Rašė Evelina Užkuraitytė
Ar meilė – sandoris, nesibaigiantis žaidimas, mechaninis veiksmas, ar viso to mišinys? Šv. Valentino dienos proga grupė ,,Solo Ansamblis“ pakvietė klausytojus į kelionę meilės mašina, kuri iš paskos palieka romantiškų jausmų žiežirbų. Šis kūrinys mus nukelia į tragikomiškus jaunos poros santykius, kuriuose netrūksta dramų, pykčių, iššūkių ir net vaidinimo ne tos grupės, kurią mėgsti, vaizdo klipe. Autoriai mus kviečia pasinerti į hipnotizuojančią, pulsuojančią santykių karuselę, įtraukiančią netikėtai ir greitai, kaip ir pats įsimylėjimas. Tai daina apie nesibaigiančią traukos ir stumties jėgą – santykių chaosas čia virsta judančiu, nesustojančiu mechanizmu, kurio negali nei sustabdyti, nei suvaldyti.
Pirmosios užplūdusios emocijos išgirdus ir išvydus dainą ir jos vaizdo įrašą kiek nustebino. Pasijutau taip, lyg stovėčiau viena dideliame mieste, tarp šviesos žibintų, kurie visai manęs nešildo. Galbūt lygiai tokie patys šalti jausmai yra užplūdę ir vaizdo įrašo herojus? Galbūt jų jausmai jau nebešildo širdžių? ,,Pabučiuok mane į lūpas, aš tau duosiu pinigų“ – ar jų meilė čia tik sandoris? Tačiau kuo toliau klausausi dainos, tuo labiau kūną ir širdį pavergia ritmas, kviečiantis pajudėti ir suvokti, kad meilė vis dar egzistuoja, tačiau jai reikia šiokio tokio stimulo. Nors daina kelia daug klausimų, bet atsakyti į juos paliekama pačiam klausytojui.
Dainos idėja grupei gimė prieš gerą dešimtmetį, tačiau turėjo būti ilgai brandinama, kad pasiektų dienos šviesą ir pagaliau ištrūktų į laisvę. Ši daina priverčia mąstyti, judėti ir jaustis laisvam. Ši daina hipnotizuoja ir įtraukia it magnetas. Darkwave ir postpanko derinys tiesiog alsuote alsuoja elektrizuojančiu ritmu – mylimieji sukasi kaip žaidimo kauliukai, pasiklydę begaliniame, mechaniškame aistros ir atstumties judesyje. Aido atgarsiai, išmėtyti daiktai kieme sukuria sceną romantiškai istorijai – magiškai, trapiai ir gal net laikinai.
,,Solo Ansamblio“ dainos – ne tik muzika, bet ir savotiška urbanistinė patirtis, kai grupės nariai melancholiją sugeba paversti ritmu, o vienatvę – įtraukiančia garso ir vaizdo estetika. Grupė jau turi sukaupusi nemažą gerbėjų ratą ir yra įsitvirtinusi eksperimentinės postpanko, elektroninės muzikos žanro aukštybėse. Ji garsėja įspūdingais vaizdo klipais, keletą kartų buvo nominuota M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose už dainų vizualizacijas. Tikėtina, kad ir šis Domo Petronio režisuotas, Augustės Onos Šimulynaitės ir Kęstučio Cicėno įkūnytas ,,Meilės mašinos“ vaizdo įrašas nebus užmirštas ar neįvertintas, nors režisierius tikina, kad šis klipas kitoks, nei įprasta grupei.
Naujasis grupės ,,Solo Ansamblis“ albumas ,,Scenos“, kurį šį pavasarį išleido įrašų kompanija ,,Artoffact Records“ iš Kanados, ekstravagantiškesnis ir atviresnis nei buvę įrašai. Kiekviena scena, t. y. daina, – žvilgsnis į asmeninį pasakojimą, iš pirmo žvilgsnio padriką, tačiau subtiliai susijusį, fiksuojantį emocijas ir išgyvenimų esmę.
,,Meilės mašina“ hipnotizuoja – jos norisi klausytis vėl ir vėl. Galbūt dėl ritmo, galbūt dėl to, kad net skaudžiausios meilės istorijos dvelkia melancholišku grožiu. Galbūt ,,Meilės mašina“ tiesiogiai neatsako, kas yra meilė, bet priverčia jausti ir mąstyti, o tai ir yra svarbiausia.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
