“Vagie, kepurė dega!” – norėtųsi suklykti tiesiai į ausį konservatoriui Mantui Adomėnui, kurį papiktino neva antivalstybinė būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio “Visuomenės priešas” reklama.
“Ko verta teisė be galios?”, ” Ar norėtum, kad vaikai augtų tokioje visuomenėje kaip mūsų?”, “Mūsų krašto žmonės yra partijų vergai”, “Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems” – šios pjesės autoriaus Henriko Ibseno citatos, panaudotos reklamos stenduose, privertė konservatorių viešai žiniasklaidoje pasvarstyti, ar tokia reklama “neprisideda prie pasitikėjimo erozijos ir piliečių solidarumo su savo valstybe erozijos?”.
Įdomu, kuri amžinatilsį norvego dramaturgo frazė asmeniškai įžeidė politiką? Apie kvailius ar apie teisę be galios? Nors ir nežinau atsakymo į šį klausimą, galiu spėti, kad M.Adomėnas pasijuto kaip tas vagis, kurio kepurė dega. Ne kitaip, nes juk daugiau niekam drąsi LNDT spektaklio reklamos kampanija neužkliuvo.
O LNDT ir jo naujiesiems vadovams – gausūs ir ilgi aplodismentai. Už tai, kad pagaliau kalba. Ta sava, teatrine kalba LNDT jau antrą kartą (pirmąsyk gana drastiškai buvo reklamuojamas naujasis teatro sezonas) pasako šį tą drąsaus nepaisydamas menkos smulkmenos – jį išlaiko valstybė, su kuria, anot M.Adomėno, teatras mėgina sukiršinti visuomenę. Ir net nesvarbu, koks to kalbėjimo tikslas: noras pritraukti daugiau žiūrovų ar galimybė savaip juos provokuoti, kad šie nuolankiai nebetylėtų išklausę valdžios sprendimus.
Estai turi teatrą, kuris nebijo ne tik kalbėti, bet ir daryti. Kalbu apie pernai rudenį savo spektaklį “Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui” pristačiusį teatrą “No99”. Šio teatro kolektyvas 2009-aisiais įkūrė Vieningos Estijos partiją. Aktoriai iš pat pradžių pasakė, kad tai bus teatro projektas, per kurį jie vaidins partiją, tačiau labai greitai visi tai pamiršo ir pradėjo juos vertinti kaip tikrus politikus.
Menininkai sustojo paskutiniu momentu – per partijos konvencijos pasirašymą, į kurį susirinko 7 tūkst. palaikančių žmonių. “Iš vienos pusės, mes tuo labai džiaugėmės, tačiau, iš kitos pusės, mūsų projektas parodė, kaip lengva manipuliuoti žiniasklaida ir rinkėjais”, – viešėdamas Lietuvoje pasakojo teatro įkūrėjas ir meno vadovas Tiitas Ojasoo.
Pas mus viskas kitaip. Aktoriai ne provokuoja, o iš tiesų eina į Seimą, vaidina politikus ir tampa visuomenės priešais.
Gal užteks jau apie politiką. Ir taip jai per daug dėmesio tam skiriama. Bent jau tikrai daugiau nei kultūrai. Suprantate, apie kokį dėmesį kalbu. Na, smagu, kad M.Adomėnas bent jau irgi tai supranta: “Reikia užtikrinti tokią kultūros rėmimo bazę, kad nereikėtų tokių drastiškų priemonių tam, kad būtų parduodami bilietai ir kad spektakliai išsilaikytų, ir teatras nejaustų finansinės giltinės kvėpavimo į pakaušį.”
Tai tiek tos politikos šiame “370” numeryje. Dar mes kalbėjomės apie tapybą, kuri išmoko kalbėti meno kalba, – su Agne Jagelavičiūte, apie gatvės šokio ir teatro sintezę – su Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi, apie poeziją ir žvėris, gyvenančius tarp mūsų, – su Indre Valantinaitė, apie vyrišką lietuvišką madą – su dizainerių duetu “Lost Friday”. Taip pat rasite jau rodytų ir būsimų spektaklių apžvalgas, menų fabriko “Loftas” koncertų išklotinę ir interviu su čia koncertuosiančia britų komanda “Coolness”, susipažinsite su Pilaitėje duris atvėrusia nauja meno erdve “Beepart”.
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
