Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Mikko Waltari
ŽIŪRĖKITE SAUSIO 28 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Batai, batai, batai – jų pilna baltutėlė „Aritmijų“ scena. Kaip ir prasilenkiant gatvėje, daugybė skirtingų batų porų spektaklio atlikėjams akimirkai suteikia vieną ar kitą socialinį statusą. Būtent apie individo situaciją sociume, kaip teigia choreografas Vytis Jankauskas, šiuo spektakliu ir norėta kalbėti. Tačiau išraiškingos ir kartu taupios judesių kombinacijos duetuose bei bendrose šokėjų Riikkos Ihalainen, Giedrės Kirkilytės, Dainiaus Biskio ir Manto Černecko scenose suteikia daug platesnes interpretacijų galimybes.
Ankstesniuose savo spektakliuose gana abstrakčiomis temomis V.Jankauskas kalbėdavo ganėtinai konkrečiai, o „Aritmijose“, kurioms buvo pasirinkta konkreti „socialinių santykių kaip kryžiaus“ problema, choreografui pavyksta atskleisti daug platesnį žmonių santykių lauką.
Emociniu ryšiu, tikslumu ir partnerių pusiausvyra išsiskiria G.Kirkilytės ir M.Černecko duetas. Pasidaliję raišteliais surištą batų porą, šokėjai priversti sekti vienas kitą. Šiuo duetu jautriai ir tiksliai atskleidžiama dviejų žmonių santykių dinamika. Visuomenės primestų įsipareigojimų, reikalavimų, standartų ir t. t. naštą įkūnija ant R.Ihalainen kaklo sukariamas „batų kalnas“ – paprastas, bet ir vėl tikslus įvaizdis. Prievartos ir nuolankumo santykis ryškus išradingame moterų duete.
Kaip būdinga vieno brandžiausių lietuvių šiuolaikinio šokio choreografų V.Jankausko spektakliams, scenoje dominuoja estetinė švara (kostiumų dailininkė – Jolanda Imbrasienė), o judesyje ir šokyje nėra nereikalingų detalių ar paklaidų. Galbūt būtent paklaidos ir pritrūksta, kad šis estetiškas ir melancholiškai filosofinis spektaklis tartų aštresnį ar skaudesnį žodį iškelta tema.
Rekomenduojama mėgstantiems gerą šiuolaikinį šokį.
Nerekomenduojama TV šokių projektų mėgėjams.
ŽIŪRĖKITE ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Teatro ir šokio sintezės spektakliai mūsų scenoje vis dar itin reti. Tad urbanistinio šokio dueto „Low Air“ ir režisieriaus Vido Bareikio bendras darbas „Kelionė namo“ įdomus jau vien dėl to, kad tai pirmas bandymas į visumą sujungti tradicines dramos teatro priemones, gatvės šokio estetiką ir Dj Justinezo (Justo Butrimavičiaus) gyvai miksuojamą garso takelį. Reikia pripažinti, kad eksperimentas pavyko.
Mažutėlėje Jono Braškio ir Larisos Kalpokaitės kuriamų senstančių tėvų virtuvėje, primenančioje slegiantį ir varžantį narvą (scenografė – Lauryna Liepaitė), iš savarankiško gyvenimo trumpam sugrįžę vaikai išsitenka itin sunkiai. Airidos Gudaitės Eglė ir Lauryno Žakevičiaus Darius tėvams atsako ne žodžiais, bet žaviomis minimalių judesių kombinacijomis už stalo ir išraiškingais, laisvais, emocingais, įdomias judesių jungtis pateikiančiais solo bei duetais jau už „namų“ ribų. Tėvai vaikų šaukiasi, juos bara ir dėl jų nerimauja tekstu, o vaikai savo pasaulio suvokimą, nuoskaudas ir svajones dėsto judesiu – taip neprimygtinai, paprastai ir tiksliai kuriama takoskyra tarp kartų, tėvų ir vaikų, „seno“ ir „naujo“ pasaulių.
„Kelionėje namo“ socialines temas nagrinėjančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus dėka garsiau ar tyliau suskamba bene visos tėvų ir vaikų santykių bei konfliktų gaidos: nuo savo kelio paieškų, ekonominės situacijos lemtų sprendimų, nesugebėjimo atsikratyti senų įpročių ir įsitvėrimo į įprastą gyvenseną iki tamsių šeimos paslapčių ar net užuominų apie smurtą. Tiesa, spektakliui dar trūksta stipresnio dramos ir choreografinės dramaturgijos ryšio, glaudesnių sąsajų tarp teatro bei šokio epizodų ir sklandesnių perėjimų tarp jų. Tačiau kūrybingos jaunųjų menininkų komandos dėka spektaklio temos suskamba aktualiai, yra pateikiamos išvengiant pašalinių pretenzijų ir išlaikant žavų bei subtilų jautrumą.
Rekomenduojama žinantiems, kaip kartais sunku sugrįžti namo, net jei ta kelionė ir nėra tolima.
Nerekomenduojama tradicinio teatro apologetams.