Šis straipsnis yra apie protestą, o galbūt netgi visą revoliuciją. Tiesa, tolokai nuo Vilniaus. Tačiau turint omenyje, kad gabiausi protai iš Lietuvos renkasi studijas Didžiojoje Britanijoje, ši tema mums aktuali ne ką mažiau nei vietinė aukštojo mokslo reforma. Atsipalaiduojam ir skaitom.
Intro
Šį mėnesį pirmą kartą dviejų rėkiančių policininkų buvau numesta ant žemės. Bandžiau prasibrauti pro užkardą. Tąkart irgi pirmą kartą tiesiai į mane jojo raitosios policijos arklys. Riaušių policija grasino mane susirasti per feisbuką ir areštuoti. Niekada anksčiau nejaučiau, kaip po paklaikusia minia suklupusi mergina rėkia, kai jai yra traiškomi kaulai. Pareigūnai apgauna protestuotojus ir vietoj paleidimo iš demonstracijos visus porą tūkstančių susispaudus, pučiant šiaurės vėjui valandą su puse laiko ant Westminsterio tilto. Už manęs stovėjusio vaikino erekcija atsiremia man į nugarą. Jis atsiprašo. Aš, žinoma, atleidžiu. Paskui, žiūrėk, jau dalinamės mūsų pasigailėjusio reporterio atmesta duona ir sultimis.
Dabar be ironijos šaukiu “students and workers – unite and fight!”. Pirmą kartą matau, kaip patogios viduriniosios klasės paaugliai kraujuoti krenta daužyti policininkų. Tie patys jaunuoliai vėliau atsistoja ir skanduoja “Human rights! Human rights!”, o suinteteresuotos pajėgos juokiasi į akis ir sako, kad šitas protestukas sumokės jiems už atostogas, nes yra dirbami viršvalandžiai.
Kas atsakingas už tai, kad pagal policijos pranešimus spaudai “smurtauti linkusi mažuma” po truputį tampa dauguma? Šita britų karta pamatė, kad taikūs protestai yra naujosios kartos kvailystė, į kurią niekas nebekreipia dėmesio. O apie konservatorių būstinės okupaciją arba princo Čarlzo ir jo naujos žmonos Camillos kortedžo užpuolimą bent kažkas parašo ir susimąsto. Kas privedė vaikus prie kryžiaus žygio prieš vyriausybę?
Kaip buvo ir kaip nebebus
Pradžiai šiek tiek skaičių. Anglijoje bakalauro laipsnis paprastai trunka tris metus, o už jį reikia mokėti visiems panašiai. Šiais metais aš moku 3290 svarų, praeitais mokėjau 3225 svarus. Valdžia buvo nustačiusi maksimalią kainos ribą už metus, kuri buvo šiek tiek virš dviejų tūkstančių ir kiekvienais metais didėjo maždaug 50 svarų dėl infliacijos. Universitetai turi teisę nustatyti savo kainą, bet visi daugiau mažiau vadovaujasi šia viršutine riba. Ir Didžiosios Britanijos, ir ES studentai moka tiek pat.
Speciali paskolų sistema, kurią nesėkmingai bandė pakartoti ir Lietuvos vyriausybė, išvis yra pagirtina. Ji suteikiama visiems ir pilnai padengia mokslų kainą. Tereikia kiekvienais metais atnaujinti paraišką. Palūkanų procentas atitinka infliaciją, todėl atiduoti turi tiek, kiek pasiskolinai, o grąžinti paskolą reikia tada, kai baigi savo studijas, dirbi ir uždirbi daugiau nei 15 tūkst. per metus, arba 1250 svarų per mėnesį. Aišku, jei pabėgi kažkur į savo Tėvynę Europos glūdumoje, skolos atidavimas tampa žymiai labiau komplikuotas.
Žodžiu universitetinis išsilavinimas Didžiojoje Britanijoje iki šiol buvo prieinamas. Tik netingėk mokytis ir viskas bus gerai. Tačiau laikai keičiasi. Pasaulį drebina krizė, o Anglijoje vyksta rinkimai.
Kodėl taip nebebus?
Libdemų partija, kuriai valdžios galia net nesišvietė, prieš rinkimus pažėrė daug gražių pažadų. Tokių kaip biudžeto karpymo viešajam sektoriui stabdymas ir oficialus pažadas nedidinti mokesčių už mokslą. Susijaudinimas liberalių kairiųjų ir idealistų sluoksniuose buvo didžiulis, todėl daug studentų ir šiaip pirmą kartą balsuojančių jaunuolių prabalsavo už juos, tikėdamiesi gražaus rytojaus. Libdemai pateko į valdžią, tačiau sudarė daugumos koaliciją su tories (konservatoriais) ir, kaip visada būna valdžioje, pamiršo savo rožinius pažadus, teisindamiesi būtinais kompromisais. Trumpai tariant apgavo visus savo rinkėjus susijungdami su partija, kurios politika skiriasi kardinaliai.
Netrukus be didelių skrupulų buvo paskelbta, kad universitetų finansavimas bus sumažintas 40 procentų, o tam kompensuoti pasiūlyta mokesčio už mokslą metinę ribą padidinti iki 9 tūkst. svarų. Kadangi universitetai vis dar turi autonomiją nustatyti savo kainą, prognozuojama, kad vidutinis mokestis už metus bus apie 6 tūkst. svarų, o bendra studento skola baigus trijų metų bakalaurą su susikaupusiomis išlaidomis sieks apie 30 tūkst. svarų. Studentai ir kiti libdemų rėmėjai pirma negalėjo patikėti. Vėliau nusivylė. Tada supyko. Galiausiai lapkričio 10 dieną suorganizavo protestą, kuris tapo ne toks taikus kaip tikėtasi ir užvedė protesto kampanijos krumpliaračius.
Pirmas protestas
Pirmo protesto pradžią pramiegojau, ir tik nuėjusi į savo universiteto studentų atstovybę su gerb. Romu Zabarausku atsiimti jo pamesto telefono per TV pamačiau revoliucinę gyslelę suvirpinusius vaizdus: iš malūnsparnio filmuotoje medžiagoje matėsi, kaip masė protestuotojų susirinkusių prie Millbank, torių partijos būstinės, daužo langus, degina laužus, o keli išsiųsti tvarkos daryti policininkai susigūžę nebežino ką daryti.
Reportažas sujaudino netgi Zabarauską, kuris trumpam atvykęs iš Paryžiaus teigė, kad tų studentų protestų yra matęs tiek ir tiek kiekvieną savaitę ir jo tai nejaudina. Tačiau skirtumas tarp prancūzų, kurie kiekviena pasitaikiusia proga bando kviestis išsikvėpusią 1968 dvasią, ir britų, kurie net marširuodami ir berėkdami “Tory scum!” nepamiršta sustoti prie raudono šviesoforo signalo, yra milžiniškas.
Britai protestuoja žiūrėdami žinias ir nuo fotelių keikdami valdžią – kaip ir lietuviai. Skirtumas tarp tautų neveiklumo yra tas, kad Didžiojoje Britanijoje, nors klasių atotrūkis ir yra didžiulis, neturtingiausi visuomenės sluoksniai gyvena taip patogiai, kad gali nekreipti dėmesio į žiojėjančius turtinius skirtumus.
Lietuvoje tuo tarpu socialinių klasių pasiskirstymo tradicija nėra pakankamai išvystyta ir mobilumas tarp jų dar reliatyviai didelis. Tačiau dėl komunistinės praeities randų yra bijoma iš valstybės reikalauti didesnės socialinės apsaugos ir komforto, kas leidžia mūsų valdžiai tyčiotis iš studentų, vienišų tėvų, pensininkų ir kitų pažeidžiamų grupių.
Lapkričio 24-oji ir universitetų okupacija
Taigi grįžtame į Londoną. Po lapkričio 10-tos, kai apie 40 tūkst. suririnkusiųjų protestuotojų pamatė, jog taikus protestas beveik visada yra ignoruojamas, suprato, kad smurtas bent jau atkreipia žiniasklaidos dėmesį į problemą. Taigi jie susitelkė į kritinę masę, kuri nebijo iš valstybės reikalauti to, ką ji žadėjo. Į kitą protestą lapkričio 24-ąją vėl susirinko tūkstančiai protestuotojų – ne tik studentai, bet ir dėstytojai, iš pamokų išėję moksleiviai, kuriuos labiausiai ir paveiks šis biudžeto mažinimas bei kt.
Policija spėriai užblokavo kelią link Parlamento ir panaudojo “kettling” vadinamą demonstracijos valdymo taktiką – iš visų pusių apsupti protestuotojus policijos pajėgomis ir neleisti išeiti tol, kol “nesibaigs nusikalstami aktai”, teisinantis tuo, kad užblokuota zona yra “nusikaltimo scena”, iš kurios “įtariamųjų” jie negali išleisti.
Štai taip pora tūkstančių mokinių ir studentų pajuto, kad į juos žiūrima kaip į nusikaltėlius, kad galima nesiskaityti su žmogaus teise į judėjimo laisvę ir taip toliau. Kaip gyvuliai aptvare šaltyje laikomi žmonės nervinosi vis labiau – pradėjo daužyti aplinkinių pastatų langus, deginti laužus iš visko, ką rado aplinkui ir stumti policijos pajėgas.
Situacijos negelbėjo ir tai, kad vienu metu raitoji policija įjojo tiesiai į minią – ką vėliau neigė, bet vienas klipas iš YouTube sakė ką kita, ir jie buvo priversti atsiimti savo žodžius. Galų gale, prabuvus “aptvare” nuo 12h iki 20h, buvo pradėta žmones iš jo išleidinėti po du. Norint patekti į laisvę, reikėjo praeiti kelių šimtų policininkų gyvą koridorių, kurie visi įdėmiai žiūri ir bando identifikuoti “nusikaltėlius”. Su manimi buvęs vaikinas, kuriam dėl vienokių ar kitokių priežasčių teko pabendrauti su policija įvairiose šalyse ir pabuvoti keliuose kalėjimuose, sakė dar niekada nesijautęs taip gerai iš kur nors paleistas.
Lapkričio 24-tąją prasidėjo masinės universitetų okupacijos, trukusios keletą savaičių. Dalinai buvo okupuoti Cambridge, University College London, King’s College London, Leeds, Brighton, Edinburgh, Manchester, Sheffield ir dar daugelis kitų universitetų.
Lapkričio 30-oji ir grasinimai areštuoti
Protestas lapkričio 30-ąją Londone buvo kur kas labiau komplikuotas dėl šalčio ir pūgos. Pasimokę iš buvusių demonstracijų, šį kartą į daug mažų, mobilių grupių išsiskirstę protestuotojai pradėjo žaisti katę ir pelę su policija, kuri tiesiog nesugebėjo gaudyti ir blokuoti minių. Vis dėlto vėliau susirinkę Trafalgaro aikštėje protestuotojai buvo sustabdyti, t.y. “užkettlinti”, o vėliau ir sulaikyti. Vienas policininkas garsiai gyrėsi savo taktika: “We let them all go… And then we nicked them!” (“Mes juos paleidom… O tada visus areštavom!”).
Per visas demonstracijas nuobodžiaujantys policininkai buvo palyginti šnekūs ir noriai pasakojo protestuotojams, kad paslėptos kameros ir fotografai “jus visus čia jau žino”, o riaušių kaltininkai bus areštuoti jei ne šiandien ar ryt, tai vėliau. Į klausimus apie žmogaus teises bei policijos smurtą buvo atsakinėjama nenoriai.
Gruodžio 9-oji ir nukentėjusieji
Gruodžio 9-ąją Parlamente vyko balsavimas dėl mokesčio didinimo, ir pats neramiausias protestas. Jau nuo pat pradžių vyko susirėmimai su policija, ir kai protestuotojai pasiekė Parliament Square prie Westminsterio, “kettle” buvo suformuotas iš karto. Iki pat balsavimo pabaigos vyko įvairūs apsistumdymai, o riaušių policija jau be ceremonijų daužė priekines eiles. Vaikinas invalido vėžimėlyje buvo policininkų pakeltas ir išvilktas grindiniu, vidutinio amžiaus vyrui praskelta galva, moksleiviai iškeltomis rankomis kažką aiškindami apie “taikų protestą” iki kraujo buvo sumušti guminėmis lazdomis. Vienam vaikinui kraujas išsiliejo į smegenis – prireikė operacijos. Raitoji policija bent kelis kartus įjojo į minią. Deja, vienas arklys pasibaidė, numetė ir sutrypė savo raitelį iki sąmonės netekimo, o paskui dar pasilakstė tarp žmonių.
Atmosfera dar labiau įkaito po mokesčių didinimo patvirtinimo. Ant policijos dabar jau buvo mėtomi akmenys, išdaužyti visi Treasury (valstybės iždo) langai ir į jį įsilaužta.
Žiniasklaida, kurios didžiąją dalį sudaro bulvariniai laikraščiai (“The Sun”, “Daily Mirror” ir kt.) visą judėjimą apšvietė gana plačiai, bet koncentravosi ties purviniausiomis ir sensacingiausiomis detalėmis: vieno nevykėlio į policininkus ir minią numestu gesintuvu nuo Millbank stogo, (tikriausiai specialiai) “kettle” viduryje paliktu ir staigiai minios nuniokotu policijos autobusiuku, apipaišyta Lordo Nelsono skulptūra Trafalgaro aikštės viduryje, ant karo memorialo veliava besisupančiu “Pink Floyd” gitaristo sūnumi ir protestuotojų užpultu karališku kortedžu, važiuojančiu į teatrą. Dėl vandalizmo ir smurto piktinamasi, tačiau retai susimąstoma, kokį nusivylimą ir neapykantą sukelia valdžios melavimas į akis, pažadų netęsėjimas ir policijos smurtas prieš beginklius žmones.
Outro
Paskutinės demonstracijos žalai atitaisyti, manoma, teks išleisti 50 tūkst. svarų, kas neatrodo per daug palyginus su 30 tūkst. asmenine kiekvieno studento skola. Nors didesni mokesčiai ir priimti, bet šita Britanijos studentų karta pamatė, kad jų balsas gali būti išgirstas. Ar tai kada nors supras ir lietuviai?
Išeinantys iš gruodžio 9-osios demonstracijos skandavo “WE’LL BE BACK!”. Tikėkimės.
KĄ SAKO TĖVYNAINIAI, BŪRIAIS VAŽIUOJANTYS Į DIDŽĄJĄ BRITANIJĄ MOKYTIS?
Mane užknisa, kad policija yra tokia abstrakti, kaip koks Big Brother. Ji nėra atsakinga už savo veiksmus. Šiaip, manau, kad šie protestai – tai daugiau nusivylimas pačia demokratija nei kokia specifine partija. Būtų gerai, jei būtų apkarpę studentų skaičių, tačiau pagerinę kokybę. Šiuo atveju kokybė negerės. Ryškiau pasijaus klasinis išsiskirstymas. Tikiuosi, kad aktyvūs veiksmai tęsis.
Rūta Bučiūnaitė (Queen Mary University London)
Kai vyko protestai, protestuotojai universitete, kuriame mokausi, užėmė vieną salę. Tuo metu kaip tik ten buvau ir mačiau, kaip jie įbėgo su megafonais, dredais ir socialistų vėliavomis. Spėjau susidaryti nuomonę, kad jauniems anglams svarbu yra „eiti prieš sistemą“. Tad visas tas užėmimas, žiūrint iš šalies atrodo, kaip maištaujančių jaunuolių, kurie turi savyje daug energijos ir pykčio, pasirodymas, o ne bandymas kažką pakeisti. Aš ir šiaip nesu už tokio tipo protestus, nes jie visada sutraukia ir nemažai kvailių, kurie gali pakakoti protesto organizatoriams ant galvų ir pasielgti visai ne taip, kaip norėta bei sugadinti protestuotojų įvaizdį. O šiaip toks protestas puikiai tinka visko pertekusiems anglams papykti, nes jie tiesiog pavargo gyventi ramiai.
Gabija Didžiokaitė, Varviko universitetas, Sociologijos studijos
Buvau prie konservatorių būstinės, kai prasidėjo smurto išpuolis. Į būstinės langus kažkas metė keletą kiaušinių. Vienas vaikinas garsiai skatino kitus įsiveržti į pastatą. Kažkas trinktelėjo į stiklą, jis įskilo. Buvo aišku, kad žmonės veršis vidun. Viena vertus, man buvo pikta, jog kurstomas smurtas, nes buvo sutarta protestuoti taikiai. Kita vertus, jaučiau adrenalino antplūdį, o smurtas atrodė patrauklus. Antro protesto metu ore tvyrojo įtampa, agresija, nepasitenkinimas. Atrodė, kad šįsyk gatvėse buvo dešimt kartų daugiau policininkų.
Mane siutina vyriausybės požiūris į mokesčių už mokslą kėlimą. Nors suvokiu, jog visi be išimties turi susiveržti diržus (atleido daug policininkų, medikų, gaisrininkų, sumažino pašalpas neįgaliesiems ir pan.), kaip galima kone trigubinti mokestį už mokslą? Manęs ši reforma net nepaveiks, nes kitąmet baigsiu bakalauro studijas. Neramina anglų ateitis. Esu tikra, jog daug jaunų anglų nesieks aukštojo išsilavinimo būtent dėl šios reformos. Tai nedemokratiška ir mane be galo liūdina.
Kotryna Domarkaitė, Londono karališkasis koledžas, Kino studijos
Rašė: Marija A. Šilkūnaitė (King’s College London, Film Studies BA)
Fotografavo: Guy Corbishley (Grey Photography)