Jei paprašyčiau praeivių gatvėje įvardyti tabu temas, kurių viešai geriau nenarstyti, jie neabejotinai paminėtų religiją, seksą, iškrypimus, smurtą, mirtį ir kraujomaišą. Jautresni pridėtų gyvūnų teises, feminizmą, rasinę ir tautinę diskriminaciją bei vegetarizmą. Nes mums nepatinka, kai primygtinai klausia, kodėl nevalgai mėsos ar kokia poza labiausiai patinka mylėtis. Mes nemėgstam, kai mus išspiria iš komforto zonos ir verčia ginti savo įsitikinimus ar atvirauti. Išskirtinę teisę provokuojamai, rimtai ir visai politiškai nekorektiškai kalbėti apie religiją, seksą, iškrypimus, smurtą ir vegetarizmą, atrodo, šiais laikais turi tik menininkai. Ir kai kurie jų tai daro pribloškiamai. Tuo galėsite įsitikinti jau šį rudenį per teatro festivalį „Sirenos“. Bet apie viską iš eilės.
Vieša autopsija
„Paskutinis tabu“ – taip savo kūrinį pavadino lietuviai menininkai Mindaugas ir Neringa Bumbliai. Pasirėmę Philippe Ariès teiginiu, kad mirtis tapo tabu ir, nustūmusi seksą, virto didžiausiu draudžiamu dalyku, neįvardijamu reiškiniu ir kad žodžio „mirtis“ nedera tarti viešai, kaip kadaise žodžio „seksas“, savo instaliacijoje, kuri buvo pristatyta2011 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre, jie mirtį gvildeno atvirai ir be užuolankų.
Kaip ir turtingiausias ir žymiausias Didžiosios Britanijos menininkas Damienas Hirstas, kurio darbuose galima išvysti formaldehido tirpaluose skęstančius zebrus, avis ir karves. Arba neseniai Lietuvoje viešėjęs Guntheris von Hagensas – plastinuoti žmonių kūnai visame gražume jam neatrodė pakankamai įspūdingi. Dar2002 m. Londone jis surengė seniai britams matytą pramogą – viešą autopsiją, kurioje galėjo dalyvauti atsitiktiniu būdu parinkta publika. Tą patį vakarą autopsija buvo gyvai transliuojama BBC1 ir ITV kanalais.
Tačiau tai, kas šiandien atrodo kaip didžiausias tabu, neretai gana greitai gali būti išstumta naujo. Tarkime,1998 m. britų dailininkės Tracey Emin sukurta instaliacija „My Bed“ buvo sutikta itin audringai. Viešas diskusijas sukėlė tai, kad autorė kūrinyje panaudojo savo tikrą lovą, savo patalynę (beje, gerokai dėmėtą) ir asmeninius daiktus, tokius kaip neišgerti buteliai, nuorūkos, nešvarios kelnaitės ir kt. Tačiau praėjus keliolikai metų, daugelis šį kūrinį vertina kaip ganėtinai nuosaikų ir nesupranta, kodėl taip liaupsinama šios kūrėjos drąsa ir kūrinio intymumas.
Nervina tikinčiuosius
Pietų Afrikoje neseniai kilusį ažiotažą dėl dailininko Bretto Murray tapybos darbo, kuriame vaizduojamas šalies prezidentas Jacobas Zuma, taip pat verta paminėti. Ne todėl, kad jame nutapytas J.Zuma (nuogomis genitalijomis) būtų kuo nors labai ypatingas, bet todėl, kad prieš galeriją, kurioje kabojo darbas, vyko nuolatinės demonstracijos. Jų padarinys – vienas po kito į vidų besiveržiantys vandalai, kurie paveiksle dažais užtepliodavo „neteisingas“ vietas. Šis gegužę įvykęs protestas priminė pernai Paryžiuje sugadintą Andres Serrano darbą „Piss Christ“. Darbo materija sudaryta iš dviejų dalių: stiklinė menininko šlapimo ir plastikinis krucifiksas, panardintas jame. Apie kūrinio metafiziką spręskite patys. Turbūt kaltinti prancūzų katalikų už tai, kad neišlaikė ir įsiveržę į parodą Avinjone, „Collection Lambert“ galerijoje, sudaužė darbą, išdrįs ne kiekvienas. Juk jie viso labo gynė savo religinius įsitikinimus.
Religiniai įsitikinimai – dar vienas tabu, kuris uždega menininkus. Ir ne tik todėl, kad religijoje susipina visi įdomiausi žmogišką būtį kamuojantys egzistenciniai klausimai. Bet ir todėl, kad visuomet atsiras fanatiškai tikinčių, stojančių priešingon barikados pusėn, kasančių karo kirvį. Pasitelkus religiją, lengviau išprovokuoti publiką, išvesti ją iš komforto zonos, iš pasitenkinimo savimi ir viskuo kas aplinkui iliuzinės pusiausvyros. Kaip sako argentinietis teatro režisierius Rodrigo García, šiemet viešėsiantis teatro festivalyje „Sirenos“, „beveik visada į teatrą einama kaip į muziejų arba panašiai kaip paspoksoti į mobiliųjų telefonų ar batų parduotuvių vitrinas. Jei salėje yra skirtingų nuomonių, jei jaučiama įtempta atmosfera, manau, kad įvykdome savo funkciją, kuri nepretenduoja į nieką daugiau kaip tik jaustis gyviems“. Ir jis daro, ką sako. Jo spektakliuose publika provokuojama naudojant gyvūnus, iš kurių gyvai gaminamas maistas, nuogus aktorius, kuris atlieka sudėtingus fizinius veiksmus ir tokie efektai kaip daug litrų pieno arba šimtai mėsainių. Publika kosčioja, neramiai dairosi į salės duris, jaučiasi nepatogiai, protestuoja, reaguoja, diskutuoja… Būna, kad ir pamilsta.
Negražūs aktoriai
Didžiojo teatro provokatoriaus iš Italijos Romeo Castellucci galima neapkęsti, galima jį mylėti, bet abejingų jis nepalieka. Kai kuriems kliūva jo pasitelkiamos pernelyg realistinės priemonės ar net jo pasirinkti aktoriai, kurių kūnai neretai deformuoti, ligoti, negražūs. Dar1992 m. jo sukurtas spektaklis „Ezopo pasakėčios“ sudrebino ligtolinę teatro realybę: spektaklyje „dalyvavo“ 300 rūšių gyvūnai. O visa kita – jau istorija. Tai, kad Paryžiuje praeitų metų pabaigoje pristatytas jo spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ sulaukė ne tik klūpančios ir kryžiais apsiginklavusios radikaliųjų Paryžiaus katalikų protesto eitynių, bet ir jų įsiveržimo į sceną per spektaklį, jau įrašyta teatro vadovėliuose. Tačiau pats R.Castellucci, atsiribodamas nuo įniršusios masės, tik atlaidžiai skėsčiojo rankomis: „Dieve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro.“
Šį rudenį ašmenimis pasivaikščioti mėgstantis teatro festivalis „Sirenos“ kvies pamatyti ir R. Garcíos, ir R.Castellucci spektaklius. Galbūt tada bus galima ir vieša diskusija apie tai, kokių tabu dar turi lietuvių menas ir kur jis stovi, palyginti su europiečių. Ir galbūt bus nuspręsta, kad genialiems kūrėjams tabu nėra, nes, kaip sako R.García, „jeigu ko nors mano scenoje nėra, tai nutiko ne dėl autocenzūros, o dėl vaizduotės stokos“.
Rašė: Liudvika Šaulytė
Nuotraukos: Klauso Lefebvre ir Yu Wei Chen