Rašė Jorė Janavičiūtė
Tarptautinis Berlyno kino festivalis, dar vadinamas Berlinale, prasidėjo nuo šių metų konkursinės programos žiuri prezidento Wimo Wenderso spaudos konferencijos prieš festivalio atidarymą. Jos metu žurnalistui paklausus apie žiuri poziciją dėl solidarumo su Gaza, nuskambėjo frazė, kad kino kūrėjai turėti likti už politikos ribų, nes tai, ką jie daro, yra priešinga politikai.
Tai daug ką nustebino – ne tik dėl to, kad tai pasakė W. Wendersas, bet ir dėl to, kad Berlyno kino festivalis būtent dėl savo politiškumo išsiskirdavo kitų didžiųjų kino festivalių kontekste. W. Wenderso frazė suteikė tam tikrą atspalvį visam festivaliui. Šia tema pasisakė visi, kas tik netingėjo. Negana to, Indijos rašytoja ir scenaristė Arundhati Roy nusprendė atšaukti savo dalyvavimą festivalyje.
Berlyno maratonas
Šiais metais Berlyno kino festivalyje lankiausi penktą kartą, pastarąjį kartą čia viešėjau 2018 m. Užtruko suprasti (gal ir dabar dar bandau), į kokį festivalį ir į kokį Berlyną, iki pandemijos buvusį netgi tam tikra mano identiteto dalimi, sugrįžau.
Pasirinkau žiūrėti ir apžvelgti ne tik konkursinius, bet ir kitų Berlinalės programų ryškiausius filmus, juolab kad tiek apie juos, tiek apie festivalį aplankysiančias kino žvaigždes jau buvo žinoma dar neprasidėjus renginiui.
Man teko praleisti pirmąjį festivalio savaitgalį, tad pirmosios aistros jau buvo kiek aprimusios, festivalis – įsivažiavęs. Pirmasis šių metų festivalio mano matytas filmas – konkursinėje programoje rodytas Hannos Bergholm siaubo filmas „Tamsos padaras“ (Nightborn) – Suomijos, Lietuvos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės bendros gamybos darbas, kurį koprodiusavo lietuvių prodiuseris Artūras Dvinelis. „Tamsos padaras“ filmuotas Lietuvoje ir jame vieną pagrindinių vaidmenų atlieka „Hario Poterio“ žvaigždė Rupertas Grintas. Filmas pasakoja apie porą – Sagą ir jos vyrą britą Joną, kurie persikelia gyventi į namus viduryje miškų, kuriuose Saga praleido didelę dalį vaikystės, norėdami čia pradėti ir auginti kūdikį. Vos tik jam gimus, Saga supranta, kad kažkas yra smarkiai ne taip, tačiau visi kiti galvoja, kad jai pogimdyminė depresija. Poros santuoka pradeda klibėti.
Komandos, ypač filmo dailininkų ir aktorių, darbas šiame filme tikrai itin profesionalus, matome Suomiją puikiai atvaizduojančius ir pasaką primenančius Lietuvos miškus. Tačiau šis filmas, deja, ne iki galo išnaudoja savo potencialą – nepasiūlo nei netikėtų siužeto posūkių, nei naujų požiūrių į temą ar žanrą.
Politinio korektiškumo ribų tyrinėjimai
Kitos dienos rytą pradėjau nuo Lance’o Hammerio filmo „Karalienė prie jūros“ (Queen at Sea). Jis pasakoja apie demencija sergančią Lesli (aktorė Anna Calder-Marshall) ir ją mylintį ir besirūpinantį vyrą Martiną (aktorius Tomas Courtenay), kuriuos vieną dieną intymių santykių metu užklumpa Lesli dukra Amanda (Juliette Binoche). Ji iškviečia policiją ir viskas pradeda ristis žemyn. Ar mama pajėgi suprasti, kas vyksta, ar Martinas tik ja naudojasi? Kaip demencija sergantis žmogus jaučia artumą, ar jam jis reikalingas, kiek žmogaus savasties iš tiesų išlieka? Šis filmas iškėlė tikrai įdomų klausimą: ar mūsų woke eroje politiškai korektiškas, teisuoliškas elgesys visada yra geriausias variantas? Paraleliai įterpiama Amandos paauglės dukters, jos brendimo ir pirmųjų intymumo paieškų linija. Tai vienas įdomiausių Berlyne matytų, mažiausiai girdėtas temas nagrinėjantis filmas su puikiu, netikėtų siužeto vingių kupinu scenarijumi. Vis dėlto filmo pabaiga atrodo tarsi iš kito kūrinio ir tai šiek tiek sugadina bendrą įspūdį. Aktoriai A. Calder-Marshall ir T. Courtenay už tikrai įtaigiai sukurtus vaidmenis pelnė „Sidabrinį lokį“ kaip geriausi antraplaniai aktoriai. „Karalienė prie jūros“ taip pat pelnė didįjį Berlyno festivalio žiuri prizą.
Į Berlinalę atkeliauja nemažai filmų, kurių premjeros įvyko Sandanso kino festivalyje. Vienas tokių – „Momentas“ (The Moment, rež. Aidanas Zamiri). Tai mokumentikos žanro filmas apie atlikėją Charli XCX ir jos pasiruošimą grandioziniam koncertui 2024 m. albumo „brat“ išleidimo proga. Filme atskleidžiami šiuolaikinio popmuzikos verslo užkulisiai. Po truputį viskas rutuliojasi iki visiško absurdo. Atlikėja vaidina save nebijodama iš savęs pasišaipyti. Filmo siužetas tiek pripildytas siužeto posūkių ir netikėtų personažų pokyčių, kad kartais netgi sunku sekti ir pasakyti, kokią prasmę ar atsakymus iš šio filmo išsinešiau. Vis dėlto tai filmas, suteikęs šviežumo jausmą, puikiai atspindintis šį laikmetį ir jį buvo tiesiog malonu žiūrėti.
Paskutinis dienos seansas – „Rožyno genėjimas“ (Rosebush Pruning, rež. Karim Aïnouz) – sukasi apie Katalonijos viloje įsikūrusią amerikiečių turčių šeimą. Broliai Jackas, Edas, Robertas ir sesuo Anna gyvena su aklu tėvu. Jie nuolat ieško emocinio patvirtinimo pirkdami dizainerių drabužius, nes yra peraugę vaikai. Išskyrus vyriausią brolį Jacką, kuris paskelbia, kad žada išsikraustyti gyventi su mergina Martha. Nesveiki šios šeimos tarpusavio ryšiai pradeda braškėti. „Rožių genėjimas“ laisvai remiasi 1965 m. Marco Bellocchio filmu „Kumščiai kišenėje“. Iš šios juostos, kur vaidmenis sukūrė tokie aktoriai kaip Callumas Turneris, Riley Keough, Elena Anaya, Elle Fanning, Pamela Anderson ir kt., o scenarijų parašė Yorgos Lanthimos filmų scenarijų bendraautoris Efthimis Filippou, buvo tikėtasi ko nors panašaus į graikų keistosios bangos filmus. Vis dėlto apie šį filmą Berlinalėje sklandė labai skirtingos nuomonės. Kai kurie mano kolegos juo šlykštėjosi, ypač tam tikromis scenomis, ir teigė, kad filmas absoliučiai nieko nepasako. Kiti nebuvo tokie negailestingi, tačiau ir negyrė. Mano nuomone, filmas sukurtas profesionaliai, aktoriai puikiai atlieka savo darbą, jis tikrai stilingas, tačiau pristigo naujų įžvalgų ar bent jau įdomesnės pabaigos ir jis liko tik turiniu neužpildyta forma.
Mažieji radiniai
Berlinalė tęsiasi – tiek lakstau tarp skirtingų Berlyno kino teatrų, kad jau jaučiu raumenis. Berlynas dar gerokai įšalęs, milžiniškose kino teatrų salėse pradeda girdėtis šniurkščiojimas choru.
Sudomina „Panoramos“ programos filmas „Pelė“ (Mouse, rež. Kelly O’Sullivan). Istorija – apie drauges: tyliąją Minnie ir dramos būrelio žvaigždę Callie, kai Minnie, netekusiai Callie, tenka orientuotis vienai, užmegzti naujus ryšius ir atrasti savo identitetą. Šis amerikiečių indie žanro filmas patraukia savo grynumu ir primena senus gerus amerikietiškų nepriklausomų filmų laikus, kai pradėjau domėtis ir mėgti kiną.
Paminėčiau ir austrų „Vienišiausią žmogų mieste“ (Loneliest man in Town, rež. Tizza Covi, Raineris Frimmelis). Įdomu, kad šis filmas sukurtas dokumentinės fikcijos principu, čia tikrasis atlikėjas Alas Cookas vaidina Aloisą Kochą, tokio paties sceninio vardo bliuzo atlikėją, ištikimą Elvio gerbėją. Jis yra paskutinis daugiabučio gyventojas, pastatą norima nugriauti, bet vyras nori pasilikti. Pradedama taikyti įvairias priemones, kad šis išsikraustytų. Vyras prisimena senas svajones ir sutinka seną simpatiją. Ar jis pasiryš pokyčiams? Filmas patiks suomių režisieriaus Aki Kaurismäki gerbėjams.
Vienu ne tokiu akivaizdžiu festivalio hitu tapo filmas „Filipiñana“ (rež. Rafaelis Manuelis) iš „Perspektyvų“ programos. Ši programa festivalyje vyksta antrus metus, joje rodomi debiutiniai filmai iš viso pasaulio. Tikimasi, kad ši programa taps tokia pat reikšminga kaip Kanų „Un Certain Regard“. „Filipiñana“ perkelia žiūrovus į Filipinų golfo klubą, kuriame įsidarbina septyniolikmetė Izabelė. Ji keliauja per įvairias klubo erdves ir sutinka skirtingų žmonių – tai padeda suprasti, kas slypi po tobulai atrodančiu klubo paviršiumi. Šis filmas papirko mizanscenomis – senokai mačiau filmą, taip puikiai jas išnaudojantį. Kiekvienas kadras užpildytas veiksmu pasitelkiant kompozicijas, spalvų paletę, choreografiją, garso dizainą ir kitus kinematografinius elementus, per jas skleidžiasi tema – socialinė nelygybė. Kinematografine prasme tai vienas įdomesnių pastaruoju metu matytų filmų apskritai.
Išsiskyrė samių filmas „Árru“ (rež. Elle Sofe Sara) – su miuziklo elementais besipinanti drama apie šeimą, kurią norima iškeldinti iš gimtųjų žemių, kur gyvena jos elniai. Kovojant už žemę, į paviršių išsiveržia giliai slėptos šeimos traumos.
Paliekant Berlyną
Festivalio pabaigoje rodomas vienas geriausių mano matytų šio festivalio filmų –„Džozefina“ (Josephine), kuris Sandanse jau pelnė Didįjį žiuri prizą. Tai antrasis režisierės Beth de Araújo filmas, pasakojantis apie mažą mergaitę, kuri, ryte išėjusi su tėčiu į San Fransisko parką, pamato išprievartavimą. Kai tėtis puola vytis užpuoliko, ji su auka lieka laukti automobilyje. Ką tik idiliškame pasaulyje gyvenusi mergaitė pradeda matyti pasaulį kaip pavojingą vietą, jai prasideda pykčio priepuoliai, ji turi liudyti teisme. Tai istorija apie mergaitę, kuri turi suaugti pernelyg anksti. Istorija paremta režisierės atsiminimais, filmas kurtas net dvylika metų. Tai gyvas, kvėpuojantis, jautrias temas liečiantis, išmintingas filmas.
Pavyksta patekti į filmo „Allegro Pastel“ (rež. Anna Roller) seansą pagal Leifo Randto to paties pavadinimo bestselerį. Tai filmas Sally Rooney ir „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ gerbėjams, pasakojantis apie šiuolaikinę porą, jų santykių kelionę ir pasirinkimus įžengiant į 35-uosius gyvenimo metus.
Keliauju pasižiūrėti Davido Lyncho tapybos parodos „Pace“ galerijoje. Įsėdu į ringbahn (žiedinė miesto traukinių linija) traukinį. Stebiu miestą. Prisimenu, kaip kadaise lankiau draugę, kuri gyveno namelyje medyje slaptame trailer’ių parke. Atrodo kaip kitas gyvenimas. Įdomu, kas liko iš mano tada pažinto Berlyno. Merginos, kurių „Airbnb“ bute apsistoju, pasakoja, kad Berlynas pasikeitė, žmonės nebe taip eina į klubus, visi rūpinasi savimi (na, aišku, jei nori techno kelionės, tai tikrai ją rasi). Nesinori išvykti, norisi suprasti: Berlyne, kas gi tu?
Vakare žiūriu „Tikrą apsinuoginimą“ (Truly Naked, rež. Muriel d’Ansembourg) apie paauglį, kuris padeda savo tėčiui pornoaktoriui filmuoti pornografinius filmus. Vieną dieną vaikinas suartėja su nauja klasioke. Jam (ir mums kartu su juo) tenka permąstyti intymumo suvokimą.
Tuo pačiu metu skelbiami prizus laimėję filmai. Iš prizus pelniusių filmų gailiuosi nepamačiusi „Auksinį lokį“ už geriausią filmą pelniusių „Geltonų laiškų“ (Yellow Letters, rež. İlkeris Çatakas) ir „Roz“ (Rose, rež. Markus Schleinzeris), Sandrai Hüller atnešusį geriausios aktorės titulą. „Roz“ Berlyne dažnai buvo linksniuojami kaip puikus filmas. Apdovanojimų ceremonijoje irgi nevengta politikos.
Grįžusi į Vilnių sėdu prie šio teksto. Pirmąją dieną dar jaučiu merkiančio pirmo pavasario lietaus gaivą ir, atrodo, vis dar sūpuoja kelionė ringbahn traukiniu. Pirmą kartą šiais metais pajusta pavasario gaiva netrukus išnyksta, tačiau per pirmąją konferenciją užsikūrusi politinių klausimų drama vis nenurimsta. Netgi norėta nušalinti festivalio vadovę Tricią Tuttle už propalestinietiškas dalyvių kalbas festivalio uždarymo ceremonijos metu. Vėliau buvo siūloma, kad ateityje visi festivalio dalyviai turėtų pasirašyti antisemitinį elgesio kodeksą ir t. t. Įsijungiu Charli XCX kurtą „Vėtrų kalno“ garso takelį ir brendu per paskutinį šios žiemos sniegą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
