„Apie filmą viskas pasakyta pačioje jo pradžioje. Ką aš čia dar galiu jums naujo papasakoti. Kelnes nusimauti ar ką?“ – per savo dokumentinio filmo „Laisvė kurti“ pristatymą „Skalvijoje“ lepteli menininku provokatoriumi tituluojamas Evaldas Jansas. Laimė, apie kelnes jis tik juokauja. Įdėmiai peržiūriu filmą, o paskui jo nedrąsiai paprašau telefono numerio. Nustembu, kai ekscentriškasis kūrėjas ištiesia vizitinę kortelę… Kokia prabanga!
Tačiau Evaldo studijoje, kuri jam atstoja ir namus, prabanga nekvepia nė iš tolo.
„Gal čia irgi kokia provokacija“, – pagalvoju apžvelgusi klaikiai apverstus jo „apartamentus“ pačiame miesto centre (tame pačiame pastate įsikūrusi „Fluxus ministerija“ – aut. past.). Šeimininkas net neatsiprašinėja už netvarką, tik papasakoja, kad kažkas nupjovė radiatorių, tad dabar tenka naudotis elektriniu šildytuvu. Mandagiai pasiūlo ne tik kėdę, bet ir pigaus vyno, kurį šaldo aprūdijusiame kibire su vandeniu. Lygiai taip pat mandagiai atsisakau…
Sėdėdama tos jansiškos „tvarkos“ epicentre ir užduodama klausimus, į kuriuos jis atsakinėja „kuo painiau“ stiliumi, pasijuntu lyg pakliuvusi į kitą pasaulį. Į E.Janso pasaulį. Su savomis taisyklėmis, įstatymais ir tvarka. Šitame pasaulyje neegzistuoja pinigai (kai kas per daug prisiskaitė Friedricho Engelso), lietuviškų runkelių (čia tie, kuriems nusispjauti ant meno, o ypač – šiuolaikinio), tačiau yra daug ambicijų ir noro kurti. „Kito pasaulio“ įspūdis dar labiau sustiprėja, kai kontroversiškasis menininkas pasiūlo pažiūrėti keletą savo filmukų, kurie netelpa į jokio žanro rėmus. Šypsausi, replikuoju, o nosį vis smarkiau kutena degėsių kvapas. Pasirodo, Evaldas pamiršo, kad ant viryklės verda perlinių kruopų košė…
Vyno butelis tuštėja, o aš mėginu išklausyti E Jansą, kuriam prieš keletą metų priklijavau Ėriukų Siaubo pravardę. Tikriausiai esate girdėję apie jo performansą festivalyje „Dimensija 1“ 2006-aisiais, kai menininkas atsivedė į renginį ėriuką ir ketino žiūrovų akivaizdoje jam nupjauti galvą. Laimė, žiūrovai pasitaikė jautrūs ir iškvietė pareigūnus…
Liga išmušė agresiją
Užteks apie ėriukus, grįžkime prie „Laisvės kurti“. Šiame E.Janso filme, kuris buv įtrauktas ir į „Kino pavasario“ programą, pasakojama apie nuteistuosius, kurie bausmės laiką trumpina užsiimdami kūryba: piešia, drožinėja, rašo knygas ar dainuoja. „Ateidavo ir tokių, kurie nieko nedaro, tik sportuoja. Sako: „Aš kuriu save, savo kūną… Aš pasidariau geras, lankau socialinės reabilitacijos grupę.“ Ir ką tokiam atsakyti? Jo smegenys turbūt mažesnės už beždžionės. Tie, kurie lanko kokias nors kūrybines grupes, iš tiesų yra kitokie, išskirtiniai“, – dėsto filmo autorius.
Filmo pradžios titruose Evaldas trumpai papasakoja, kaip1996 m. nerdamas į upelį prasiskėlė galvą, o paskui susirgo potraumine epilepsija, kuri jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. E.Jansas apie tai sutinka papasakoti plačiau, tik paprašo straipsnyje „nepadaryti iš jo verksnio“. „Medikai nesiuvo žaizdos, nes atseit per vėlai kreipiausi Dar tam gydytojui studijų laikų paveikslą nunešiau su kažkokiais berželiais, kad tik duotų amerikoniškų vaistų. Bet kai kiaušas kiauras, kokie dar vaistai… Įsimetė infekcija. Išsikviečiau greitąją pagalbą ir atidariau duris. Kai atvažiavo, jau buvau be sąmonės. Atsipeikėjau po dviejų savaičių ligoninėje. Negalėjau pajudinti dešinės rankos ir kojos, vaikščioti, kalbėti mokiausi iš naujo. Prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Reikėjo pirkti brangių vaistų, aš gaudavau tik 120 litų dydžio invalidumo pensiją. Laimė, tėvai padėjo. Dabar priimu visa tai kaip pamoką. Iki traumos pernelyg pasitikėjau savimi, buvau agresyvus ir visoks kitoks… Kažkas turėjo pristabdyti mane…“ – lėtai pasakoja E.Jansas.
Menininkas neslepia: šia savo biografijos dalimi jis spekuliavo, mėgindamas prakalbinti kalinius: „Būti su jais atviram ir nuoširdžiam man patarė vieno kalėjimo socialinė darbuotoja, su kuria susitikau dar prieš pradėdamas filmuoti. Ji sakė: „Tik nepradėk maivytis prieš juos. Kaliniai yra perėję puikią psichologinę mokyklą. Tavo melas sugrįš su dviguba jėga.“
Tiesa, jam pačiam nereikėjo įkalbinėti nuteistųjų, kad šie pasirašytų filmuotis. „Viskas vykdavo taip: kalėjimas ar pataisos namai gauna raštą-leidimą iš Kalėjimų departamento, kuriame išdėstyta visa esmė. Tada viršininkas būrių vadams duoda nurodymą išsiaiškinti, kurie kaliniai norėtų filmuotis. Tad kai atvažiuodavau filmuoti, manęs jau laukdavo sutikusieji kalbėti“, – pasakoja menininkas. Filmavimas truko net devynis mėnesius, Evaldas apsilankė kone visose įkalinimo įstaigose: Pravieniškėse, Marijampolėje, Alytuje, Lukiškėse, Rasose. Vienintelis moterų kalėjimas Panevėžyje menininko neįsileido – neatsirado nė vienos norinčios kalbėti.
Globojo kalinį
Menininkas sako niekada nepamiršiąs „krikšto“, kai per patį pirmąjį apsilankymą pataisos namuose jį nuvedė į vadinamąjį bausmės būrį: „Turiu tokią mažytę kamerytę. Pamėginau filmuoti ja slapčia. Pamatė. Reakcija buvo… Reikėtų pamatyti tuos buldogus… Išbalau, rankos drebėti pradėjo. Paprašiau nedaužyti kameros ir prie jų akių visą medžiagą ištryniau.“
Vis dėlto su daugeliu kalinių pavyko užmegzti gerus santykius. Vieną iš savo filmo herojų – Rytį – Evaldas netgi apsiėmė globoti, kai šis išėjo iš įkalinimo įstaigos. „Jis mane nupirko nuoširdumu. „Nepalik manęs bėdoje, suteik šansą“, – kalbėjo. Apsigyveno mano namuose Prūdiškėse. Netgi mėginome kartu paveikslą nupiešti – norėjom pristatyti darbą konkursui Žalgirio mūšio tema. Kadangi daugiau laiko leisdavau čia, centre, jis ten susirado „draugų“, ėmė išgėrinėti. Kantrybė baigėsi, kai ėmė į mano namus vestis mergas iš Prūdiškių pensiono… Paskui išvažiavo į Kauną – kažkoks mafiozas išsikvietė piešti portreto. Ir dingo kaip į vandenį…“ – rodydamas buvusio kalinio darbus pasakoja pašnekovas.
Kuriozu baigėsi susitikimas ir su kitu kaliniu, kurį menininkas pasikvietė į filmo peržiūrą „Fluxus ministerijoje“. „Aišku, išgėrėme visi per peržiūrą. O paskui pasigedau projektoriaus. Brangus projektorius, Zuokas (dabartinis miesto meras Artūras Zuokas – aut. past.) nupirko. Na, galvoju tas kalinys su tokiu pat draugeliu paėmė. Peržiūrėjau vaizdo kamerų įrašus – gal kokią savaitę sugaišau. Nieko… Po kurio laiko Zuokas ten šventė savo gimtadienį. Priėjau, pasakiau: „Atleisk, aš neturiu tiek pinigų.“ Tik paskui paaiškėjo, kad vietiniai iš „Fluxus ministerijos“ pasiskolino, kaliniai – niekuo dėti“, – juokiasi kuriozinę situaciją prisiminęs filmų kūrėjas.
Nors pats yra profesionalus dailininkas, vertinti kalinių meno Evaldas nesiryžta: „Man patiko, kaip Oginskaitė (kritikė Rūta Oginskaitė – aut. past.) parašė, kad filme bendravau su jais kaip žmogus su žmogumi, o ne kaip profas su ne profu. O jų kūryba… Tai tiesiog vietinė valiuta. Taip jau yra visose prievartos struktūrose. Sovietų armijoje irgi ant rankų nešiodavo, jei mokėdavai piešti…“
Apie prišiktą Paryžių
Minėtam filmui kurti pinigų skyrė vienas kultūros rėmimo fondas. Kokia tai suma, Evaldas neatskleidžia, tačiau atveria, kad tai tikrai nedideli pinigai: „Vienas žinomas montažo režisierius manęs po filmo paklausė to paties. Išgirdęs sumą, pasakė, kad perpus daugiau jis gauna už vieno filmo montažą. Aš gi už tuos pinigus ir nufilmavau, ir pats sumontavau, dar ir buhalteriją visokią reikėjo sutvarkyti.“
Tai kaipgi išgyvena komerciniam menui „atsparūs“ kūrėjai? „Pasveikęs po ligos pardaviau keletą paveikslų, filmų. Šiek tiek dirbau operatoriumi vienoje firmoje – per ją ir gaudavau iš fondų tuos grašius savo filmams. Neseniai išsiėmiau verslo liudijimą, kuriu tokius filmukus apie meną internetui“, – išvardija ir tuoj pat pasvarsto, kiek filmų galėtų sukurti per metus, jei gautų paramą iš Kultūros ministerijos. „Galėčiau sukurti mažiausiai du filmus per metus. Gerus filmus – tokius, kur ir per televiziją būtų galima rodyti ar parduoti festivaliams… Tokiam suknistam Donelai (režisierius Tomas Donela – aut. past.) duoda 3 mln., o jis padaro šūdą… (čia apie filmą „Atsisveikinimas“ – aut. past.) Duotų man bent pusę milijono, aš toookį filmą pastatyčiau… Suprantama, savo stiliaus… Tačiau kai Vilkaitis (buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis – aut. past.) pasako, kad jūs, menininkai, atidarykite bandelių kepyklėles ir tada bus tvarka… Ką čia bepridursi…“
Tai ko nebėgi kaip daugelis kuo toliau nuo Lietuvos, dabar jau aš provokuoju. Seka labai painus atsakymas: „Noriu ką nors savo daryti. Negi dabar dirbti staliumi, valytoju ar panašiai? Buvau išvažiavęs į Prancūziją. Ištvėriau porą mėnesių. Ir filmą apie savo kasdienybę parsivežiau – „Kodėl šunys gali, o aš negaliu nieko“. Paryžius labai šunų prišiktas, o aš gyvenau kamūrkėje, kur nebuvo tualeto. Arba į maišelį tekdavo daryti, arba į kavinę eiti. Nežinau, dabar, kol turiu darbelių, pabūsiu čia. O paskui reikės daryti kūrybinę pertrauką, tai gal ir verta išvažiuoti. Nors man jau 40, esu dar esu išvaizdus jaunuolis. Gal kokią milijonierę pakabinčiau… Na, čia juokauju, žinoma. O jeigu rimtai… Na, nepasisekė ta karjera, netapau pasauline žvaigžde, bet… Po tų dešimties ligos metų, kai jaučiausi kaip kalėjime, supratau, kad ne karjera gyvenime svarbiausia. Kad yra ir kitų dalykų…“
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Fotografavo: Visvaldas Morkevičius