Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
EVGENYA REDKO
PLANETA
Self-released
Pradėkime nuo to, kad šalies popmuzika, mano manymu, yra puikaus lygio. Skirtingi, labai labai klausytojų mylimi ir savo individualumą pabrėžiantys popmuzikos atlikėjai dar niekada nebuvo tokie individualūs ir nenorintys kopijuoti nei užsienio kolegų, nei vienas kito. Evgenya Redko tuo irgi pasižymi: savo buvimu ir meniniais sprendimais ji scenoje unikali, jos šiltas vokalas su niekuo nesupainiojamas, o duetas su vyru Asi Yehuda sukuria darnų skambesį. „Planeta“ varneles čia irgi sudeda, todėl tai tikrai kokybiškas variantas. Vis dėlto, žinodamas, kiek daug ir kokia skirtinga muzika ši atlikėja domisi, norėčiau dar daugiau kūrybiškumo ir alternatyviškumo. Dabar, atrodo, buvo sustota šiek tiek anksčiau, truputį bijant atstumti prie tam tikro skambesio pripratusią auditoriją. Vis dėlto šią auditoriją reikia bandyti – jei ne ugnimi, tai bent jau tuo gausiu muzikiniu turtu, kurį Asi ir Evgenya prikaupė tiek savo kelionėse, tiek ir bendraudami su vos ne po visą pasaulį išsibarsčiusiais giminaičiais. Todėl albumą „Planeta“ priimu kaip tam tikrą kompromisą, kurio norėtųsi kuo mažiau, kad atlikėja atspindėtų ne tik popmuziką, bet ir kitą jai artimą muziką, kad prasmės paieškos nuvestų į pačias keisčiausias muzikos ir tekstų teritorijas. Juk popmuzika dažnai apriboja savo jausminiuose akligatviuose ir kiekvieną sykį vis sunkiau išrasti naują dviratį, kuris padėtų sėkmingai perlėkti per jausmus. Todėl siūlau ieškoti naujų takų, kelių ir erdvėlaikių, tikiu, kad visa tai tikrai išskraidins į tolimą ir niekieno dar nepažintą planetą.
73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
TEATRE
OVERTIME
Dangė Records
Kas žinote „Teatre“, jau tikriausiai esate nusiteikęs senam geram kietam industrial tech… Ką? Kokie čia ambientiniai garsai, kokie čia šalti laundžo atspalviai, iš kur čia triphopiniai beatai? Naujasis legendinio exemo-Matisse’o-Mato Petriko leidybos kompanija nusprendė savo gyvavimą pradėti nuo šio neįprasto įrašo, kuris, kaip dabar vis dar populiaru, nukelia į 10-ojo dešimtmečio miestų gatves, nušviestas gatvių žibintų ir nulietas rudeninio lietaus lašų. Dar įkvėpimo semtasi ir iš Jurgos Ivanauskaitės, nors, tiesą sakant, sunku tai pastebėti, nes kūriniai – vis dėlto instrumentiniai. Prisipažinsiu, man šis „Teatre“ skambesys nustebino, nes tikrai nesitikėjau tokio šuolio. Kita vertus, ir pamalonino, nes rodo drąsą ir norą transformuotis, ką aš žinau, gal į kokį „Parodoje“ ar „Koncertų salėje“. Jei rimtai, taupūs, vėsūs ir emocijoms nepasiduodantys EP kūriniai perduoda kūrėjo žinutę, kurioje yra ir ilgų darbo valandų, ir liuminescencinių šviesų, ir t. t., ir pan. Jūs supratote. Ar įrašo norisi klausyti daug kartų? Manau, kad jis puikiai veikia, kai tam tikra nuotaika ir tam tikra atmosfera. Tai nėra mini albumas, kuris tinka visada ar tave kur nors veda, jis daugiau apsupa tave, papildydamas jau egzistuojančias aplinkybes. Todėl albumui lyg ir kažko pritrūksta, gal aiškesnės minties, gal didesnio kryptingumo, gal muzikinės eilutės, kuris viską aiškiai sudėliotų į vietas. Dabar tai yra per jauseną einantis darbas, kuriame klausytojas šiek tiek pasiklysta. O juk jis ir taip pavargęs, dirba viršvalandžius…
73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
ĄNIS
I SWEAR I’M NOT DELUSIONAL
Gars Records
Rudenį viskas po truputį juda lėčiau: mintys, akys, o galiausiai ir kojos, todėl visada svarbu paskatinti save geru garso takeliu. Jei atsidūrėte miške, parke, o gal Nemuno paupyje Birštone, būtinai ant ausų užsimeskite vietinio Ąnio darbą „I Swear I‘m Not Delusional“. Šis albumas, pirmiausia, jūsų niekaip nebandys išbadyti, jo ramios, sakyčiau, net minimalistinės kompozicijos puikiai atspindi be didelių pertrūkių esantį vyksmą, sukauptą procesą, iš kurio gimė šis albumas. Nepaisant, kad albumas gimė kūrėjui kvestionuojant realybę, jis kupinas realybės, tik tu nesi jos itin aktyvus dalyvis. Tu – jos stebėtojas, kuriam kartais reikia šiek tiek aktyviau pajudėti, kaip minėjau, gal ir užsimetus ant ausų minėtą darbą. Iš technomuzikos įsčių gimęs albumas gali kartais kelti įtampą, tačiau ta įtampa, susidaro įspūdis, yra neišvengiama kaip pati tikrovė, dėl kurios Ąnis kelia klausimų. Tiesa, klausimas, ar šis albumas ilgai jūsų ausyse užsiliks. Kai kurie takai, kuriais mus veda muzikantas, jau anksčiau buvo išvaikščioti kitų kūrėjų, todėl postmoderniškas pojūtis gali virsti tiesiog paprastu „aš tai jau anksčiau girdėjau“. Nors, kaip sakė kažkoks išmintingas žmogus, viskas, kas nauja, yra tiesiog pamiršta sena, ar kažkaip panašiai… Manau, kad „I Swear I’m Not Delusional“ patrauks tuos, kuriuos jau išvargino labai agresyvi, labai industrinė arba tiesiog labai technomuzika, kurioje nėra gailesčio ir atvangos. Šiame albume yra technomuzikos šalčio, tačiau, kaip ir sakiau, jis puikiai tinka eiti ne tik per industrinius garažus, bet ir palei šaltą upę. Jei jums tai atrodys nepakankamai realu, išsimaudykite. Nors ne, geriau nesimaudykite.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
Justės Urbonavičiūtės viršelis, Snorre Bergerud nuotr.
BARBORA MATUZAITĖ
THREADS OF GRACE
Self-released
Nežinau, kas vyksta su folk moterimis šiemet, bet gausybės ragas vis dar dovanoja mums muzikos manos ir šįsyk parodo, kokia muzika būtume galėję mėgautis, jei ne sovietmetis. Ačiū dievams, kad bent jau Barbora Matuzaitė leidžia pasimėgauti šia alternatyvia bekomuniste visata, kurioje laisvė, meilė ir protestas klesti laisvai, nes šios jaunos atlikėjos vieta yra ne prie šiuolaikinių kompiuterių, ekranų ar DJ pultų, o šalia Joni Mitchell, Neilo Youngo ar Llewyno Davieso (man nesvarbu, kad tai – sukurtas personažas) gitarų. Subtili, ilgesinga ir septintuoju–aštuntuoju dešimtmečiais dvelkianti Barboros muzika lyg laiko mašina perkelia į hipių, bytnikų ir visokių kitokių (dažnai nelegalių) klestėjimo laikus ir įrodo, kad muzika vis dėlto nemirtinga. Kodėl? „Threads of Grace“ nėra koks nors postmodernizmo produktas, tai tiesiog muzika iš minėtų dešimtmečių, nuotaika, stilius ir atmosfera iš minėtų dešimtmečių, visa tai, kuo mes pasimėgauti negalėjome ir todėl gimė sava dainuojamoji poezija. Džiugu, kad Barbora atiduoda skolą ir štai, prabėgus daugiau kaip 50 metų, bent šiek bando pataisyti istorijos klaidas. Tai stiprus, drąsus ir net savotiškai keistas darbas, kurį klausydamas nesitiki, kad neišgirsi kokių nors garsų, leisiančių pasakyti, kad už lango – 2025-ieji. Todėl klausimas virsta ne tik estetine pramoga, bet ir vaizduotės šokiu, skatinančiu svajoti ir šiek tiek apgailestauti. Jei ir jūs norite paieškoti prarasto laiko, būtinai paklausykite „Threads of Grace“. Tikrai suvirpins.
84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)
COLOURS OF BUBBLES
STELA
Self-released
Prisipažinsiu, pats jau sprogdinau šiuos šiauliečius-burbulius, galvodamas, kad vyrai nusprendė pakabinti gitaras ant vinies, virsti paprastais vidutinio amžiaus pavyzdingais piliečiais ir nebandyti toliau rokenrolinti. Klydau ir dėl to džiaugiuosi. „Stela“ yra malonus sugrįžimas, parodantis, kad grupė supranta į tą pačią upę neįbrisianti. Paprastai kalbant, juos išpopuliarinusio skambesio yra vis mažiau, o tai logiška, nes su senu bagažu naujų gerbėjų nepritrauksi (ypač matydamas, kaip keitėsi kažkada sceną dalijęsi „ba.“ ar netgi išeiti poilsio spėję „Freaks on Floor“). Dabar „koliorsai“ ramesni, alternatyvesni ir man vis labiau primena „The Smashing Pumpkins“ (tuos geruosius, o ne Corgano nesąmones). Atsirado industrinių garsų, užspausto skambesio, lyg emocija tuoj tuoj prasiverš, mažiau jaunatviško maksimalizmo, o daugiau vidutinio amžiaus cinizmo. Tiesiog norėjau pasakyti, kad grupė jau kitokia ir smagu, kad gali girdėti daugiau atskirų elementų, primenančių, kas vis dėlto groja, o ne girdi senųjų darbų tęsinį. Susidaro įspūdis, kad „Colours of Bubbles“ tiek turinio, tiek formos prasme supranta, jog reikia ieškoti kitokių kelių ir į sceną, ir į klausytojų širdis. Nežinau, kaip jūs, bet aš nenustebčiau, jei koncertuose nebeišgirstume ir senųjų hitų (arba juos išgirstume visai kita forma), nes tie kūriniai bent jau man atspindi senokai praėjusį etapą, kuris buvo gražus, bet ne itin aktualus. Dabar reikia koncentruotis čia, o ir nauji garsai nuteikia itin optimistiškai. Taigi, pasidžiaukime, kad dar visi burbulai neišpūsti ir toli gražu nesusprogdinti.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)
){kind=link}