(Ne)teisinga profesija?

Perskaičiusi numerio bendradarbės Agnės Tuskevičiūtės straipsnį, kuriame ji labai taikliai išdėliojo, kaip, su kuo ir dėl ko gyvena naujasis auksinis Lietuvos jaunimas, supratau, kad pasirinkau (ne)teisingą profesiją.

Aš esu tiesiog žurnalistė, o ne viešųjų ryšių ar rinkodaros specialistė, taip pat ne reklamos ar aktorių agentūros atstovė, ir ne papuošalų, interjero ar dar kokio velnio dizainerė. Taigi, jau pagal pirmąjį postulatą (jų Agnė pateikė net 8) negaliu pretenduoti į auksinio jaunimo gretas. Nors mano profesija taip pat gana kūrybiška, kiti to auksinio jaunimo atstovai tokia giminyste neapsidžiaugtų, juk žurnalistai – ne žmonės. Jie reikalingi tik tam, kad: a) į atstovaujamą žurnalą ar portalą įdėtų paruoštą pranešimą spaudai; b) suviliotas garsių pavardžių ateitų į dar vienos naujos vyninės atidarymą, muzikos albumo ar naujos drabužių kolekcijos pristatymą; c) savo straipsnyje lyg netyčia pareklamuotų kokį nors produktą ir t. t.
Tačiau tapsi mirtinu priešu, jei tiesiai šviesiai parašysi, kad muzikos albumas, spektaklis ar mados kolekcija iš tiesų yra š…., o būsi draugas, jei nieko neparašysi apie renginio / kūrinio esmę, tačiau chronologine tvarka (nuo didžiausios iki mažiausios) išvardysi vyno pagurkšnoti susirinkusias žvaigždes. Tačiau jei sumanysi savo iniciatyva pasirodyti ten, kur garsenybės nedirba (pozuoti žurnalams su taure rankoje – labai sunkus ir varginantis užsiėmimas!), o tiesiog linksminasi, tai visų pirma išgirsi burtažodį “uždaras vakaras”, o jei pamėginsi paprieštarauti, būsi apstumdytas ir aprėktas čia dievu besijaučiančio apsaugininko, kuris irgi mano, kad žurnalistas – ne žmogus, todėl ir šeštą ryto greičiausiai atėjo ne prabangaus kokteilio su bičiuliais išgerti, o pletkų apie garsenybės pasirinkti.
Nepageidaujami mes ir bičiulių, kurie turi didesnę ar mažesnę teisę vadintis žvaigžde, privačiuose vakarėliuose. Nebent krauju pasirašome priesaiką, kad šiukštu, gink dieve, nieko nerašysiu.
Galų gale, mes net nemokame rašyti, nes savo tinklaraščių, kuriuose galėtume vertinti kitų tinklaraščius, neturime. Na, bent jau dauguma mano kolegų tinklaraščių tikrai nerašo. Tačiau ne todėl, kad nesugeba. Tiesiog visą dieną kurpus ar redagavus tekstus laisvalaikiu apie rašymą nebegali net pagalvoti.
Tačiau vis tiek manau, kad žurnalisto profesija įdomi ir reikalinga. Juk nenorėtumėte skaityti tik to, ką jums pasiūlys viešųjų ryšių specialistai?
Šį kartą paplušėjome, kad tokių tekstų jums nereikėtų skaityti. Aleksandra aplankė daugybę parodų ir surašė savo įspūdžius, Dovydas pasidomėjo spalį sostinėje vyksiančių kino festivalių programomis, Tautė sužinojo, kas gero vyksta teatruose ir kuo nustebins “Sirenos”. Aurimas pasikalbėjo su kažkada bjauriuoju ančiuku teatro kritikų pramintu Agniumi Jankevičiumi, o aš praleidau malonią popietę su kūdikėlio besilaukiančia dainininke Aiste Smilgevičiūte. Dar liko vietos ir poezijai, kurios netrūks festivalyje TARP, taip pat madingiems paltukams, kurių autorė, ženklo „D.Efect“ savininkė Eglė Žiemytė turi teisę vadintis britų karališkosios šeimos dizainere.
Mes , “370″ redakcija, linkime, kad šiltų paltų dar greit neprireiktų. Šilto rudens, skanios arbatos ir gerų vakarų su “370″.

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 79

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top