Dar prieš gerą mėnesį sėdėjau viename Londono parkų, žiūrėjau į voveres ir klausiau savo draugės Y emigracijos istorijos. Ji mane guodė, kad viskas bus gerai, kad pradžioje niekada nebūna labai lengva. Pavyzdžiui, pirmą savaitę ją partrenkė autobusas, į darbą nepriėmė net „MCDonalds“, ir ji jau buvo pasiryžusi eiti perrinkinėti šiukšlių į kažkokį komposto fabriką, kai vieną dieną…
Londonui – ne!
Kažkada seniai sau prisiekiau: „Kas bus – tas, bet Londone niekada negyvensiu“. Niekada nebuvau čia lankiusis, bet atrodė, kad tokiam įsitikinimui turiu ne vieną rimtą priežastį. Kai man buvo 10 metų į Londoną nelegaliai emigravo mano dėdė. Galiausiai jis buvo deportuotas, nors kurį laiką to išvengti jam pavyko klastojant dokumentus ir pasivadinant tokiais vardais kaip , „Šelmis lapinas“ arba „Meškinas drąsusis“. Kai sulaukiau 19-ikos ir baigiau mokyklą, nemaža dalis klasiokų nusprendė pirmiausiai užsidirbti (Londone), o tada – mokytis. Kai sulaukiau 20-ies tie klasiokai jau buvo nusprendę „geriau užsidirbti nei mokytis“. Tuomet prasidėjo kursiokų ir naujų draugų sezoninė emigracija: dėl pinigų, dėl anglų kalbos įgūdžių ar šiaip romantinių sumetimų.
Kai man buvo 26-eri ir baiginėjau antrąją magistrantūros programą, mano „Facebook’o“ draugų sąrašas staiga pasipildė daugiau nei dešimtimi „draugų“ iš pradinės mokyklos. Nelabai nustebau supratusi, kad visi jie gyvena Londone. Atrodė, kad daugiau nei pusė klasės tiesiog susikrovė lagaminus ir, lyg į kokią ekskursiją, patraukė į Londoną, kur galiausiai ir pasiliko. Dabar jie visi dalyvauja tose pačiuose vakarėliuose, dirba tuose pačiuose baruose, vieni su kitais poruojasi ir skiriasi (jei „Facebook‘e“ nemeluoja). Neslėpsiu – jų nuotraukas bei kone erotines fotosesijas žiūrėdavau su dideliu susidomėjimu, nors mintyse vis kartodavau: „Į Londoną tikrai niekada nevažiuosiu“.
Gyvenau keliose skirtingose pasaulio šalyse ir nemažai keliavau, bet Londono man pavyko išvengti , išskyrus jo oro uostus… Todėl mane erzindavo kiekvienas kaimynas, kiekviena kirpėja ir kiekvienas bendras pažįstamas, kuris išgirdęs, kad gyvenu užsienyje paklausdavo: „Londone?“. Didžiavausi, kad nė karto nebuvau prie Big Beno, kad Londono tiltus mačiau tik internete, kad niekada, niekur už nieką neatsiskaitinėjau Didžiosios Britanijos svarais ir, kad jais man niekas niekada nemokėjo atlyginimo.
Kai diplomai nešildo
Iš štai aš Londone. Man 27-eri, turiu tris Lietuvos bei užsienio aukštųjų mokyklų diplomus, ir jau trečią mėnesį gyvenu draugės išsinuomotame kambaryje bei pirmą kartą gyvenime dirbu padavėja kokteilių bare. Turiu pasakyti, kad atvykdama turėjau šiek tiek didesnių ambicijų, t.y., susirasti darbą „pagal išsilavinimą“: meno, žiniasklaidos ar kino srityje. Porą mėnesių galerijoms, kino kompanijoms, net kino teatrams siuntinėjau CV ir motyvacinius laiškus, užsiregistravau visuose įmanomuose puslapiuose bedarbiams, o mano draugė (gyvenanti čia jau trejus metus) į mane vis žiūrėjo su užuojauta ir kantriai siūlė „bent pradžiai“ susirasti paprastą darbą kokioje kavinėje.
Kavinėje dirbti aš nenorėjau ir, tiesą sakant, bijojau. Neturėjau jokios patirties, o Londone tokios patirties turi visi. Todėl bent tam, kad nuraminčiau savo šizofreniškai garsėjantį sąžinės balsą ir kažkaip pateisinčiau nepigų gyvenimą Londone, susiradau praktiką artimiausioje meno galerijoje. Kadangi studijavau menus bei šioje srityje dirbau kelis metus, tikėjausi, kad mano žinios bei kontaktai bus naudingi, organizuotos parodos kažkam padarys įspūdį, sutikti žmonės taps gerais draugais, o galerijos savininkas, pastebėjęs mano komunikacinius gebėjimus ir žinias, galiausiai pasiūlys darbą. Toje galerijoje nemokamai pradirbau beveik dvejus mėnesius: ploviau puodelius, gaminau kavą, bėgau į parduotuvę pirkti pieno ir šiukšlių maišų, špakliavau sienas, ploviau grindis ir siuntinėjau menininkams kvietimus eksponuoti savo darbus trijų kvadratinių metrų plote už 500 svarų mokestį. Turiu pasakyti, kad savininkas išties pastebėjo mano žinias ir gebėjimus, bet darbo, deja, taip niekada ir nepasiūlė.
Siuntinėdama paraiškas išbandžiau įvairias strategijas: rašiau asmeniškai, romantiškai, profesionaliai, graudžiai, net eiliuotai, naudojau prestižinių festivalių ir pripažintų menininkų su kuriais dirbau vardus. Nieko! Galiausiai pradėjau liguistai tikrintis ne tik įeinančius laiškus, bet ir „spam’ą“ bei elektroninio pašto šiukšliadėžę. Tokia tyla iš visų potencialių darbdavių atrodė panaši į sąmokslą ar konspiraciją. Atrodė, kad visas pasaulis pasislėpė po minkštu atmosferos sluoksniu, o aš, kaip kokia Bielka ar Strielka, suku ratus aplink Žemę besvorėje būsenoje, gerai nežinodama, ar kada vėl pajusiu stabilesnį pamatą po kojomis.
Užaugau aplinkoje, kur visi tikėjo, kad mokslas suteikia kažkokias garantijas ateičiai. Tikėjau, kad baigus bakalaurą reikia baigti ir magistrą, įgyti šiek tiek darbinės patirties ir tada viskas susidėlios savaime. Bet savaime viskas nesusidėliojo. Apie tai daug diskutavome ir su kitais draugais emigrantais. Mano draugė X, šiuo metu užimanti prestižines pareigas Vašingtone, sakė, kad viso ko esmė yra ryšiai. Ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte esi. Ta patį kartojo ir Londone sutikti žmonės. Visi lyg susitarę kartojo, kad reikia megzti ryšius: visada turėti vizitinių kortelių, prašyti neformalių susitikimų, rašyti tiesiogiai ir netiesiogiai pažįstamiems žmonėms, vaikščioti į įvairius susitikimus ir t.t. Priežasčių netikėti tuo, ką jie sakė, neturėjau. Pradėjau vaikščioti į Londono vakarėlius, parodų atidarymus, neformalius susitikimus, renginius, kalbėti su visais, ką tik sutikdavau. Ir išties, sutikau daug įdomių žmonių. Deja, patys įdomiausi darbo pasiūlyti negalėjo, nes patys jo ieškojo.
Išgalvotas CV
Ryšius mezgiau su visokiais žmonėmis – lietuviais ir nelietuviais, menininkais, menininkais apsimetėliais, ir tais, kurie dirbo kavinėse… Atėjo laikas gauti „bet kokį darbą“. Nuojauta kuždėjo, kad teks dirbti bare, bet vis tikėjausi, kad gal kažkaip pavyks to išvengti. Tokiais momentais žmonės paprastai pradeda ieškoti ženklų, skaityti horoskopus, melstis ir t.t. Aš nuėjau į lietuvių bažnyčią. Tiesa, stovėjau už durų, nes ieškančių vilties ir palaiminimo buvo kur kas daugiau nei mažytė šventykla galėjo sutalpinti. Tą dieną gavau kunigo palaiminimą ir išėjau Londono gatvėmis dalinti kavinėms savo CV su išgalvota padavėjos darbo patirtimi. Dar tą patį vakarą mane pakvietė interviu. Jis truko mažiau nei minutę. Buvo užduoti du klausimai: ar turiu patirties ir kada galiu ateiti bandomajai pamainai.
Tos pamainos bijojau taip, kad iš vakaro nieko negalėjau valgyti. Negana to, ji buvo balandžio 29-ąją, karališkųjų vestuvių vakarą. Žinojau, kad tą dieną visi barai bus pilni žmonių, kurie kalbės girtu britišku akcentu. Bijojau visko: kad nesuprasiu užsakymų, nemokėsiu kortelės įdėti į mokėjimo aparatą, kasoje suspaudysiu ne tuos skaičius, išliesiu gėrimus ir sudaužysiu taures. Net nežinojau ar man teks dirbti padavėja, ar barmene, todėl dieną praleidau žiūrėdama „Youtube“ filmukus apie įvairių kokteilių gaminimą, o naktį pabudinau draugę tam, kad išsiaiškinčiau, kuo skiriasi kava „Latte“ nuo „Cappucino“.
Viskas praėjo gerai, darbą gavau, sekasi man neblogai. Tiesa, baro savininkas taip ir neišmoko mano vardo ir į mane kreipiasi tiesiog „padavėja“. Bet čia – smulkmena. Kartais, kai valau staliukus ir nepamatau naujai į barą įėjusių žmonių jis garsiai paklausia: „Kur yra tavo smegenys?!“
Londone sutikau nemažai lietuvių. Kai kuriuos – tikslingai, kitus – atsitiktinai. Kiekvienas imigrantas atvykęs į Londoną ir ketinantis kažkada čia pradėti dirbti turi gauti nacionalinio draudimo numerį. O tam, kad jį gautų – turi paskirtu laiku atvykti į interviu. Kuomet laukiau savo eilės, greta sėdėjo du lietuviai – vaikinas ir mergina. Jie dalinosi įspūdžiais apie indų plovėjų darbą ir uždarbį, kuomet pro šalį praėjo ilgakojė mėlyna atlasine suknele ir girtutėlis žemutėlis pavyvenęs vyras. Jie keikėsi rusiškai, bet kalbėjo lietuviškai. „Saviškius iškart atpažinsi“, – replikavo greta manęs sėdėjęs vaikinas. Ir tai – tiesa: lietuviai lietuvybės dažniausiai nebando nuslėpti. Pamenu, kartą išėjau iš namų ir dar nespėjus uždaryti vartų prie manęs priėjo senyvas vyriškis ryškiomis žydromis akimis, be priekinių dantų. „I am from Lithuania and I am an alcoholic“ (aš alkoholikas iš Lietuvos), – pokalbį pradėjo jis. Pasikalbėjome, daviau jam svarą. Sakė, kad nors pragėrė viską, net mobilųjį telefoną, bet sąžinę dar turi. Man tereikėjo tarti žodį ir jis būtų man padėjęs rasti darbą – nuvedęs pas pažįstamą baro savininką. Aš padėkojau, atsakiau, kad pagalvosiu….
Optimizmo dar nepraradau. Baro, kuriame dirbu apsauginis – teisininkas, kita padavėja – menininkė, o barmenė – aktorė. Kartais, kai stoviu gatvėje ir kviečiu žmones užeiti ir išgerti du kokteilius už vieno kainą, sutinku įdomių žmonių… Londonas išties yra galimybių miestas.
P.S. Mano draugė Y, apie kurios istoriją užsiminiau pradžioje, dabar gyvena gerai: turi darbą, draugą, kambarį šiaurės Londone, socialinio draudimo numerį ir abonementą sporto klube.
Rašė: Eglė Žalčių Karalienė
Fotografavo: „Scanpix“ ir „Corbis“