Politika, kuri svaiginasi ketaminu
Prieš nutūpiant Berlyne ji buvo taršalas. Ji buvo auksiniai svogūnai, verčiami ir perverčiami merai, ji buvo biurokratai, neišmanantys etiketo ir nemokantys kalbos, kultūros sostinė, žaliuojanti pavydu, ji buvo skandalai dėl pirktų automobilių ir kanceliarijos reikmenų, ji buvo neskaidri žiniasklaida. Dėl jos linkdavo ir raudonuodavo ausys, taip ir neišmokus paaiškinti draugams iš svetur, kodėl pas mus tiek daug partijų, juk iš esmės jos visos teatrodo kaip viena inertiška masė, kaip daug politiškumo (ar pilietiškumo?) nesužalotų veidų.
Berlyne ją pažinau kitokią ir, man atrodo, įsimylėjau. Reichstagas čia niekuo dėtas. Dėkui Dievui, ta miesto dalis – parlamentas ir aplinkinis Unter den Linden bei Friedrichstrasse rajonas – egzistuoja beveik tik turistams. Arba tiems, kuriems parduotuvės Armani, Vuitton, ar Prada reiškia daugiau nei vitrinas. Su niujorkiečiu draugu į šią gatvę užklystame tik kartais, kai norime pakeliauti po „kitą šalį“.
O politika Berlyne primena YouTube. Svarbiausia – dalyvauti. Daryti pačiam – jaunatviška ir seksualu, nes tai generuoja energiją. Todėl politika čia šėlsta. Ją mačiau prieš porą dešimtmečių užimtuose skvotuose (dekoruoti „IKEA“ baldais kai kurie jų atrodo keistai steriliai, bet bendruomenės jausmą dar išlaikę), sendaikčių turguose, rūšiuojant atliekas (tikrai ne visada tobulai). Ji mane užkalbino „pasidaryk pats“ valgykloje, kur vakarienė kainuoja 2 eurus. O pagaminta ji iš prekybos centrų išmestų produktų. Kampe stovi spinta, kurioje – krūva įvairių drabužių. Iš jos savo garderobą atnaujinti gali kas tinkamas. O kiti tiesiog atneša ką nors į tą gausybės ragą. Dalijimosi priežastis – nebūtinai skurdas. Greičiau jau veikli politinė pozicija pertekliaus visuomenės atžvilgiu.
Revoliucija skvote
YouTube’inė politika ir Berlynas – visai nekeista. Čia jau dešimtmečius galioja istorijos kūrimo namudinėmis sąlygomis atmosfera. Ir tos sendaikčių turgaus įvairovės. Kaip kas moka, kaip kas nori. Vienoje miesto pusėje politiški buvo tie, kurie nuoširdžiai tikėjo socialistinės utopijos tobulumu. Ir tie, kurie neturėjo kitokio būdo priešintis, tik pašiaušdami plaukus, verdamiesi auskarus, puošdamiesi grandinėmis ir juodindamiesi akis. Kitoje pusėje politika priklausė tiems, kurie buvo uždaryti. Ne sistemos, ne cenzūros, bet iš visų pusių miestą juosiančios sienos. Kaip ir tiems, kurie savo noru kraustydavosi iš įvairių Vakarų Vokietijos kampelių tik tam, kad būtų atleisti nuo karinės tarnybos. „Pasaulio heroino sostinė“, – taip Vakarų Berlyną vadino čia aštuntajame dešimtmetyje gyvenęs Davidas Bowie. Jo adresas buvo Hauptstrasse 155. Dabar heroiną Berlyne stumdo ir dvylikamečiai.
Netikėkite tais, kurie sakys, kad Berlyne istorija – tik vadovėliuose sukaustyta praeitis. Istorija čia kvėpuoja. O politika žavi, nes tik ji skatina jaunus, stilingus susirinkti miniomis ir išreikalauti, kad Berlyno ir Brandeburgo žemėse aukštasis mokslas būtų nemokamas. Kasmetė konferencija, skirta skaityti Karlo Markso raštams, sutraukia šimtus – ne akademikų, ne filosofijos studentų. Tiesiog jaunimo, kuriems rūpi. Ir jie sėdi kartu, skaito „Kapitalą“. Iki ašarų aktualu šiandien.
O savaitgalį politika dažnai svaiginasi „speed“ ir ketaminu – kad vakarėlis „Bare 25“ tęstųsi iki kito vidurdienio be pertraukos, be miego. Juk čia Berlynas. Kodėl tokia politika traukia? Nes ji reiškia įsitikinimą, požiūrį, užimamą poziciją visuomenėje. Kas sakė, kad tai – nuobodu?
Rašė: Eglė Obscarskaitė
