisiu. Niekada. Dominykas tikrai prisimena, kas nutiko, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių. Jis manęs paprašė po mano paskaitos atlikti vieną savo dainų. Sakau, Dominykai, tik su viena sąlyga: jei nori, kad aš pasirodyčiau, turėsi dainuoti su manimi. Jis sutiko ir išmoko vieną mano dainą. Mes pasirodėme kartu. Mano koncertuose visada yra dvi kalbos. Visada yra girdintis atlikėjas ir aš. Trečias labai svarbus dalykas mano koncertuose – vizualinė dalis. Visada yra VJ, jis rūpinasi vaizdo medžiaga, susijusia su mano dainavimu. Vaizdo medžiaga pati savaime kuria emocijas, spalvas, vizualines užuominas, tekstus. Kiekviena mano daina turi savo spalvų schemą. Tad mano pasirodymuose visada yra spalvų, vizualizacijų, gestų kalba ir gyvas atlikimas. Anksčiau turėdavau šokėjų, kurie irgi mokėdavo gestų kalbą ir būdavo kaip pritariantieji balsai. Taigi mano pasirodymai būna labai vizualūs.
Dominykas: Linksma istorija. Kai paprašiau Marko pasirodyti, jis atsakė maždaug taip, kas lietuviškai skambėtų: „Aš nedainuoju ant fonuškės, aš dainuoju su žmonėmis.“ Man atrodo, labai svarbu išlaikyti savo orumą. Parodai, kad nesi už negalią, už ką nors, ko negali padaryti, bet esi už kultūrą, kūrybą, profesionalumą. Manau, šis pavyzdys gerai parodo, kodėl su Marko taip gerai sutarėme. Dar labai svarbu paminėti, kad mūsų projektas grįstas tuo, kad nekalbame apie negalią. Mes žvelgiame į kurčiuosius kaip į lingvistinę grupę.
Marko: Terminas „neįgalumas“ turi daug tam tikrų atspalvių. Mintis yra tokia, kad tokiems žmonėms reikia kokios nors specialios pagalbos, klausos įvertinimo ir kalbos terapijos. Tai medicininis požiūris, ir jis labai stiprus. Tai žmonėms nepadeda galvoti apie ką nors kita, nei ką jie galėtų padaryti, jei girdėtų ir kalbėtų. Neįgalumo terminas labiau yra į tą pusę. Tačiau jei galvoji apie tai kaip apie kalbinę mažumą, sulauki daug kitokių reakcijų. Pavyzdžiui, Suomijoje gyvena samiai. Buvau įtrauktas į Suomijos užsienio reikalų ministerijos Žmonių su negalia koordinacijos grupę ir mes diskutavome apie politiką, žmogaus teises. Pastebėjau, kad nesijaučiau šioje grupėje kaip namie. Joje buvo žmonių, sergančių cerebriniu paralyžiumi, su regos negalia, besinaudojančių neįgaliojo vežimėliais. Tai buvo didelė ir įvairi grupė, bet nesijaučiau savo vietoje. Jie kalbėjo apie daug skirtingų poreikių. Tačiau tada pasikalbėjau su samiais, Suomijos švedais ir kitomis tautinėmis mažumomis. Kalbėdamas su jais pajutau tarsi pabudęs – jaučiausi kaip namie. Mes supratome vieni kitus. Kalbėjome apie kalbą, kultūrą, edukaciją ir edukacines programas, informacijos gavimą mūsų gimtąja kalba ir vertimo paslaugas. Tada ir supratau, kad mes, kurtieji, esame kalbinė ir kultūrinė mažuma. Mes tiesiog iš pradžių buvome ne toje grupėje.
– Jūs kartu įrašėte albumą „Mes taip nesitarėm“?
Dominykas: Mes planuojame išleisti audiovizualinį albumą. Jame pasirodys mūsų projekto dalyviai. Nufilmuosime ir įrašysime visus kūrinius ir išleisime metų pabaigoje. Kalbame su Marko ir kitais žmonėmis iš Švedijos ir Prancūzijos, kaip išvystyti šį pasirodymą į tarptautinį naudojant tarptautinius gestus ir anglų kalbą. Bandome padaryti šį projektą tikrai didelį, ir ne tik Lietuvoje. Kaip minėjau, leisime metodologiją, galvojame, kad reikėtų dalytis savo patirtimi kitur pasaulyje – kartu ar atskirai. Galime surengti daugiau kūrybinių dirbtuvių. Mano vizija – ilgalaikėje perspektyvoje galėtume turėti labai stiprų scenos atlikėjų tinklą ir padaryti Šiaurės šalių regioną, įskaitant Baltijos šalis, įtraukties menų lyderiais visame pasaulyje.
