Rašė Toma Vidugirytė
Jauna džiazo muzikantė Dominyka Mauliūtė prieš kelerius metus sulaukė didelio dėmesio platformoje „YouTube“ pasidalijusi savo atliekamu kūriniu. Šiandien ji studijuoja filosofiją Vilniaus universitete ir mokosi groti džiazo gitara Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip suderindama dvi svarbiausias savo aistras. Apie muzikinį kelią, pažintį su filosofija, šių sričių sąsajas, kuriamą dirbtinę muzikos kalbą ir kitus įdomius dalykus pasakoja Dominyka.
– Kaip susidomėjai muzika ir kuo sužavėjo džiazas? Gal pameni momentą ar kūrinį, po kurio supratai, kad būtent džiazas – Tavo kelias?
– Mano šeimoje nebuvo grojančių instrumentais ar melomanų. Nors mama ir baigė smuiko specialybę muzikos mokykloje, jai tai buvo tik hobis ir, vos ją pabaigusi, nustojo groti, o smuiką pardavė. Ji netgi sakė, kad labai nemėgo muzikos mokyklos. Man augant, aplink skambėjo daugiausia mano mėgstamo MTV kanalo vaizdo klipų muzika ir ypač daug Michaelo Jacksono kūrinių, kadangi tai buvo mėgstamiausias močiutės atlikėjas.
Lemiamas posūkis įvyko, kai pradėjau domėtis daiktais aplinkui ir močiutės spintoje, tarp kitų nenaudojamų CD aptikau Marilyn Monroe „The Magic of Marilyn“ kompaktinį diską. Man tada buvo gal šešeri. Labiausiai sužavėjo CD viršelis – jame esanti nuotrauka buvo labai dvasinga. Nuo tada susižavėjau M. Monroe muzika, o sužinojusi, kad ji ir aktorė, panorau peržiūrėti visus jos filmus.
Netgi turėjome ritualą – kiekvieną savaitgalį susirinkdavome pas močiutę ir su šeima žiūrėdavome M. Monroe filmus. Juokinga prisiminti, nes tie filmai nebuvo vaikiški, o dar ir be subtitrų, – vis dėlto, nors angliškai nemokėjau nė žodžio, atrodė, viską suprantu. Taigi, klausydavausi to CD kiekvieną dieną po keletą kartų ir išmokau visas dainas atmintinai. Mėgstamiausia buvo „One Silver Dollar“ – man ji atrodė tokia liūdna ir magiška. Ypač mėgau dainuoti „Two Little Girls from Little Rock“ karaokės versiją su mama. Natūraliai su M. Monroe muzika atėjo ir noras atrasti kitų atlikėjų. Taip atradau Elvį, „The Everly Brothers“, Johnny Ray – šie atlikėjai man taip pat padarė didelę įtaką.
Momentas, kai viskas galutinai sprogo, buvo 2014 m. gruodžio 31 d. naujamečiame „The Beatles Tribute Show“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Vakaras, kai mama nusivedė mane į naujametį šou, išsirutuliojo į gyvenimą keičiantį momentą. Nors ir klausiausi to laikmečio muzikos, apie „The Beatles“ iki koncerto nieko nežinojau. Koncertas buvo dviejų dalių. Pamenu, kad pirmoje dalyje pasyviai klausiausi muzikos ir ji didelio įspūdžio nepaliko galbūt dėl to, kad skambėjo per daug moderniai, ne kaip originaliuose įrašuose. Tada buvo pertrauka. Fojė buvo pakabinti plakatai, dekoracijos ir aptikau konkretų plakatą. Tai buvo tiesiog nespalvota to laikmečio „Cavern“ klubo nuotrauka. Sustojau prie to plakato ir negalėjau nusigręžti. Panorau sužinoti viską apie „The Beatles“. Grįžusi namo, pasileidau jų muziką ir, atrodė, atradau savo gyvenimo kelią. Apsisprendžiau, kad noriu muzikuoti, o man tuo metu tebuvo aštuoneri.
Tuomet ir paprašiau mamos, kad nupirktų gitarą, nes norėjau groti kaip bitlai. Mama siūlė užsirašyti į muzikos mokyklą, bet pasirinkome kompromisą – privačias gitaros pamokas toje pačioje muzikos mokykloje pas mokytoją Deividą Kontrimą. Po metų paklausiau mamos ir oficialiai įstojau į Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą.
Tada netikėtai mane surado džiazo muzika, nes turėjau du pasirinkimus: mokytis klasikos arba džiazo. Iš pradžių turėjau groti klasikine gitara, bet iš karto paprieštaravau, nes bitlai negrojo klasikinėmis gitaromis.
Buvau kaprizingas vaikas. Dėl to tapau pirmąja mergina, kuri šioje muzikos mokykloje pradėjo mokytis groti elektrine gitara nuo pat pirmos klasės ir baigė studijas. Muzikos mokykloje taip pat grojau džiazo ansamblyje „Stop Jazz“, kuris, beje, turi ilgą istoriją, jį lankė Saulius Petreikis ir Monika Liu. Grojimas džiazo ansamblyje man suteikė daug drąsos tobulėti ir mokė meistriškumo. Sekėsi groti ne tik gitara, bet ir fortepijonu. Pamenu, pagrojau fortepijono mokytojai Jimmy Smitho kūrinį „The Cat“, nors jį spontaniškai išmokau vos per tris dienas. Buvau talentinga mokinė – tikriausiai man tiesiog pasisekė, kad turiu įgimtą muzikinį pojūtį. Tačiau tai ir nelengva našta.
Dabar, persikėlusi į naują aplinką ir pradėjusi naują gyvenimo etapą, jaučiu, kad viską turiu įrodyti iš naujo, nors daug kas remiasi jau turimomis žiniomis ir patirtimi. Atrodo, tarsi nuolat kartočiausi, tik naujame kontekste, bet stengiuosi rasti būdų toliau tobulėti, pavyzdžiui, koncertuoti užsienyje ir leisti muziką – bent po vieną dainą per mėnesį.
– Kodėl vis dėlto džiazas? Juk gitara susižavėjai dėl „The Beatles“, o ne dėl džiazo atlikėjų. Gal kas nors Tave vis dėlto ir erzina džiazo scenoje?
– Man muzika yra tarsi savotiška kalba ir kuo daugiau jos išmoksti, tuo platesnis laukas atsiveria. Taip, muzikos mokykloje pradėjau nuo „The Beatles“ dainų. Vėliau, išmokusi beveik visą jų repertuarą, perėjau prie džiazo: iš pradžių grojau tik pratimus, o paskui ir normalius, visos apimties kūrinius. Man tai sekėsi ir patiko, o kadangi mėgstu iššūkius, rinkdavausi vis sudėtingesnius kūrinius. Vis dėlto kažkuriuo metu supratau, kad sudėtingesnių kūrinių iš esmės nebėra – jie tampa tarsi jau egzistuojančių idėjų interpretacijomis, ir panorau grįžti prie paprastesnių dalykų. Turbūt tai ir įkvėpė išleisti savo vokalinę muziką, padaryti „Mazzy Star Tribute“ ir tam tikra prasme pasinerti į kitus vandenis, kurie irgi domino.
Anksčiau, susidomėjusi viena sritimi, gilindavausi į ją sistemiškai. Domėjausi filosofija, norėjau save laikyti rimtai ją išmanančiu žmogumi, todėl jaučiau pareigą perskaityti viską, kas buvo parašyta iki tol. Dabar pastebiu, kad taip nebedarau ir daugiau dėmesio skiriu neapibrėžtam patyrimui ir asmeninei gyvenimo interpretacijai. Galbūt todėl, kad pasiėmiau, kas man atrodė svarbiausia, o gal tiesiog pavargo protas.
– Ar tėvai palaikė Tavo norą groti? Ar buvo momentų, kai reikėjo rinktis tarp jų lūkesčių ir savo kelio?
– Mūsų šeimoje vaikams viskas leidžiama. Tuo metu lankiau daug būrelių: krepšinį, teatrą… Kadangi laikai sutapdavo, teko rinktis, kol galiausiai atsisakiau abiejų. Ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad jau buvau iš jų pasiėmusi viską, kas tuo metu buvo įdomu.
Man niekada nepatiko stovėti vietoje, jei yra galimybė eiti pirmyn. Tačiau pradėti ką nors naujo galiu tik tada, kai matau prasmę. Negaliu mokytis mechaniškai, nes taip tiesiog nesiseka. Man geriausiai veikia vidinis sąmonės noras pažinti ir suprasti. Galiu išmokti ką nors sudėtingo ir per kelias minutes, jei sudomina.
uzikantės Dominykos Mauliūtės kelias – tarp džiazo ir filosofijos
– Kas buvo sunkiausia ir sudėtingiausia mokantis groti šiuo instrumentu?
– Nebuvo sunkiausia, bet skaudžiausia – pirštų pūslės. Teko gerus metus groti, kad pirštai priprastų prie kietų gitaros stygų.
– Groji ir daugiau instrumentų: bosine gitara, būgnais, pianinu. Kuris instrumentas labiausiai pakeitė Tavo mąstymą apie muziką ir kodėl? Kuo dar norėtum išmokti groti?
– Man visi instrumentai vienodai reikšmingi. Gal įdomiausia pasirodė būgnų natų rašymas – negalvojau, kad tai bus taip panašu į įprastas natas. Norėtųsi ne nauju instrumentu išmokti groti, bet sukurti savo, kuris neatrodytų kaip instrumentas.
– Kaip profesionali muzikantė dalyvavai gitaristų konkursuose užsienyje ir Lietuvoje. Dalyvavai ir „Guitar Day“ klube „Tamsta“, ir „Lietuvos talentuose“. Kuris konkursas labiausiai įsiminė?
– Abu pasirodymai buvo vienodai reikšmingi, tačiau labiausiai išsiskyrė pasirodymas „Lietuvos talentuose“, nes tai buvo mano pirmoji patirtis televizijoje. Šeima mane labai atkalbinėjo dalyvauti, bet galiausiai leido. Ypač įstrigo vienas juokingas nutikimas: išgirdusi komisijos verdiktą: du „taip“ ir vieną „ne“, buvau taip pavargusi nuo visos dienos šurmulio, kad tiesiog nebesusigaudžiau, kad patekau į kitą etapą. Važiuojant namo šeima džiūgavo, o aš vis dar nesupratau, kodėl, ir tik vėliau suvokiau, kad patekau į kitą etapą. Įdomiausia, kad pasirodydama visai nejaučiau baimės – pamiršau, kad mane filmuoja, tiesiog grojau ir mėgavausi. Norėčiau ir ateityje būti šou pasaulio dalimi: gal net sėdėti komisijoje ar dirbti už kadro.
– Apšildei publiką prieš grupės „Nouvelle Vague“ koncertą „Lofte“. Kaip atsimeni šią patirtį? Kokių dar ypatingų pasirodymų buvo Tavo gyvenime? Kuris koncertas Tau buvo kažkoks lūžio taškas ir kodėl?
– Prisimenu, kad tai įvyko visai neplanuotai. Aš ilgą laiką buvau grupės „Nouvelle Vague“ ir jos vadovo Marco Collino filmų gerbėja. Kai sužinojau, kad jie atvažiuoja į Vilnių, būtinai turėjau nueiti. Susirašinėjau su Marcu instagrame ir sutarėme, kad po koncerto susitiksime užkulisiuose. Likus savaitei iki renginio, spontaniškai pasiūliau jų grupę apšildyti ir Marcas sutiko.
Nors reikšmingų koncertų buvo daug, šiuo metu išskirčiau „Mazzy Star Tribute“ koncertą, vykusį 2025 m. liepos 26 d. Vilniuje, klube „Paviljonas“. Tai buvo savotiškas lūžio taškas. Renginys buvo visiškai spontaniškas, nes su grupe nusprendėme jį surengti likus vos mėnesiui ir turėjome gal tik aštuonias repeticijas. Be to, iki tol niekada nebuvau dainavusi gyvai, tačiau koncerto metu viskas dėliojosi taip natūraliai, tarsi taip būtų buvę lemta. Susirinko pilna salė žmonių, o viena įsimintiniausių akimirkų tapo spontaniškas sprendimas atlikti „The Doors“ kūrinį „The Celebration of the Lizard“.
Šiuo metu laukiu savo kol kas didžiausio koncerto „Hard Rock Cafe“ Varšuvoje gegužę.
– Dar mokykloje kaip profesionaliai muzikantei reikėjo daug disciplinos, tad teko anksti suaugti. Be to, sulaukei daug dėmesio. Ar pakako laiko vaikystės džiaugsmams?
– Mano sąmonė keistai priima pagyrimus – juos vertinu, bet kartu ir atmetu. Manau, tai vienas stipriausių mano bruožų – gebėjimas neįtikėti, kad jau ką nors iki galo pasiekiau. Tada, rodos, nebeliktų, kur tobulėti.
Anksčiau maniau, kad visų žmonių vaikystė buvo daugmaž vienoda ir egzistuoja kažkoks bendras gyvenimo standartas. Vis dėlto, persikėlusi į Vilnių, supratau, kad taip nėra. Dabar kartais tampa sudėtinga išsaugoti savo vidinį pasaulį ir kartu bandyti jį suderinti su kitų žmonių patirtimis, bet būtent tai padėjo geriau suvokti savo unikalumą.
Vaikystės džiaugsmai man išliko tie patys: savišvieta, muzika, menas. Negalėčiau sakyti, kad mėgau trainiotis su draugais, bet ir tam skyriau laiko. Niekada nebuvo perdėtos disciplinos ar kruopštaus mokymosi – ką norėjau, tą galėjau daryti. Man visada norisi imti kuo daugiau iš gyvenimo. Dar neseniai smagiai su draugu diskutavome, kad mūsų gyvenimai bus „death by life force“, o ne „death by death force“, t. y. mirsime nuo gyvenimo, patyrę jį maksimaliai ir išplėtę savo suvokimą, o ne priešingai.
– Dabar studijuoji filosofiją Vilniaus universitete. Kas paskatino pasirinkti filosofijos mokslus? Kaip tai papildė Tavo muzikinę veiklą? Ar turėjo jai įtakos?
– Viskas mano gyvenime surikiuota į svarbius įvykius, filosofija – vienas jų. Ja susidomėjau per karantiną. Tada klausiausi labai daug grupės „The Doors“ muzikos, o jos vokalistas Jimas Morrisonas labai mėgo skaityti filosofines knygas. Pasirinkau paskaityti Friedrichą Nietzsche’ę, nes tai buvo J. Morrisono mėgstamiausias filosofas. Dar prieš pradėdama skaityti F. Nietzsche’ę, dėl Jimo įtakos jau buvau perskaičiusi kitų filosofų knygų, kurios irgi patiko. Man tada buvo gal trylika metų.
Pamenu, Martino Heideggerio „Būtį ir laiką“ perskaičiau mokykloje ant palangės, per kelias pertraukas. Jau tada mąsčiau, kad noriu studijuoti filosofiją Vilniaus universitete. Lemiamas apsisprendimas įvyko, kai man buvo šešiolika metų ir vienoje filosofijos enciklopedijoje aptikau skyrelį apie Ludwigą Wittgensteiną. Iš karto sudomino frazės, kad tai nesuprastas ir sunkiausias visų laikų filosofas. Pasiėmiau jo knygas ir, pradėjusi skaityti „Loginį filosofinį traktatą“, jau įžangoje supratau, kad pagaliau atradau savo arkliuką. Tai buvo labai įdomi knyga, kuri visiškai pakeitė mano mąstymą. Išdrįsau ir pati kurti filosofijoje kažką savo – dirbtinę muzikos kalbą. Iki šiol ją kuriu, tobulinu ir rašau iš to kursinį darbą.
Muzika lydi mane visur gyvenime, o filosofija įkvėpė į ją kitaip pažiūrėti – ne kaip į meną, kur gali tobulėti nuo nulio iki begalybės, atlikdamas kuo sudėtingesnius kūrinius, bet matyti ją konceptualiai.
– Kokie ateities muzikiniai planai? Gal yra ir nemuzikinių?
– Ateityje labai norėčiau sukurti filmą apie įvairių laikų muzikantus, atsiduriančius vienoje neapibrėžtoje erdvėje, ir juos jame traktuoti kaip visos žmonijos istorijos archetipus, reaguoti į jų pykčius, norus. Tai būtų šiek tiek paremta Alaino Badiou „Being and Event“ filosofija ir svarbiais momentais iš mano gyvenimo. Pavadinčiau filmą „The Highlanders“.
Dar noriu užbaigti „The Doors“ knygos „Light My Fire“ vertimą, kurį esu pradėjusi praėjusiais metais, taip pat turėčiau greitu metu realizuoti „The Doors“ tribute projektą. Planuoju išleisti studijinį albumą, kurį pavadinčiau „Changes“.
Ateityje būtų smagu surengti M. Monroe arba džiazo grandų tribute su simfoniniu orkestru arba bigbendu. Kaskart rengdama kokį nors tribute jaučiuosi taip, lyg atiduočiau duoklę mažajai sau, kuriai viskas gyvenime pasikeitė būtent po bitlų tribute. Visada užlipusi ant scenos džiaugiuosi, kad turiu galimybę galbūt pakeisti kieno nors gyvenimą.
Jei viskas gerai klostysis, ateityje norėčiau studijuoti magistrantūroje Amerikoje, MIT universitete. Aplankyti Los Andželą – viena mano senų svajonių. Vietos, susijusios su muzika, man yra rojus. Gyvenimo pabaigoje norėčiau užsiimti filantropija ir nuvykti į šiltuosius kraštus.
Redakcija nuoširdžiai atsiprašo, kad popierinėje versijoje įsivėlė klaida Dominykos pavardėje.
