„RAUDONI BATRAIŠČIAI“
„Lietuva lietuviams“, „white power“, „imkit vaikai pagaliuką…“, „baltoji rasė nyksta“ ir panašiais šaižiais šūkiais perpildyta naujausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Raudoni batraiščiai“. Gabrielės Labanauskaitės pjesėje fragmentuotai pasakojama brolžudystės istorija, kurioje artimųjų priešpriešą įskelia radikaliai priešingi brolių keliai: vyresnysis – gėjus, jaunesnysis – nacionalsocialistas.
Teatro dekoracijų dirbtuvėse vykstantį spektaklį režisierė Yana Ross išradingai skaido į keletą veiksmo aikštelių, dalį jų itin sėkmingai perkelia į vaizdo ekraną. O spektaklyje vaidinantys jaunosios kartos aktoriai (Jono Vaitkaus vadovaujami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantai) scena tapusią netradicinę erdvę pripildo pulsuojančia energija. Politinių, socialinių ar net fundamentalistinių deklaracijų perpildytame spektaklyje itin gražiai suskamba meilės tema, nuosaikiai ir subtiliai perteikiama Juliaus Paškevičiaus ir Martyno Vaidoto (pagaliau ir mūsų teatre tai įmanoma!).
Žinoma, dramaturgę būtų galima kaltinti tiesmukumu ar net naivumu, ypač dėl vienspalvių skinų portretų, ar netyčiomis kur nors tarp minėtų deklaracijų pamesto žmogžudystės tragizmo. Tačiau kita vertus, gal „patriotinių“ eitynių, skandalų „dėl mergaitės“ ir erzelio dėl vaivorykštinių vėliavų kontekste mums reikia būtent tokio nosies pamirkymo į balutę.
„JŪRA“
Viena stipriausių Lietuvos šokio trupių – Kauno šokio teatras „Aura“ – sezoną baigė naujausio choreografės Birutės Letukaitės spektaklio „Jūra“ premjera. Pagal nacionaline legenda tapusią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą sukurto spektaklio užmojai itin platūs. Choreografė teigė norėjusi kalbėti apie pakitusį šiuolaikinio žmogaus ir gamtos santykį – užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę. Šioms problemoms atskleisti ji pasitelkė ne tik klasikinį kūrinį, bet ir gausias vaizdo projekcijas, itin didelį būrį šokėjų ir per visą spektaklį gąsdinantį ir nuolat besileidžiantį grėsmės debesį.
Spektaklyje bene stipriausi solo ir nedidelių ansamblių epizodai, dar kartą įrodantys „Auros“ šokėjų techninį pasirengimą. Tačiau visa tai nustelbia gremėzdiškos masinės scenos ir žuvų skerdimo bei naikinimo scenos projekcijose. Tad M.K.Čiurlionio muzika lieka tik fonas masinei, tiesmukai manifestacijai, o visuomenės problemų gvildenimas – pasakojimu apie žuvų konservų fabriką, jo gyventojus ir žiaurų jų likimą.
Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Simono Švitros