Rašė Jonas Braškys
ROE DEERS
LUMBERJACK
Throne of Blood
VOODOO GYM
Turbo Recordings
Jau velnias žino kiek laiko šokių aikštelėse nardantis Liudas Lazauskas 2021-uosius pradėjo ir tęsia labai darbingai bei vaisingai: du EP, ir aiškus muzikos adresatas, kuriam „Roe Deers“ muzikiniai sprendimai arba patinka, arba dėl jų jiems nei šilta, nei šalta. Kodėl taip sakau? Nes tiek „Lumberjack“, tiek „Voodoo Gym“ yra labai konkretūs muzikiniai darbai, paremti tvirtu bosu, aiškia perkusija ir visokiais „pym pym pym“, „dzin dzin dzin“ ir pan. Aišku, griežtoka, o ir melodijos gležnos širdelės negraudina, todėl lengvadvasiams netiks. Pripažinsiu, kad „Roe Deers“ sprendimai primena Manfredo ir kitų „beslapukaujančių nuo mamos“ kūrybą: kompozicijose ataidi vienu metu labai trumpai Lietuvą valdęs electroclashas, kupinas hedonistinės ironijos ir įvairiaspalvio snobizmo, o ir progresijos kūriniuose netarnauja šiuo metu karščiausioms srovėms. Todėl čia aš neturiu nei ką pridėti ar atimti – jei jūs einate į klubus būtent tokios muzikos, ją ir išgirsite, nes iš esmės Liudas gludina savo deimantą, vengdamas jame priemaišų ar, neduok Dieve, kokių nors klaidų. Kaip ir sakiau: aišku, griežtoka, melodijų nereikia, stipru. Vis dėlto šis stabilumas ir kūrinių metu išlaikomas tolygumas turi ir kitokią, hipnotizuojančią, reakciją ir kartais ne pačia geriausia prasme: muzika momentais tave užliūliuoja ir tu jos paprasčiausiai imi negirdėti. Ji virsta fonu tingiam siūbavimui, susimąstymui, krypavimui, ir oi, kur aš, ai, supratau… Taip, žinau, kad čia mano ADD problemos, kad reikia mažiau telefone sėdėti ir daugiau knygų skaityti, bet reakcija yra reakcija. Paprasčiausiai labai norėtųsi daugiau spalvų, daugiau energijos, daugiau išraiškos. O kol kas „Roe Deers“ yra savo amato tobulintojas, kuris privengia kažko radikalaus. Bet mes kantrūs, muzikinio radikalumo palauksime ir besidžiaugdami šiais dviem EP.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“, „Soundcloud“)
JAROŠKA
DREAM-YORK COMPOSITIONS 1
Ledotmat Musique
Pirmiausia, jeigu tikitės kokių nors šokių pokių tralialiuškų, žinokite, kad čia to nebus. Čia Jaroška goes serious, goes neoclassic ir goes mad. Įjungęs profesionalaus kompozitoriaus mode‘ą Deividas neria į eksperimentinės rimtosios (?) muzikos vandenis ir į pasaulį paleidžia tai, kas, nepaisant netikėtumo man, yra tikrai įdomus darbas. Žinau, gal nereikėtų kūrėjo taip nurašyti, bet šokių ir čia pristatoma muzika yra du skirtingi dalykai, iki jos reikia priaugti, ir, rodos, Jaroška peršoka kelias klases. Iš „Druskomanijos“ festivalio gimusios kompozicijos gal ir skamba pernelyg apkrautai, lyg muzikantas būtų norėjęs sudėti viską, kas įmanoma, ar viską, kas keisčiau skamba, bet įvairovė nepaplauna postamento. Ir ką aš jums galiu pasakyti – Dream-Yorkas stovi, ir man asmeniškai ši kūrybinė Jaroškos pusė ima vis labiau patikti nei tai, su kuo mes esame tradiciškai įpratę sieti muzikantą. „Dream-York Compositions 1“ yra drąsus bandymas siekti gilesnės muzikinės prasmės, nepasiduoti bendram plaukimui, ar tai būtų išorinės įtakos, ar šokių muzikos ritmai, o bandyti nebijant iš skiedros priskaldyti vežimą. Net ir nebūdamas per se kompozitorius Jaroška išties parodo, kad akademinės salės, šaltas elitizmas ar miesčioniškas snobizmas negarantuoja aukštesnės muzikinės kokybės. Aišku, negalima ir teigti, kad šiame albume buvo atrasta kažkas naujo, ištobulinti jau seniau girdėti garsai ar buvo žengti žingsniai, kurių niekas nežengė. Bet ar mes tikrai jau to galime tikėtis iš šio jauno kūrėjo? Todėl belieka Jaroškai tikėti savimi, dirbti, ir durys atsivers vienos po kitų.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
AUREN
PULSE, VOL. 1
FSS Recordings
Iš pradžių į naująjį Auren, arba kaip mama jį vadina, Andriaus Grinevskio, albumą žiūrėjau su šiokiu tokiu atsargumu. Jo leiblas ir pats muzikantas pastaruosius metus arė kaip jautis, o kai žmogus aria išsijuosęs, pradedi bijoti, ar ne per daug, ne per greitai, o gal ir pauzė padėtų. Nors ir suprantama, kad, nelikus koncertinės veiklos, atsirado laiko naujiems įrašams, vis dėlto albumas, kaip ir geras vynas, turi subręsti. Džiugu, kad mano burbėjimai buvo neišgirsti, nes „Pulse, Vol. 1“ yra vertas išgirsti, ypač tiems, kurie ketina paklajoti Vilniaus gatvėmis. Sostinei skirtas darbas yra pilnas miesto garsų, pašnekesių nuotrupų, transporto chaoso, tačiau visas šis hustle and bustle yra įvyniotas į labai kokybišką ambientą, leidžiantį į save įsileisti miesto atmosferą. Galbūt šis ambientas jums bus girdėtas, galbūt kai kur jis pernelyg chaotiškas, galbūt net ir garsų bus per daug ir jie momentais virs dėmesį blaškančia kakofonija, tačiau vis tiek „Pulse, Vol. 1“ yra maloni patirtis, kaip minėjau, ypač bandant naujai atrasti jau nuvaikščiotą ir nuklajotą miestą (nes čia kaip ir vienintelė pramoga ilgą laiką buvo). Nesitikėkite, kad jus šis darbas nublokš, bet jei tarp purvinokų lo fi instrumentuočių, tarp kartkartėmis vis atsirandančio ritmo, tarp iš skausmo pažįstamų vietų jūs rasite įdomų ir prasmingą žvilgsnį į jau dėmesio nelabai sulaukiančią kasdienybę, jau bus sėkmė. Tikiu, kad patiks ne visiems, ypač dar ir dėl to, kad Vilnius šiame albume toli gražu neiščiustytas, nenublizgintas ir nenusaldintas, bet jei pasitaikė dargana ir valanda 10 tūkstančių žingsnių miesto gatvėmis, pasigarsinkite (tik saikingai) ausines ir leiskitės į klajonę.
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“)
FC BASEBALL
VORAI
Earth Years
Iš naujojo „FC Baseball“ albumo nesitikėjau nieko. Jau nekart sakiau, kad nežinau, ar teisingai elgiasi Tautvydas Gaudiešius gimdydamas albumus lyg koks kiškutis, bet vos praėjo septyni mėnesiai nuo „Lunos“, ir štai ant mūsų stalų, tiksliau, desktopų, – naujas net ne EP, o pilnakraujis ilgagrojis. Ir tiesą sakant, gerai, kad nieko nesitikėjau, nes kaip ir nebuvau nuviltas, t.y. ko tikėjausi, to ir sulaukiau. „Vorai“ yra „Luna-2“ ir šis tęsinys neduoda iš esmės nieko daugiau nei projekto debiutas. Norite svajingos romantikos? Prašau. Norite šiek tiek užliūliuojančio Tautvydo balso? Štai. Norite ko nors naujo? Eikit šėko pjauti, nes „Vorai“ yra tikrai ne apie tai. O to „apie tai“ labai norėtųsi, nes tai jau eilinis kūrėjo darbas, kuris, rodos, yra tik kepamas dėl skaičiaus, nežiūrint, ar labai ką pavyko sugalvoti, ar tiesiog verdama savo paties sultyse. Deja, nepavyko, todėl ir džiaugsmo albumas nesukėlė. Tiesa, nesukėlė ir šoko, nes, kaip minėjau, daug iš naujojo „FC Baseball“ ilgagrojo nesitikėjau. Tiesa, apima keistas jausmas, kai debiutiniai „Junior A“ kūriniai dabar skamba lyg kažkur į praeitį nužengiantys aidai, savotiški „jei neatsimeni, gal ir nebuvo“, nes, akivaizdu, kad kalimas geležies, kol karšta, neišėjo į naudą. Į gausą? Tikrai taip, bet neišėjo į naudą. Tačiau, rodos, kad „FC Baseball“ apsukų mažinti neketina, nes jau žadama, kad šiemet bus išleistas ir trečiasis albumas. Gal bus įdomiau, nors ir lūkesčiai ne patys didžiausi. Kažkaip ir geležis jau ne tokia karšta, ir kūjis kažkoks sunykęs, ir voratinkliai užvaldo kalvę.
55/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“)
TIMID KOOKY
BABY BE MY SPIDERMAN
The State51 Conspiracy Ltd
Progresas. Savybė, kurios ieškau visų stebimų grupių kūryboje. Neužsižaidimas atidirbtomis klišėmis, žinomais fintais, o priešingai – žaidimas publikos lūkesčiais, net ir rizikuojant ją nuvilti. Džiugu, kad visa tai randu naujajame nenusakomo gitarų stiliaus grupės „Timid Kooky“ EP. Seniau dėmesį trio traukė iš esmės savo aukštos klasės muzikiniais kvailiojimais, savotiškais džiaziniais pažaidimais, kai negalėjai suprasti, ar čia chebra kažką rimto daro, ar tiesiog kažkas random gimė bedžeminant. Ir tai tikrai labai maloniai klausėsi: jie išsiskyrė iš kitų bendraamžių gitarėlių minios, buvo drąsūs ir, svarbiausia, labai įdomūs ir net pagal savo amžių brandūs. „Babe Be My Spiderman“ jie yra kitokie; jiems nebuvo būtina keisti savo skambesį, nes manau, kad „Tanzen“ taurė dar neišgerta, bet kolektyvas nepabijojo ir virto… na, gal tokie, kokie galėtų būti „Ba.“, jeigu nebūtų sutikę Andriaus Mamontovo. Ok, užteks ironijos. Esmė tokia, kad dabar grupė akivaizdžiai mažiau chaotiška, labiau susikaupusi, net melodija kūriniuose staiga nesikeičia, lyg kas važiuodamas 150 km/val. staigiai pasuktų vairą. Galbūt tiems, kuriems patiko „Timid Kooky“ džiazinės improvizacijos, jų besivartaliojimo trūks, bet dabar grupė nebesidrasko kairėn ir dešinėn, o turi aiškią kryptį. O ta kryptis yra energinga, aštri, pankrokiška, joshhomme‘iška, motocikliška ir, na, su energija, kurios mūsų tautiniams gėlių vaikams savo laukuose ir nidose visados pritrūksta. Kaip ir dychalkės išrėkti savo kokią nors poziciją. Ačiū Dievui, rokenrolas Lietuvoje nemirė ir jo vėliavą neša „Timid Kooky“.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“)
){kind=link}