Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Baigiant šį žurnalo numerį mano socialinių tinklų burbule nuvilnijo dvi didelės tradicinio lietuviško pasipiktinimo bangos. Viena jų kilo dėl neva antrarūšiams skirto Justino Timberlake’o koncerto Kauno Dariaus ir Girėno stadione, kita – dėl fenomenalios filmo „Pietinia kronika“ sėkmės nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“.
Tiesą sakant, nesu iš pozityviausių žmonių pasaulyje, pasipiktinti irgi mėgstu (juk tai mūsų, lietuvių, kraujyje), bet šįkart papiktino besipiktinančių elgesys, žinant, kokiame kontekste dabar gyvename ir kokie baisūs dalykai vyksta visai netoli mūsų. Be to, viena yra nusivilti ir kvestionuoti valdžios sprendimus kelti mokesčius, prisidengiant krašto gynyba (šiuo atveju norisi piktintis kartu su amžinai viskuo besipiktinančiais feisbuko ekspertais), o kita – neva prastu koncertu ar neteisingomis apdovanojimų dalybomis.
Socialiniuose tinkluose pirmieji pašaipūs komentarai apie J. Timberlake’o koncertą pasirodė dar nė šou nesibaigus. Nusivylimo ir pasipiktinimo banga prasidėjo, atrodo, nuo to, jog viena „milijono verta“ popžvaigždė rėžė, kad scena Kauno stadione – miestelių švenčių lygio. Suprantama, jos pasisakymas irgi sulaukė ne tik pagyrimų už drąsą, bet ir pasipiktinimo.
Vėliau nuomonę išsakė jau ir koncertų ekspertai (žinomi žurnalistai, koncertų organizatoriai). Visur vyravo daugmaž tas pats naratyvas – žvaigždė nepersistengė ir į Lietuvą atvežė festivaliams skirtą pasirodymą su mažai šou elementų, nors jis pats dainavo ir šoko gerai, komanda irgi buvo puiki. Pasipylė ir žurnalistų straipsniai – aiškintasi, kas kaltas, kad koncertas buvo ne toks, kokio tikėtasi, – ar organizatoriai, ar gudri J. Timberlake’o vadyba, įkišusi lietuviams neva prastesnį produktą.
Kultūringoji mano socialinių tinklų burbulo dalis eskalavo šitą temą dar kelias dienas, kol neatsirado nauja auka – filmas „Pietinia kronikas“, susišlavęs dvylika „Sidabrinės gervės“ statulėlių iš 18. Sofos / feisbuko kritikai buvo gailestingi šio filmo kūrėjų ir renginio organizatorių atžvilgiu, tik stebėjosi, kodėl komisija nepagalvojo apie kitų filmų kūrėjų jausmus.
„Kokie n…i jausmai“, – viename iš savo karjeros pradžios kūrinių dainavo (gal labiau deklamavo) toks scenos klasikas, nepagailintis žiūrovams nei garso, nei šviesų. Ar tikrai dabar yra laikas ir vieta piktintis scenos blizgučių trūkumu ar „neteisingai“ (t. y. ne komunistiniu / socialistiniu principu – visiems po lygiai) išdalytais kino apdovanojimais, kai visiškai šalia, Europos viduryje, vyksta karas, kurio iniciatoriai iš kremliaus nuolat žada ir mus, Baltijos šalis, išvaduoti nuo… laisvės gyventi, kaip norime. Kai kitąkart norėsite pasipiktinti, kad koncerte nebuvo fejerverkų ar ugnies patrankų, pagalvokite, kaip jaučiasi karo alinami ukrainiečiai, ruzziškus fejerverkus matantys kasnakt ir dėl to negalintys išsimiegoti jau daugiau nei trejus metus.
Mūsų žurnalo bendraautoris, Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas, prisipažino, kad interviu su ukrainiečių menininke Žana Kadyrova (pokalbį rasite šiame numeryje) dėliojo iš paskutinių jėgų, nes naktį iš birželio 5-osios į 6-ąją Kyjivas, kur jis šiuo metu gyvena, vėl buvo negailestingai bombarduojamas. „Ruskiai paleido 452 dronus, šešias balistines raketas, 36 sparnuotąsias raketas ir vieną antiradiolokacinę raketą. Miestas pokšėjo kaip naujametę naktį, tik nesigirdėjo džiaugsmingų šūksnių – buvo mirtina tyla ir susitelkimas. Atrodė, visas Kyjivas nuščiuvo, sulindo į slėptuves ir laukė, kuo visa tai baigsis. Viskas tęsėsi iki ketvirtos valandos ryto, o prašvitus pasimatė juodi dūmai iš tų vietų, kur buvo pataikyta. Taip ruskiai keršijo už sėkmingą ukrainiečių ataką. Kerštas nepavyko, nes joks kerštas negali pavykti. Dar niekada neapykanta nėra laimėjusi prieš meilę ar antikultūra – prieš kultūrą“, – savo šeštajame laiške iš Ukrainos „370“ skaitytojams rašo Tomas.
Šiame numeryje siūlome pažintį su dviem žavingomis Lietuvos dainininkėmis – ritmenbliuzo žanrą puoselėjančia Angelou (tikrasis vardas – Andželika Petrauskaitė) ir elektroninės muzikos kompozitore, prodiusere ir vokaliste Migle Palkevičiūte, arba Migluma, kuri savo kūriniuose derina elektroninę muziką, chorines harmonijas ir lietuviško folkloro elementus.
Taip pat publikuojame mūsų mados ekspertės Kristinos Stankevičiūtės refleksiją apie gegužę Vilniuje atidarytą tarpdisciplininio meno projekto „Čiurlionio pasaulis“ parodą, mūsų kino ekspertės Jorės Janavičiūtės pokalbį su režisierėmis Marija Kavtaradze ir Kamile Milašiūte apie kino edukaciją, muzikos albumų ir knygų apžvalgas.
Gero skaitymo!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
