Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi, šiuo metu Jaunimo teatre intensyviai repetuojančiu „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ (pagal Tennessee Williamso pjesę), susitikome Menų spaustuvėje – vietoje, kurioje dienos šviesą išvydo nemaža dalis Agniaus režisuotų spektaklių. Kalbėjome apie vaikystę, jaunystę, režisūrą, idealus, teatrinio klajoklio dalią, kritiką, kuri jam kelia nuotaiką, ir televiziją, dėl kurios Agniui labai liūdna. Liūdna ne jam vienam, bet tiek to, šį kartą ne apie tai.
– Augai mažame miestelyje. Suprantu – didmiesčio vaikas turi galimybę pamatyti didžiųjų režisierių darbus, pačią teatro aplinką, tačiau kas paskatino provincijos miestelio jaunuolį rinktis režisūrą?
Man sunku net įsivaizduoti savo vaikystę ir paauglystę didmiestyje. Dabar, besilankydamas pas draugus, gyvenančius vadinamojoje chruščiovkėje, tarkim, Lazdynuose, protu nesuvokiu, kaip tokioje aplinkoje gali prabėgti vaikystė.
Kelias į režisūrą buvo gana paprastas. Į mano kaimą, atrodo, devyniasdešimtaisiais, atvažiavo pora baigusių studijas Klaipėdos universitete. Vyras pradėjo dirbti kultūros namų direktoriumi, o moteris, Vita Vadoklytė, surinko mėgėjų teatro trupę. Tiesa, pradžioje tai net nebuvo panašu į teatrą – tiesiog humoreskos. Ji norėjo apsiuostyti, kas čia per žmonės gyvena, ar įmanoma su jais ką nors nuveikti. Tik vėliau atsirado lietuviška Smetonos laikų dramaturgija.
Gatvės draugai bandė mane nusitempti į tą teatrą dar tada, kai man buvo trylika ar keturiolika metų. Pamatęs daug susirinkusių žmonių, tiesiog iššokau iš antro aukšto į sniego pusnį ir pabėgau. Didelės žmonių masės man visada kėlė didelį įtarimą ir siaubą.
Kai man buvo, rodos, šešiolika, mokykloje vyko renginys, kuriame iš publikos rinko žmones, turėsiančius dalyvauti teatro veikloje. Patekau į renginį vedančių moksleivių akiratį ir tada nebeliko nieko kita, tik kažkaip suktis. Na, pradėjau suktis ir supratau, kad galiu būti įdomus, nes kai ką nors pasakydavau, visi pradėdavo juoktis. Pajutau, jog galiu valdyti žiūrovų dėmesį. Tada jau minėto teatro, dabar besivadinančio Skapiškio mėgėjų teatru „Stebulė“, vadovė pakvietė mane į humoro programą – veikalą, panašų į dabartinius „Juokis“. Paskui pradėjau vaidinti viename sename spektaklyje. O tada – jau pašlo pajiechali. Ten vaidinau, rodos, ketverius metus. Netgi jau besimokydamas pirmame kurse vis dar važiuodavau. Vėliau teko atsisakyti, nes paprasčiausiai nebeužteko laiko.
Iki tol nebuvau užsiėmęs jokia veikla, nelankiau jokių būrelių. Vaidinimas buvo vienintelis užsiėmimas tuo metu ir jis mane vežė, nors visą laiką turėjau kompleksą dėl šveplumo. Tiesa, dabar man tai jau dzin. Taip nusprendžiau stoti į aktorinį. Aišku, neįstojau. Tada stojau dar kartą. Aišku, vėl neįstojau. Tada pamaniau, eina jis ant trijų raidžių. Buvau sumąstęs stoti į archyvistiką, tačiau būtent tada laikraštyje „Kur stoti“ perskaičiau, kad renka režisierių kursą. Supratau, jog tai yra kažkoks vidurys tarp filosofijos ir aktorystės. Kadangi buvau mokęsis Jaunojo filosofo mokykloje, filosofija taip pat buvo man artima sritis.
Stodamas net nežinojau, kas tas Jonas Vaitkus yra. Rimą Tuminą žinojau. Oskarą Koršunovą žinojau. Iš televizijos, nes vis parodydavo kokį interviu ar repeticijos ištrauką. O apie J.Vaitkų kažkaip nieko nežinojau. Stodamas atėjau į paskutinę konsultaciją, o ji, pasirodo, buvo kaip pirmas stojamųjų turas, po kurio J.Vaitkus penkiolikai stojančių davė rekomendacijas. Tarp jų pamačiau ir savo pavardę. Taigi, kelias į režisūrą buvo gana tiesus.
– J.Vaitkus buvo tavo kaip režisieriaus, kaip kūrėjo mokytojas? Ar tiesiog tik vienas iš dėstytojų?
– J.Vaitkus yra mokytojas, dėstantis remdamasis ne kokiais nors teoriniais paistalais, bet empirine patirtimi, tarkim, kas yra gyvenimas, ko gali iš jo laukti, o ko – ne. Jis yra mokytojas iš didžiosios raidės. Jokiu būdu ne tik dėstytojas. Kito tokio mokytojo neturėjau.
Nors į įvairius seminarus žiūriu gana skeptiškai (gal dėl to, kad esu nemažai jų dalyvavęs, tačiau mažai ką iš jų išsinešęs), tačiau vienas seminaras man buvo labai naudingas ir turiningas. Tai buvo lenkų režisieriaus Krystiano Lupos seminaras. Ten gavau tokį didelį šoką gerąja prasme, nes viskas, ką jis kalba, kuo tiki, ką deklaruoja, yra jo spektakliuose. Nuo to laiko pradėjau sekti K.Lupos kūrybą. Netiesiogine prasme jis man taip pat yra kelrodis autoritetas teatro terpėje. Nors daug daugiau autoritetų turiu ne teatro terpėje.
– O kokioje?
– Labai įvairioje. Ir filmai, ir animacija, ir religija. Apskritai domėjimasis religija mano gyvenime užėmė labai daug laiko. Dabar, aišku, užima vis mažiau, nes turiu daug kitų darbų. Buda yra didelis autoritetas. (Pauzė.) Taip pat labai gerbiu Steve’ą Jobsą. Nuostabus vyras. Talentu, kūrybos ir valios galia. Ir nebijantis dalytis. Tai jau yra didelė vertybė, kai žmogus dalijasi, nebūtinai laukdamas atsakymo. Tai yra humanizmas iš didžiosios raidės.
– Kuri vis kitame teatre, su vis kita aktorių trupe. Tai yra priverstinė situacija ar taip tiesiog patogiau, negu turėti nuolatinę vietą ir nuolatinę trupę?
– Esu aplinkybių ir sąlygų įkaitas. Kitaip nebuvo nuo pat studijų laikais pastatytų spektaklių. Niekada neturėjau galimybės ilgesnį laiką eksperimentuoti su tais pačiais žmonėmis. Iš karto po studijų buvau įmestas į lygiai tokią pačią terpę, kokioje tuo metu buvo J.Vaitkus ar bet kuris kitas laisvai kuriantis režisierius. Sąlygos ir reikalavimai buvo absoliučiai identiški, nors patirties bagažas – absoliučiai neidentiškas. Tai yra išlikimo klausimas. Kai baigi studijas ir negauni etato ar pastogės, prasideda robinzoniška kova už būvį. Turbūt dėl to tiek nedaug režisierių po studijų lieka teatre. Po diplomų įteikimo ceremonijos visi pasidžiaugia, kad turėsime penkiolika režisierių, tačiau jeigu skaičiuojant penkerius metus kaip karantino laikotarpį, po jo belieka geriausiu atveju tik du režisieriai. Ir tai jau yra labai gerai. Iš esmės tokia situacija yra visur, ne tik pas mus.
– Tokioje situacijoje nekyla noras burti savo trupę, steigti viešąją įstaigą, ieškoti patalpų, finansavimo?
– Toks reiškinys kaip trupių kūrimasis gajus tik pastaruoju metu. Kai baigiau studijas, 2003 m., buvo sunkiai suvokiama, kad bet kas gali įkurti trupę. Aišku, O.Koršunovas, dar 1999-aisiais įkūręs savo teatrą, yra visiškai kitas atvejis, nes jis jau tuomet buvo žinomas Europos mastu, turėjo užnugarį, kuris pats kalbėjo už save.
Kita vertus, tarkim, jeigu aš suburčiau žmones, nieko kito, išskyrus kūrybinius eksperimentus, negalėčiau jiems pasiūlyti. Negalėčiau pasiūlyti nei patalpų, nei garantuoto atlyginimo, nei pilnos salės ir parduotų visų bilietų. Manyje suveikia kažkoks atsakomybės momentas. O gal aš tiesiog per daug apie viską galvoju.
Niekada neturėjau net tokios minties, kad reikia žūtbūt kurti trupę. Tiesiog turiu tokią nuojautą, jog tokia stabili vieta, kurioje susirinks visi žmonės, kurie nori būti su manimi, dar bus. Nereikia skubinti įvykių. Ir nereikia daryti taip, kaip daro kiti. Visa tai turi atsirasti organiškai.
– Pastatei daug spektaklių, skirtingų tiek žanro, tiek teatrų, tiek aktorių atžvilgiu. Kuris iš jų pačiam pats asmeniškiausias ir reikšmingiausias?
– Negalėčiau išskirti vieno spektaklio. Yra keletas, kurie kažką keitė pačiam manyje ir duodavo nuorodas toliau eiti. Pats pirmas spektaklis „Užribis“ svarbus kaip sėkmingas startas, kai pamatėme Europą, nes gastroliavome Čekijoje, Rusijoje, Olandijoje. Taip pat išskirčiau „Žiurkiagalvius“ – svarbus tiek man asmeniškai, tiek kaip spektaklis buvo vykęs. Jis turėjo temą, kuri man artima, netiesiogiai susijusi su mano biografija. Po „Žiurkiagalvių“ padariau vieną klaidą – pamečiau tai, ką atradau tame spektaklyje. Tai atsitiko dėl patirties stokos. Jeigu būčiau toliau gludinęs tai, ką ten kartu su aktoriais atradau, visa tolesnė eiga būtų susiklosčiusi kiek kitaip. Nors nesakau, kad ji yra bloga ar gera. Tiesiog galėjo būti kitaip. „Poliklinika“ taip pat yra mielas spektaklis. Myliu aš jį. „Poliklinika“ man davė akstiną nebijoti. Pajutau, kad po šio spektaklio jau nebijau artistų, nebijau būti neteisus, nebijau būti juokingas. Nusikračiau kompleksų, kokių dar buvo likę. „Poliklinika“ yra atskaitos taškas į tai, koks aš dabar esu savo spektakliuose. „Akmenų pelenai“ taip pat yra mielas ir man artimas spektaklis. „Prakeikta meilė“ – irgi. Apie naujausius spektaklius dar sunku kalbėti. Pasakyti ką nors apibendrinta apie spektaklį galiu maždaug po pusės metų, nes visą tą laiką kas nors keičiasi.
– Ką sureikšmini aktoriuje? Koks jis turi būti Tavo kaip režisieriaus akimis?
– Aktorius turi būti atviras. Aš ateinu į repeticiją su juo kalbėtis atvirai, nes nematau prasmės ką nors slėpti kūrybiniame akte. Ką nors slėpti yra antikūrybiška. Antra – aktoriaus drąsa. Na, aišku, reikalingas ir aktoriaus kūno kaip instrumento parengimas. Aktorius turėtų būti truputį sportininkas, nes kūnas yra antras liežuvis.
– Spėju, kad stebi kitų režisierių darbus. Žvelgiant iš žiūrovo pozicijos, kas iš jų pastaruoju metu labiausiai imponuoja?
– Man įdomi Cezario Graužinio grupė – visą laiką su dideliu malonumu einu žiūrėti jų spektaklių. O.Koršunovas taip pat įdomus. Artūras Areima – beveik mano bendraamžis, jį stebiu ir iš profesinio intereso. Domina ir šiuolaikinis šokis. Iš tiesų man daug kas įdomu. Nesu linkęs rūšiuoti ar atstumti. Tiesiog yra vykę spektakliai ir nelabai vykę.
– Koks tavo požiūris į šiandienę televiziją ir ten besisukančius teatro žmones?
– Nei pikta, nei linksma, o tiesiog liūdna. Yra labai paprasta, bet žmogiška tiesa: kai pilvas tuščias, tai ir moralė negyva. Dėl to man liūdna. Tačiau kartais nėra kito pasirinkimo. Nebent žmogus turi be galo didelę valią ir pasitikėjimą. Nieko neturiu asmeniška prieš dabar rodomuose „dešimtukuose“ besisukančius artistus, tačiau būtent ten, mano akimis, jie yra apgailėtini.
– Ar tau svarbūs teatro apdovanojimai? Norėtųsi kokį vieną kitą gauti?
– Nežinau, ką reiškia sureikšminti tokį dalyką. Į tai žvelgiu labai pragmatiškai – yra apdovanojimas, yra ir pinigai, o pinigai niekam nepamaišys. O pats apdovanojimas realiai nieko nereiškia. Gavus apdovanojimą darbų nepadaugėja, žiūrovų nepadaugėja, nes niekas apie tai nežino ir niekam tai neįdomu. O kai nėra prieš ką, tai negi prieš veidrodį staipysiesi su kryželiu kaip debilas?
– Juk galima pasidėti lentynoje…
– Ne. Jei ir turiu kokių apdovanojimų, tai jie stovi stalčiuje ir niekada neištraukiami. Lentynose galima pasidėti įdomesnių dalykų. Pavyzdžiui, prieš „Prakeiktos meilės“ premjerą grimuotojos man padovanojo dovaną – buteliuką „Trojnoj“ odekolono. Vat jis yra mano lentynoje, nes tai buvo daroma iš širdies ir pasitelkus labai šarmingą humorą.
Lentynoje dar stovi tokia Marijos ikonėlė, dar yra visokių skaptuotų dramblių. Trumpai tariant, yra visko, tačiau tai nesusiję su teatro apdovanojimais.
Šiemet gavau „Fortūnos“ apdovanojimą, tačiau tuo metu repetavau, todėl nevažiavau atsiimti. Vienas artistas man paskambino ir sako: „Klausyk, čia toks reikalas, tavo pavardė su klaida užrašyta – Junkevičius. „Fortūnos“ žmonės klausia, ką daryti?“ Atsakiau, kad tegul tiesiog užbraukia ir viršuje parašo „A“ raidę.
– Tau svarbi kritika? Seki ją spaudoje?
– Aišku, paskaitau, ką parašo. Ant rankos pirštų galiu suskaičiuoti žmones, kurie parašys apie spektaklį. Žinau, kurie nerašys. Žinau, kurie galbūt parašys. Pasiskaitau ir jeigu pamatau, kad kalba ką nors svaraus, išgirstu tai. Jeigu kritikas kalba apie save, apie kažkokią knygutę arba apie tai, kada Petras I pakrapštė barzdą, tai kam man to reikia?
Jeigu išsakyta kritika sudomina, tada norisi susitikti su žmogumi, pakalbėti apie tai, padiskutuoti. Bet jeigu matau, kad gaudo vėją laukuose… (Pauzė.)
– Tai tegul gaudo?..
– Tegul gaudo… Su laiku jautrumas kritikai atbunka.Tai tiesiog eina pro ausį, kaip musės zyzimas. Gerai bent tai, kad kartais tarp šitų musių pamatai „auksiuką“, kuris užmezgė kontaktą ir nemeluoja. Juk mane vadino ir grafomanu, ir bjauriuoju ančiuku, ir jaunąja teatro viltimi, ir jau nebe jaunąja teatro viltimi… Aš pats sau tiek epitetų per gyvenimą nesugalvočiau. Bet man smagu, kad yra kritika. Man nuo jos pakyla nuotaika…
Rašė: Aurimas Minsevičius
Fotografavo: Gediminas Bartuška