Penkiolika metų šokantis Mantas Ūsas: šokis – gyvenimo būdas

Kalbino Ieva Klimaitė

„Žiūrovai dažnai nepagalvoja arba nežino, jog tam, kad šoktum scenoje, ruošiesi daugiau nei pusę savo gyvenimo“, – sako šokėjas Mantas Ūsas. Savo profesiniame kelyje dirbęs su dešimtimis Lietuvos ir užsienio choreografų (Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Šeiko, „Airos“, Vyčio Jankausko šokio teatruose, trupėje „Nuepiko“), jis atviras – po penkiolikos metų, praleistų profesionalioje scenoje, pamažu ateina branda ir neskubėjimas, o akistata su žiūrovais nebeatrodo tokia baugi. 

– Mantai, prasideda ruduo, duris vėl atveria teatrai, šokio įstaigos. Įdomu, kuo šiuo metu gyveni, kas tave įkvepia?

 – Pastaruoju metu stengiuosi gyventi per daug nežiūrėdamas į tai, kas vyks po mėnesio, nes kartais atrodo, kad atokvėpis vis tolsta, o darbo daugėja. Tikriausiai šokėjui Lietuvoje visuomet krūvio yra per mažai arba per daug. Įkvėpimas ateina, nes norisi kažką įrodyti, dažniausiai sau pačiam. Ne paslaptis, kad šokėjai jau 23-ejų  pradeda šnekėti apie senėjimą, o šiandien teatre ir pats esu prie vyresnių. Suprantu, kad esame linkę save nurašyti greičiau nei aplinka. 

 – Šokio lauke esi nuo 2009-ųjų. Koks šokėjas buvai tuomet ir kas per tuos metus pasikeitė? 

– Grįšiu prie to, kad mano dabartinis kolektyvas gan jaunas, todėl stebėdamas prisimenu save prieš dešimt–penkiolika metų. Esminis skirtumas – kuo esi jaunesnis, tuo daugiau energijos ir užsidegimo turi, tačiau esi linkęs jais taškytis. Ilgainiui energijos mažėja, atgauti jėgas reikia daugiau laiko, todėl stengiesi save patausoti – jei tenka šokant pakelti koją, naudoju tik tuos raumenis, kurių šiam veiksmui reikia. Nebijau stabtelėti. Seniau per minutę atlikdavau milijoną judesių, o dabar sustoju, ramiai pamąstau, atsiranda komforto jausmas, o žiūrovas nebeatrodo toks baisus. Užtikrintumas ateina iš patirties, brandos, suvokimo, kad, nori ar nenori, tą patį kitą dieną turėsi daryti ir vėl, beje, dar ir geriau. Nors šokėjai nori neatsilikti nuo jaunystės, realybė neišvengiama. Tai ir kompensuoja branda. 

– Šokai su skirtingais choreografais, skirtinguose teatruose. Ar kurį nors miestą laikai savo šokio namais? 

– Mano šokio namai yra Klaipėda, juokauju, kad jau galiu save pavadinti klaipėdiečiu, čia atvažiavau dar 2006 m. Kas keletą metų vis atsiduriu projekte ar gaunu vaidmenį, kuris nemažai manyje palieka – nepasakyčiau, kad mane pakeičia, bet nukreipia dėmesį į išorinį pasaulį. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mano Piteris Penas“ šokome su atlikėju, turinčiu Dauno sindromą. Tai buvo ne tik nauja draugystė, bet ir požiūrį keičianti patirtis. Darbas su choreografu Rachidu Ouramdane buvo trumpas, bet labai įdomus procesas. Rachido spektaklyje ryšys tarp šokėjų buvo esminis, turėjome giliai jausti vienas kitą. 

Kita medalio pusė – žmonės, su kuriais dirbti buvo kenksminga, nepavyko susišnekėti ir pan. Tačiau tai irgi patirtis, kuri užgrūdina. 

 – Kokį ryšį stengiesi kurti su scenos partneriais ir žiūrovais?

– Ryšys, jo intensyvumas neretai priklauso nuo paties spektaklio. Visgi, nors pastatymas gali būti toks, jog nereikia būti artimais draugais, kad įgyvendintum idėją, aš iš kolegų tikiuosi atvirumo ir paramos. Kalbu apie mikroklimatą, kad ego, kurį visi turime, būtų juntamas kuo mažiau. Spektaklio metu visi išeina į sceną ir nori geriausios jo baigties. Į repeticijas ateiname su savomis nuotaikomis, emocijomis, tačiau pasakyti, kad nešoksi, nes šiandien jautiesi prastai, negali. Kiekvienas komandinis darbas ir visas bendravimas su kolegomis yra iššūkis. Su vienais tik pasisveikini, su kitais kuri gilesnį ryšį, ir visa tai dienos pabaigoje irgi yra darbas.

Su žiūrovu ryšys taip pat priklauso nuo spektaklio. Pavyzdžiui, spektaklyje „4 Viktorai“ žiūrovas labai arti, yra imersinių momentų. Tačiau yra ir tradicinis teatras, kai su žiūrovu beveik nebendrauji, jo nematai, todėl tą ryšį pajauti tik pasirodymo pabaigoje. Daug kas tai prilygina savižudybei – prieš žiūrovus stovi lyg prieš veidrodį.

– Kas šokyje tau yra sudėtingiausia? Fiziniai, psichologiniai, dar kiti aspektai?

 – Manau, šokėjo profesija yra ne darbas, o gyvenimo stilius.  Kūnas yra mūsų darbo priemonė, todėl kiek jį prižiūrėsime, tiek jis ir leis šokti. Privalau būti atsargus, negaliu susižaloti, beje, kai visi švenčia, ilsisi ar leidžia savaitgalius, mes dirbame. Man nesvarbu, į kokį spektaklį nueiti pačiam, džiaugiuosi, jei galiu tai padaryti ir jei išvis turiu noro ir jėgų ką nors pažiūrėti. 

Galbūt šokio pasaulyje nėra tiek daug mistikos, kiek visuomenė įsivaizduoja. Šokėjus žiūrovai mato tarsi įvyniotus į gražų popierėlį, jie nepagalvoja arba nežino, jog tam, kad šoktum scenoje, ruošiesi daugiau nei pusę savo gyvenimo. 

Ko tik scenoje neteko daryti. Kartais juokiuosi, kad, turėdamas magistro diplomą, viename pasirodyme stovėjau paprasčiausiai laikydamas veidrodį. Tačiau tikras artistas net ir stovėdamas scenoje yra įdomus, pastebimas.

– Neseniai prisijungei prie trupės „Nuepiko“ spektaklio „4 Viktorai“, netrukus pradėsiančio kelionę po Lietuvą. Nebuvo sunku įsilieti į jau susiderinusią komandą? 

– Sunku įsilieti nebuvo, nes tai – antras spektaklis su trupe „Nuepiko“ – mūsų profesinė draugystė jau susiformavusi. Transformuojame spektaklį, keičiame jį kartu, mano mintys ir idėjos yra laukiamos. Žinoma, yra ir iššūkių – kartais apie mažas detales diskutuojame labai ilgai, nesusišnekame, kol kam nors šauna į galvą padaryti pusvalandžio pertrauką. 

Kiek žinau, Marius (spektaklio režisierius Marius Pinigis) šio spektaklio idėją nešiojosi ilgai, man ji yra apie Olimpinių žaidynių dvasią, bandymą įžiebti metaforinį fakelą. Neimituojame konkrečių sporto šakų, tačiau sportinė dvasia, jos vienijanti galia, bendras tikslas spektaklyje yra svarbūs.

Žinoma, „4 Viktorai“ yra ir apie tai, kad kartu su trimis šokėjais norime gerai praleisti laiką su žiūrovais. Sykį šokį teko pabaigti lietuje, bet žiūrovai liko, neišsiskirstė. Tad niekada nežinai, kaip žiūrovai priims spektaklį, koks bus ryšys, bet vis tiek bandai jį kurti. 

 – Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad spektakliai, kuriuose šoki, yra labai skirtingų formatų.

– Spektaklis yra spektaklis, ar jis audiovizualinis, ar imersinis, – visa tai tėra žodžių žaismas. Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi kaip artistas, o ne šokėjas. Man yra tekę scenoje ir padainuoti, ir pasakyti žodžius ir beveik nejudėti. Žmonės įsivaizduoja, kad šokis reiškia sukimąsi, kojos pakėlimą, o tu stovi ir darai veido grimasas. Daug kam tai nėra šokis. Šiuolaikinis šokis apima visa, ką šokame šiuo metu. Manau,  apibrėžimai ir skirstymai labiau didina atskirtį, nei vienija. 

– Kaip vertini šiandienį Lietuvos šokio lauką – yra kuo didžiuotis, ar, atvirkščiai, turime kur pasitempti?

– Šokio laukas plečiasi, Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacija didėja, ateina naujų narių, kurie yra jauni, baigę studijas užsienyje. Jie grįžta į Lietuvą, tačiau neapsiriboja vien tik Lietuvos žiūrovais, taip plėsdami auditoriją. Nebe naujiena nuvykti į Kaišiadoris ar kitą Lietuvos miestelį ir matyti beveik pilną salę žmonių, atėjusių pažiūrėti šiuolaikinio šokio. Tai visų mūsų šokėjų – buvusių prieš mus ir kuriančių šiandien – įdirbis. `

Galbūt didėja konkurencija, bet tai yra gerai, nes skatina inovacijas. Kūryba yra skonio reikalas, čia neretai jaučiamos mados, tendencijos. Vienu metu matėme daug nuogo kūno, vėliau – daugiau akademiškumo, dar vėliau – performansų, įvairių meno formų jungimą. Visi ieško naujų sąsajų. Man sunku būti neįrėmintam aplinkos, sunku įtikinti dirbančius su manimi ir dar savo idėja tikėti pačiam. Todėl aš sveikinu tuos kūrėjus, kurie stato spektaklius taip, kaip nori ir jaučia, o ne taip, kaip diktuoja aplinka.