Tekstas ir nuotraukos dr. Kristinos Stankevičiūtės (VILNIUS TECH)
Šis tekstas kantriai laukė savo eilės nuo balandžio mėnesio, kai, vargais negalais patekusi į Christiano Dioro muziejų Paryžiuje, pamažu yriausi pro pūstų sijonų, vienspalvių įliemenuotų suknelių, pelerinų, skrybėlaičių, batelių ir kitų „New Look“ atributų jūrą, kažkada užliejusią tradicinio moteriškumo išsiilgusią pokario Europą, o šiandien tyvuliuojančią per visus keturis pastato aukštus Montaigne aveniu 30. Jau beveik uždusinta elegancijos ir rafinuotumo, netikėtai atsiduriu tamsiame kambarėlyje, nuo grindų iki lubų „įdarytame“ stiklo dėžutėmis, kuriose paslaptingai mirguliuoja „Dior“ mados namų aksesuarai: rankinės, vėduoklės, papuošalai, kvepalų buteliukai ir kitos blizgios (t. y. automatiškai gražios ir vertos dėmesio) smulkmenos. Pagaliau šis tas įdomaus ir tiems, kurie nesvaigsta nuo tradicinio ar kokio kitokio moteriškumo. Nusprendžiu, kad būtent įdomybių kabineto tema galėtų būti įdomi ne tik man, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Juolab kad smulkių dekoratyvinių objektų kultūra išgyvena tikrą renesansą, kolekcionavimas šiandien populiaresnis nei bet kada anksčiau, ir mados objektai yra vienas populiaresnių pasirinkimų.
Su mados įdomybių kabineto (angl. cabinet of curiosities) idėja pirmą kartą susipažinau „Fyodor Golan“ mados parodoje Rygoje, apie kurią jau esu pasakojusi šio leidinio puslapiuose. „Dior“ muziejaus versija – gerokai labiau rafinuota ir mažiau eklektiška. Vienuoliktu ekspozicijos numeriu pažymėtas „Stebuklų kambarys“ (Room of Wonders), muziejaus teigimu, „pristato nesenstančių, spalvingų ir netikėtų, tačiau esminių elementų – nuo praeities iki dabarties – rinkinį; jie sukurti taip, kad pabrėžtų siluetą ir pasiūlytų klientams visame pasaulyje visapusišką „Dior“ įvaizdį“. Pats dizaineris (tiek klientų, tiek savo darbuotojų visada vadintas tik mesjė Dioru) savo išleistame „Mažajame mados žodyne“ rašė: „Gerai besirengiančiai moteriai aksesuarai yra labai svarbūs.“ Žvelgiant į jo stebuklų kambario turinį, norisi pataisyti mesjė – kartais aksesuarai tampa pačiais svarbiausiais.
Kas tas įdomybių kabinetas
Įdomybių kabineto koncepcija atsirado Europoje maždaug XVI a. Logiška manyti, kad tai buvo Didžiųjų geografinių atradimų epochos pasekmė – po tolimas ir egzotiškas šalis pradėję keliauti europiečiai susidūrė su daugybe naujų ir nepažįstamų objektų, kuriuos, tarsi darbštūs žiurkėnai, vilko, tempė ir gabeno visomis transporto priemonėmis atgal į namus, kad galėtų ir patys pasižiūrėti, ir kaimynams pasaulio stebuklus parodyti. Įdomybių kabinetai (vok. Kunstkammer ir Kunstkabinett), dar vadinami stebuklų kambariais (vok. Wunderkammer), buvo enciklopedinio pobūdžio objektų rinkiniai, į kuriuos galėjo patekti praktiškai bet kokie gamtos ir žmogaus veiklos artefaktai, jei tik pasirodydavo įdomūs, neregėti, provokuojantys smalsumą ir pagal gabaritus tinkantys (ir įtelpantys) į kabineto savininko numatytas patalpas. Šiuolaikinė terminologija šiems rinkiniams priskiriamus objektus klasifikuotų kaip priklausančius gamtos mokslų (įskaitant kartais pasitaikančius klastotus eksponatus), geologijos, etnografijos, archeologijos, religinių ar istorinių relikvijų, meno kūrinių (įskaitant nedidelio formato paveikslus) bei senienų sritims. XVI a. kaupiamos kolekcijų kategorijos įprastai buvo trys: gyvūnijos, augalijos ir mineralų.
Įdomybių kabinetai tarnavo ne tik kaip kolekcijos, atspindinčios jų sudarytojų specifinius pomėgius, bet ir kaip socialinės priemonės statusui visuomenėje įtvirtinti bei palaikyti. Tokias kolekcijas turėjo kiekviena save gerbianti aukštuomenės šeima: greta garsiausių ir geriausiai dokumentuotų valdovų bei aristokratų kabinetų savo kolekcijas Europoje kūrė ir pirkliai bei ankstyvieji mokslo veikėjai. Išskiriami du pagrindiniai tokių kabinetų tipai: „kunigaikščio kabinetas“, atliekantis daugiausia reprezentacinę funkciją, kuriame vyravo estetiniai sumetimai ir ryškus polinkis į egzotiką, arba mažiau pompastiška – kuklesnė „humanisto mokslininko ar virtuozo“ (t. y. išsilavinusio žinovo ar kolekcininko) kolekcija, tarnavusi praktiškesniems ir moksliniams tikslams. Kaip teigia įdomybių kabinetų istoriją tyrinėjęs Robertas Johnas Westonas Evansas, aiškios ribos tarp šių dviejų kategorijų nebuvo, svarbiausia buvo pamatinė kolekcionavimo idėja – ją ženklino smalsumas, dažnai peraugantis į patiklumą.
Pavadinimų subtilybės
Pats terminas „kabinetas“ yra kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia atskirą kambarį arba patalpą, skirtą darbui, mokslui, profesinei veiklai (kai turima omenyje labiau protinis darbas nei amatas) arba valstybės valdymui. Lietuvių kalboje vartojimo reikšmės įvairuoja nuo konkrečios erdvės (gydytojo kabinetas Nr. 120 arba, tarkime, fizikos kabinetas mokykloje su specialia įranga) iki valstybės valdymo organo (ministrų kabinetas), tačiau šie reikšmių variantai – gana įprasti. Šioks toks netikėtumas ištinka tik „persijungus“ į anglų kalbą, kurioje, kaip ir prancūzų kalboje, terminas „kabinetas“ šiandien reiškia baldą – būtent dėžutės formos rakandą su lentynomis, stalčiukais ir durelėmis, skirtą nedideliems objektams laikyti ir eksponuoti. Ši reikšmė įsitvirtino XVI a., išpopuliarėjus įdomybių kabinetams. Nuo XVII a. prancūzų ir anglų kalbose žodis „kabinetas“ (cabinet) ėmė reikšti meno kūrinių rinkinį, kuriame taip pat galėjo būti meno ir retenybių (pranc. objets de virtù) ar įvairių įdomybių – objektų, skatinančių intelektinį susidomėjimą.
Dar šiek tiek istorijos
Be to, kad įdomybių kabinetai padėdavo jų kuratoriams įtvirtinti savo socialinį ir ekonominį statusą, jie taip pat tarnavo kaip pramoga; tai ypač gerai iliustruoja Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos veikla – jos ankstyvuosiuose posėdžiuose draugijos nariams dažnai būdavo suteikiama galimybė viešai pristatyti radinius, aptiktus tyrinėjant savo kolekcijų objektus. Siekį derinti mokymąsi su pramoga, arba „išsilavinusios pramogos“ idėją, labai palaikė visi draugijos nariai.
1587 m. Gabrielis Kaltemarcktas patarė Saksonijos valdovui Kristianui I, kad formuojant „Kunstkammer“ (meno ir retenybių kabinetą) būtinos trijų rūšių vertybės: pirma – skulptūros ir paveikslai; antra – „įdomūs daiktai iš savojo krašto ar užsienio“; trečia – „įvairių keistų bei neįprastų gyvūnų ragai, nagai, plunksnos ir kiti panašūs objektai“. Kai 1521 m. Nyderlanduose lankėsi Albrechtas Düreris, be meno kūrinių, jis į Niurnbergą taip pat išsiuntė įvairių gyvūnų ragų, koralų, didelių žuvų pelekų ir medinį ginklą iš Rytų Indijos.
Nenuostabu, kad išsamias egzotinių retenybių kolekcijas galėjo kaupti ir išlaikyti tik tie, kurie turėjo tam pakankamai lėšų; ypač dideles kolekcijas formavo daugelis monarchų. Vienas iš pavyzdžių – rečiau minimas, tačiau meno srityje itin reikšmingas – Toskanos didžiojo kunigaikščio (pirmojo iš Medici giminės) Francesco I studiolo (privatus kabinetas). Kitas toks valdovas buvo Danijos karalius Frederikas III, mirus žymiausiam XVII a. Danijos mokslininkui ir kolekcininkui Ole Wormui prijungęs jo kolekciją „Museum Wormianum“ prie savosios ir taip suformavęs didžiausią įdomybių kolekciją regione. Trečias pavyzdys – 1714 m. Petro Didžiojo Sankt Peterburge įkurta „Kunstkamera“; daugelis jos eksponatų buvo įsigyti Amsterdame iš kolekcininkų Albertuso Sebos ir Frederiko Ruyscho.
Įdomybių kabineto filosofija
Renesanso laikotarpis, davęs impulsą rastis įdomybių kabinetams, buvo atradimų, humanizmo ir mokslo, bet kartu ir senųjų magijos bei „simpatijos“ (slapto ryšio) idėjų persmelktas laikotarpis. Būtent šių dviejų pasaulėžiūrų derinys suformavo „Wunderkammer“. Hermetizmas – tuo metu populiarus, tariamai senovinis tikėjimas – skelbė, kad tarp mikrokosmoso ir makrokosmoso (visatos, žmogaus kūno, didžiųjų ir mažųjų gamtos elementų) nuolat egzistuoja ryšys. „Didžiosios būties grandinės“ idėja skatino ieškoti hierarchinių struktūrų, jungiančių Dievą, angelus, žmones, gyvūnus, augalus ir daiktus. Signatūrų doktrina – idėja, kad į tam tikras kūno dalis panašūs augalai gydo būtent tų dalių negalavimus, – diktavo specifinį eksponatų pateikimo būdą. „Atminties teatras“ – faktų ir idėjų organizavimo pasakojimų pavidalu realioje ar įsivaizduojamoje erdvėje metodas – suteikė pagrindą daiktų išdėstymo tvarkai. Visos šios idėjos kartu siūlė savitą pasaulio pažinimo ir daiktų suvokimo būdą, o įdomybių kabinetai buvo kuriami taip, kad atspindėtų ir skatintų tokią pasaulėžiūrą.
Literatūros tyrinėtojas Stephenas Greenblattas teigia, kad muziejai skatina dviejų rūšių reakciją: rezonansą ir nuostabą. „Nuostaba, – rašo jis, – vadinu eksponuojamo objekto galią priversti žiūrovą sustoti, perteikti įtaigų unikalumo pojūtį ir pažadinti pakylėtą dėmesį.“ Tuo tarpu rezonansas – tai „eksponuojamo objekto galia peržengti savo formalias ribas ir susieti su platesniu pasauliu, pažadinti žiūrovo sąmonėje sudėtingas, dinamiškas kultūrines jėgas, iš kurių šis objektas kilo“. Įdomybių kabinetai vienu metu sukeldavo abu šiuos pojūčius. Tuometė pasaulėžiūra nuostabos šaltiniu laikė rezonansą; ji visur įžvelgdavo ryšius – tarp daiktų, dvasios ir gamtos. Kiekvienas objektas buvo savaime nuostabus ir kartu atskleisdavo pasaulio paslaptis.
Muziejų istorijos pradžia
Tikriausiai nieko nenustebins faktas, kad būtent įdomybių kabinetai suformavo ir pradinę muziejaus idėją. Vikipedijoje nurodoma, kad tokiu būdu pradėtos kaupti žymios kolekcijos: Ašmolio muziejus Oksforde, „Boerhaave“ muziejus Leidene, Britų muziejus Londone, Meno ir įdomybių kambarys Ambraso pilyje Austrijoje, „Deyrolle“ Paryžiuje, „Fondation Calvet“ Avinjone, „Grünes Gewölbe“ Dresdene, Kunstkamera Sankt Peterburge, Rusijoje, Pitto Riverso muziejus (Oksfordas, Anglija), „Teilers“ muziejus Harleme.
Tačiau XVIII a. pradžioje susižavėjimas įdomybėmis ir egzotiškais objektais ėmė blėsti. Apšvietos amžiaus mąstytojams vis labiau pabrėžiant gamtos modelius ir sistemas, anomalijos ir retenybės imtos laikyti potencialiai klaidinančiais tyrimų objektais. Įdomybės, anksčiau interpretuotos kaip dieviškos žinutės ir gamtos įvairovės išraiškos, vis dažniau buvo laikomos vulgariomis išimtimis iš bendro gamtos vienodumo.
XVIII a. pabaigoje įdomybių kabinetai prarado populiarumą ir užleido vietą šiuolaikiniam muziejui. Magišką pasaulėžiūrą pakeitė naujosios Švietimo epochos idėjos, o senąsias magijos ir slapto ryšio taisykles – nauji principai: protas, tvarkingumas, sistemingumas ir mokslas. Filosofas ir šiuolaikinio mokslo pradininkas Francis Baconas, savo veikale „Mokslo pažanga“ išdėstęs naujas mintis apie organizuotų kolekcijų svarbą, įdomybių kabinetus vadino „lengvabūdiška apgaule, skirta pramogai ir keistenybėms demonstruoti“. Modernus XVIII–XIX a. muziejus pertvarko įdomybių kabinetą, atsitiktinius objektus pergrupuodamas į atpažįstamas ir sistemingas kategorijas. Viskas sudėta į vitrinas. Viskas suorganizuota taip, kad pasakotų istoriją. Lankytojai pagarbiai stebi ir mokosi. Muziejus, priešingai nei įdomybių kabinetas, yra tvarkingas, viešas ir skirtas mokymui bei eksponavimui, o ne tyrinėjimui.
Per ateinantį šimtmetį šios taisyklės tapo pagrindiniais visų tipų muziejų veiklos principais. JAV nacionalinio muziejaus direktorius George’as Brownas Goode’as 1889 m. rašė: „Liaudies muziejus turėtų būti kur kas daugiau nei pastatas, pilnas eksponatų stiklinėse vitrinose. Tai turėtų būti idėjų kupini namai, kuriuose viskas išdėstyta itin griežtai laikantis sistemos.“
Įdomybių kabineto atgimimas
Įdomybių kabinetas prisimintas XX a. pabaigoje, įsivyravus postmodernistinei eklektikos ir priešybių derinimo pasaulėžiūrai. Muziejus – kaip ir Švietimo epocha, kurios įsikūnijimu jis buvo laikomas, – pradėtas vertinti kaip atgyvena, ėmė stiprėti nepasitenkinimas griežtomis muziejų organizavimo ir eksponavimo taisyklėmis. Muziejaus taikomi metodai atrodė dogmatiški, riboti ir skirti primesti idėjas, įtvirtinančias rasinį, socialinį bei kultūrinį dominavimą. Santykis su visuomene taip pat pradėtas laikyti nedemokratišku.
Į šią muziejų krizę reaguota įvairiai: viena iš sėkmingiausių priemonių pasirodė senas geras įdomybių kabinetas. Šiuolaikinė jo interpretacija suteikė galimybę iš naujo pažvelgti į muziejų kolekcijas ir jų eksponavimą. Nuo devintojo dešimtmečio muziejai pradėjo eksponuoti meno kūrinius ir artefaktus šiuo „nauju ir senu“ būdu. Šiandien Hjustono gamtos mokslų muziejuje yra interaktyvus įdomybių kabinetas su lubose įkomponuotu iškamšytu krokodilu, panašiu į Ferrante Imperato „DellʼHistoria Naturale“. Los Andžele įsikūręs šiuolaikinis Juros periodo technologijos muziejus anachronistiškai siekia atkurti nuostabos jausmą, kurį kadaise kėlė seni įdomybių kabinetai.
Įdomybių kabineto idėja taip pat buvo pritaikyta ir kitiems formatams. Pvz., žurnalas „Cabinet“ yra ketvirtinis žurnalas, kuriame sugretinami, regis, nesusiję kultūriniai artefaktai ir reiškiniai, siekiant parodyti jų tarpusavio ryšį taip, kad būtų skatinama domėtis pasauliu. Italijos kultūros asociacija „Wunderkamern“ pasitelkia istorinių įdomybių kabinetų temą tyrinėjimams, kaip „nuostaba“ pasireiškia šiandienos meniniame diskurse. 2008 m. gegužę Lidso universiteto dailės bakalauro programa surengė parodą pavadinimu „Wunder Kammer“ – studentų tyrimų ir praktikos kulminaciją, kurioje žiūrovai galėjo susipažinti su įvairių disciplinų darbais – nuo intymių instaliacijų iki provokuojančių vaizdo įrašų ir meistriško piešimo, kuriuos papildė gyvi pasirodymai.
Įdomybių kabinetai mados pasaulyje
Mados pasaulis į įdomybių kabineto idėją atsigręžė baigiantis postmodernizmui (nors teigti to visiškai tvirtai negalėčiau – jei tokių sąsajų buvo anksčiau, duomenų internete apie tai aptikti nepavyko). Mados entuziastės ir tinklaraštininkės Ingrid Midos nuomone, vienas pirmųjų, atkreipusių dėmesį į įdomybių kabineto koncepcijos teikiamas galimybes madai, buvo olandų dizainerių duetas „Viktor&Rolf“ – jų kūrybos retrospektyva, surengta Londono „Barbican“ galerijoje 2008 m., eksponavo įspūdingą 6 m aukščio lėlių namelį su 54-iomis „gyventojomis“ – porcelianinėmis lėlėmis, papuoštomis tobulais miniatiūriniais „Viktor&Rolf“ kolekcijų drabužiais. Tarp jų buvo ir užuominų į 1996 m. „Viktor&Rolf“ kolekcijos pristatymą, kurio metu dizaineriai nepristatė tradicinės mados kolekcijos, o sukūrė miniatiūrines menines instaliacijas su lėlėmis, demonstruojančiomis drabužius. Taip jie išreiškė protestą prieš mados sistemos spaudimą. Tikriausiai būtent šį konceptualų pristatymą galima laikyti vienu pirmųjų įdomybių kabineto sugrįžimų (neteko jo matyti, bet, ko gero, jis buvo panašesnis į lėlių namelio koncepciją…).
Kaip ten bebūtų, kiti I. Midos minimi mados renginiai – parodos „Užkerėti rūmai“ (Kensingtonas, Londonas, 2010 m.), „Išsamus suknelių žodynas“ („Blythe House“, Londonas, 2010 m.) ir „Aleksander McQueen: laukinis grožis“ (Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas, 2011 m.) taip pat eksponavo mados objektus (lėles ar aksesuarus) kabineto tipo patalpose (autorė tikriausiai turi omenyje įvairias stiklines vitrinas ir dėžes, kuriose buvo rodomi įvairūs smulkūs parodų eksponatai).
2010 m. žurnalistas Thomas Erberas nusprendė įdomybių kabineto koncepciją panaudoti pop-up parduotuvės reklamai kaip atsaką į „pernelyg įkyriai dominuojančių“ prekių ženklų agresyvias rinkodaros strategijas. „Kurdamas savąjį šiuolaikinį įdomybių kabinetą, Th. Erberas pristato meno, mados ir dizaino kūrinius, sukurtus nepriklausomų menininkų bei prekių ženklų iš viso pasaulio, – taip tam tikra prasme sugrįžtama prie senųjų retų ir nuostabių objektų rinkinių tradicijos“, – buvo rašoma renginį lydėjusiame spaudos pranešime. Projektas „Cabinet“ startavo 2010 m. Paryžiuje, vėliau dar du kartus buvo surengtas parduotuvėse Londone ir Berlyne. Ketvirtasis etapas vyko 2013 m. Niujorko Soho rajone ir buvo įvardijamas kaip „paroda“, kurią rėmė prancūzų muzikos ir mados prekių ženklas „Maison Kitsuné“, čia dalyvavo beveik 50 prekių ženklų ir buvo pristatytas įvairus mados gaminių asortimentas, papuošalai ir vizualiųjų menininkų darbai. Th. Erbero teigimu, renginio tikslas – „kova už nepriklausomybės išsaugojimą mados ir kūrybos versle“.
Tais pačiais 2013 m. britų mados kritikos žvaigždė Suzy Menkes, pristatydama Valentino mados namų dizainerių Marios Grazios Chiuri ir Pierpaolo Piccioli sukurtą kolekciją, atkreipė dėmesį į dueto minimą įdomybių kabineto inspiraciją. „Kurdami idėjų koliažą, M. Grazia Chiuri ir P. Piccioli atsigręžė į XVI a.: ant podiumo atgijo giliai religinė simbolika ir to laikmečio dekoratyviniai objektai, pvz., aštriabriauniai koralai.
„Mes tiesiog pasitelkėme įdomybių kabineto dvasią ir savaip ją interpretavome“, – sakė P. Piccioli. Idėją sustiprino ir scenos dekoracijos – jose stovėjo tokie kabinetai, kuriuose buvo eksponuojami reti ir neįprasti kolekciniai objektai“, – rašė S. Menkes „The New York Times“ apžvalgoje.
2017 m. įdomybių kabineto idėją interpretavo Izraelio dizainerių duetas Galia Lahav ir Sharonas Severis, pristatydami debiutinę aukštosios mados vakarinių suknelių kolekciją Paryžiaus mados savaitėje. „Čia dizaino sprendimai atskleidžia elementus, slypinčius vandenyno dugno gelmėse, bei žemiškos kilmės stebuklus ir sugrąžina mus ten, kur viskas prasidėjo“, – teigiama kolekciją apžvelgiančiame internetiniame prabangaus gyvenimo būdo leidinyje „Les Carats“.
Mados stebuklo kūrimas įdomybių kabinete
Mados ir įdomybių kabinetų romanas kulminaciją pasiekė 2025 m., Mados technologijų instituto muziejui (MFIT) Niujorke surengus parodą „Kuriant stebuklą: įdomybių kabinetas“ (Fashioning Wonder: A Cabinet of Curiosities). Kaip teigiama jos apžvalgoje, čia pirmą kartą nuodugniai nagrinėtas „žavus ryšys tarp įdomybių kabinetų ir mados“.
Parodoje buvo pristatyta beveik 200 drabužių ir aksesuarų – daugiausia atrinktų iš nuolatinės MFIT kolekcijos, – kuriuos įkvėpė įdomybių kabinetuose saugomų objektų įvairovė. Įdomus faktas – parodos kuratorė Colleen Hill buvo ką tik, 2023 m., apsigynusi daktaro disertaciją Londono menų universitete, kurios tema ir buvo „į praktiką orientuota įdomybių kabinetų analizė, nagrinėjanti smalsumo pobūdį ir pritaikanti jį mados parodai“. Puikiai pritaikė įgytas žinias praktikoje, sakyčiau.
Parodos medžiaga buvo organizuota į dešimt temų, suskirstytų skyriais. Ilgalaikį mados susidomėjimą gamtos pasauliu ir gyvūninėmis, augalinėmis ir mineralinėmis medžiagomis iliustravo skyrius „Egzemplioriai“. Čia buvo galima pamatyti, pvz., Kai-Yin Lo, Tedo Muehlingo ir „Tiffanyʼs“ kurtus auskarus, eksponuojamus tarsi kokius vabzdžius mažuose stikliniuose indeliuose. Čia taip pat vietą rado Thomo Fordo 2013 m. rudens kolekcijos suknelė, įmantriai puošta zebro raštu ir arklio ašutų „karčiais“, pritvirtintais, tarsi gyvūno ketera, grindis siekiančio drabužio viduryje. „Anatomijos teatro“ sekcijoje buvo eksponuojami intriguojančių žmogaus kūno formų – kaulų, organų, raumenų – įkvėpti mados dizaino kūriniai. Pvz., kūną glostanti 2013 m. Arzu Kaprol suknelė, pasiūta iš metalizuotos odos su skelto formos iškarpomis. „Kunstkammer“ (meno kabineto) skyriuje pristatyti žymūs meno kūriniai, perkelti ant drabužių; vienas tokių pavyzdžių – 2018 m. mados namų „Comme des Garçons“ suknelė, kurioje panaudotas 1591 m. Giuseppe’s Arcimboldo paveikslas „Vertumnas“, imperatoriaus Rudolfo II portretas, tapęs paties imperatoriaus didžiulės įdomybių kolekcijos dalimi.
Skyriuje „Atspindžiai ir lūžiai“ buvo pristatyti objektai, puošti šviesą atspindinčiomis medžiagomis arba pasižymintys optiniais bei kaleidoskopiniais raštais. Tokius dėmesį patraukiančius sprendimus – pvz., 1996 m. CD Greeneʼo sukurtą ir kalnų krištolo akmenukais bei mažais veidrodėliais dekoruotą suknelę, skirtą Tinai Turner, – dar labiau išryškino parodos apipavidalinimui panaudoti veidrodžiai. Skyriuje „Pojūčiai“ greta originalo buvo eksponuojama liečiama apie 1948 m. sukurtos „Molyneux“ suknelės kopija (ją pagamino Katherine Shark, FIT magistrantūros programos „Mados ir tekstilės studijos“ studentė). Aštuonios funkcionalios kišenės suknelės „sijono dalyje“ – tai aliuzija į mažas, asmeniškas daiktų „kolekcijas“, kurias kartais nešiojamės su savimi. Lankytojams buvo suteikta galimybė išgirsti garsus, kuriuos skleidžia įvairūs daiktai (muziejinėse parodose jie paprastai lieka negirdimi). Tarp tokių „kalbančių“ eksponatų – raudono šilko skėtis iš šeštojo dešimtmečio pabaigos su medine violončelės formos rankena, kuri kartu atlieka ir muzikinės dėžutės funkciją. Ją prisukus, skamba valsas „Žydrasis Dunojus“ – šiek tiek stebuklo pojūčio parodos lankytojų kasdienybėje.
Paskutinės parodos dalys buvo skirtos lankytojų įsitraukimui – mat potyrio elementas buvo svarbus ir ankstyvosiose įdomybių kolekcijose. Skyriaus „Kas tai?“ lankytojai buvo skatinami pasitikrinti mados istorijos žinias apžiūrinėjant įdomius ar jau nebenaudojamus mados aksesuarus ir bandant atspėti, kaip jie buvo gaminami, naudojami ar dėvimi.
Įdomiausia keistenybių kabineto idėjos dalis – jos asmeniškumas. Renesanso keistenybių kabinete galėjo atsidurti bet kas įdomaus – dažniausiai kelionių metu įsigyti ar dovanoti daiktai. Parodos kuratorė C. Hill teigė, kad didelė jos tyrimų, skirtų keistenybių kabinetų istorijai iki pat XVIII a., dalis buvo sutelkta į tai, kokie objektai juose buvo kaupiami. „Pamaniau, kad būtų labai įdomu panagrinėti kai kurias iš šių plačių kategorijų – pradedant iliuziją kuriančiais objektais ir anatominiais eksponatais bei baigiant kriauklėmis – ir pažiūrėti, kaip mada praeityje naudojosi ir tebesinaudoja tomis pačiomis temomis, kurios prieš šimtmečius įkvėpė kolekcininkus.“
Beje, toks aktualus ne tik mados, bet ir kasdienybės rakandas kaip batai net prieš šimtmečius užėmė svarbią vietą kolekcininkų sąrašuose: jie buvo ne tik avimi, bet ir eksponuojami namų interjere kaip estetiški objektai. „Keistenybių kabinetai turėjo atspindėti žinių mikrokosmosą, todėl buvo renkami ne tik gamtos pasaulio objektai, bet ir žmogaus sukurti dirbiniai“, – sako C. Hill. Kaip istoriniai pavyzdžiai minimi itin aukšti chopine tipo batai, puošni avalynė iš Indijos ir reti papuošalai.
Dioro muziejaus stebuklų kambarys
Įdomybių kabinetas – madai itin patogus formatas, nes mažos stiklo dėžutės tuo pat metu sugeba ir suteikti aksesuarams paslaptingumo, ir, tinkamai apšvietus, išryškinti kiekvieno jų privalumus. Jau minėtoje „Fyodor Golan“ parodoje matyti mažmožių kabinetai atitiko klasikinę tokio kabineto koncepciją – juose dizaineriai eksponavo ir savo kurtus aksesuarus (batus, rankines, pirštines ir pan.), ir apie jų kūrybą pasakojančius mados žurnalus, ir kitus panašius objektus. Panašius kabinetus (o iš tiesų – nedideles stiklines vitrinas) mačiau ir kitose lankytose mados parodose – ir Versace parodoje Londone, ir mados istorijos parodoje Varšuvos Karališkojoje pilyje, ir beveik visur kitur. Dolce ir Gabbana taip pat nemažai dalykų eksponavo uždarose stiklo dėžėse, nors jų ir nevadino įdomybių kabinetu. Tiesą sakant, visa jų paroda buvo vienas didžiulis stebuklų kambarys!
Tačiau grįžkime į Paryžių. 2022 m. Montaigne aveniu 30-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame jau 70 metų gimsta mados namų kolekcijos, įsikūrusio muziejaus, vadinamo „La Galerie Dior“, interjero projektą kūrė scenografė Nathalie Crinière. Reikia manyti, kad idėja mados namų kurtus aksesuarus sudėlioti į stiklo dėžutes taip pat priklauso jai. Stiklinėse vitrinose žaižaruoja bateliai, rankinės, vėduoklės, apykaklės, papuošalai, pirštinės; čia galima išvysti ir legendinių „Lady Di“ ir „Dior“ balnakrepšio rankinių prototipus (nors nesu tikra, ar juos tinka taip vadinti) bei jų variacijas.
Kurdami meistriškus, rafinuotus ir modernius dirbinius, Ch. Dioras ir jo įpėdiniai bendradarbiavo su įvairiais amatininkais bei dizaineriais: nuo batelių, sukurtų kartu su Rogeriu Vivier, iki papuošalų, kuriuos kūrė Rogeris Scemama, „Gripoix“ ar Rogeris Jeanas-Pierre’as, nuo skrybėlaičių (nuo 1996 m. jas kuria Stephenas Jonesas) iki rankinių, kvepalų ir makiažo priemonių.
Stebuklų kambario iliuziją sustiprina paslaptingas apšvietimas, juodame fone skendintys objektai tarsi sklendžia ore, o miniatiūrinės „Dior“ aukštosios mados suknelių kopijos verčia dar labiau stebėtis atlikimo kruopštumu ir jas gaminusių siuvėjų meistriškumu. Prie kiekvieno objekto skrupulingai pažymėtas jo pavadinimas, jį sukūręs dizaineris ir kuriais metais jis (objektas, ne dizaineris) išvydo pasaulį. Tačiau aš jau nusprendžiau, kad rašysiu tekstą apie mažmožių kabinetą (šis terminas man gerokai mielesnis), todėl nuotraukose – patys stebukliniai objektai. Jų autorius galėsite sužinoti patys, jei nuvykę į Paryžių lankysitės „Dior“ muziejuje. ☺
Tokį vizitą labai rekomenduoju, ypač jei žavitės tradicinį moteriškumą išpažįstančiais mados dizaineriais – mesjė Dioras buvo pirmasis ir ryškiausias jo puoselėtojas. Pats muziejus vadina save „unikalia parodų erdve, liudijančia vizionierišką aukštosios mados ir parfumerijos meistro Ch. Dioro bei šešių jo įpėdinių: Yves’o Saint Laurent’o, Marco Bohano, Gianfranco Ferré, Johno Galliano, Rafo Simonso ir M. Grazios Chiuri, drąsą“. Lankytojų čia visada daug, ir visada dar nusidriekusi eilė už durų – tai leidžia įtarti, kad tradicinio moteriškumo gerbėjų skaičius pasaulyje, o ypač tarp Paryžiaus svečių, niekaip neblėsta. Nors, mano asmenine nuomone, būtent „Stebuklų kambarys“ – įdomiausia „La Galerie Dior“ ekspozicijos dalis, iliustruojanti dizainerio svajonę „aprengti Ch. Dior moterį nuo galvos iki kojų“.
O Lietuvoje?
Lietuvos muziejuose taip pat tikriausiai esama įdomybių kabinetų – jei neklystu, nuo panašios idėjos prasidėjo Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Kaune istorija (pirmuosius muziejaus eksponatus profesorius atsigabeno iš savo tėvonijos, Lebiodkos dvaro Lydos srityje). Tačiau mados įdomybių kabinetų Lietuvoje matyti neteko (čia, žinoma, ir vėl nepraleisiu progos paminėti, kad taip pat vis dar neturime mados muziejaus, o mados parodų surengiame labai labai mažai). Ekspoziciją, artimiausią mados įdomybių rinkinio koncepcijai, buvo galima išvysti Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kai jame dar buvo demonstruojami mados istoriko Aleksandro Vasiljevo drabužių ir aksesuarų kolekcijos artefaktai. Prisimenu daugybę vėduoklių, tabakinių, piniginių, lazdelių utėlių įkandimams kasyti ir kitokių feodalinių amžių stebuklų. Tikriausiai neverta net atskirai minėti tokio savaime suprantamo dalyko, kad smulkūs mados daikčiukai būtų nuostabus bet kokios madai skirtos parodos papildymas – taigi, jei šį tekstą skaito kokie nors būsimi mados parodų rengėjai, tikiuosi, jie atkreips dėmesį į mažmožių kabineto idėją.
