Šis įrašas bus ne apie mažumas, o apie daugumą. Apie dar baisesnį reiškinį nei žydai, gėjai ir kairiarankiai kartu sudėjus! Uuu, jau baisu darosi! Tik nepulkit dabar rašyt tokių komentarų: „Ką vėl turi prieš kairiarankius?!“ Ironija čia buvo, humoras toks. Nors sako, kad kairiarankiai nesupranta ironijos… Cha, ir vėl pokštas! Taip pat šis straipsnis gali jus įžeisti ir papiktinti. Bet tik tuo atveju, jei esate kvailys. O jei savęs kvailu nelaikot, prašom skaityti toliau. Tik paskui nerėkit, kad neįspėjau…
Apie homofobus ir kitus durnius
Viena iš kvailių atmainų – aktyvūs homofobai. Jie sako / rėkia: „Mes giname tradicinę šeimą. Kaip man paaiškinti savo vaikams??? Jie ligoniai, mes normalūs.“ Žinoma, yra ir daugiau rūšių idiotų: fašistai, kedofilai, ksenofobai ir t. t. Robertas žino, kad tai neįmanoma, tačiau svajoti juk galima… Jis norėtų, kad jo vaikai augtų pasaulyje be idiotų, kurie skirtingai, nei baisieji homoseksualai, dauginasi natūraliu būdu ir sparčiai. Durna merga kokiam nors prisigėrime susipažįsta su durnium, susituokia gražiose, tradicinėse vestuvėse, kuriose visi geria devynias dienas (arba tampa klasikiniais sugyventiniais…) ir susilaukia dviejų ar daugiau tokių pat mažų durnelių, kurių nei auklėja, nei ko nors gero moko. Ir bukapročių vaikai užaugę daro tą patį – pyksta ant to, ko nesupranta, sako, kad rašyti ant sienų kreivom raidėm aerozoliniais dažais yra gerai, kad pasaulį valdo gėjai, tiki, kad moteris atsirado iš vyro šonkaulio, kad tuoj bus pasaulio pabaiga, akylai seka ir nepraleidžia progos pakomentuoti kiekvieno Kedžio istorijos trupinio. Be abejo, pasitaiko išimčių – protingiems žmonėms gimsta durnius, arba durniams – protingas vaikas. Tik turėkit omeny, kad Robertas čia kalba ne apie psichines ligas, o apie tiesiog piktybiškus bepročius.
Sakoma, „neabejoja tik kvailiai“. Robertas paaiškina – kvailas žmogus yra viskuo įsitikinęs, jo įsitikinimai neretai klaidingi, paremti kitų siaurapročių melais, stereotipais ir dar bala žino kuo. Ir niekas jo nepakeis, nes jis žino geriausiai. Protingas žmogus nebijo abejoti, domėtis, pažinti, keisti savo nuomonės, pripažinti, kad klydo.
Robertas nebijo, kad į jo namus gali įsiveržti skrybėlėti žydai ir atimti jo taupyklę. Ar jam vakarieniaujant su būsima šeima duris išspirs gėjai ir užlipę ant virtuvinio stalo pradės vienas kitą tenkinti, o jo vaikas tai pamatęs irgi pataps gėjum. Robertas labiau bijo, jog idiotai vaikai (arba netgi kokia durna mokytoja), jam mokykloje nepasakytų, kad debesys iš tikrųjų niekur neplaukia, jie stovi vietoj, čia Žemė sukasi… Na, bet tai dar nėra baisiausia. Kaip Robertui reiktų atsakyti į klausimą: „Tėveli, kodėl šitas dėdė ima šautuvą ir eis šaudyti žmonių?..“
Nesiskirsi nuo bebro?
Taigi baisiausi padarai Žemėje – garsiai rėkiantys, meluojantys, tiesą iškraipantys kvailiai. Jie būna įvairių tautybių, įvairių spalvų, įvairių lyčių ir lytinių orientacijų. Jų pilna visur – nuo paprastų darbininkų iki valdžios žmonių. Mažiems vaikams ir senjorams kvailumas atleistinas – vieni dar mokosi, kitiems jau vėlu keistis, jų protai sustabarėję. Bet kai jau subrendęs, bet menko protelio asilas bando demonstruoti savo 40 IQ punktų rėkdamas nesąmones, komentaruose rašydamas „reikia užmušt“ ar mojuodamas kumščiais, tuomet jau nekas.
Bukagalviai yra linkę save dar labiau bukinti įvairiom substancijom (ir televizija). Robertas mano, kad jei jau nori pradėti gerti arba vartoti narkotikus, turi turėti didelį proto rezervą. Kitaip sakant, turi būti protingesnis už vidutinį varguolį, nes pradėjęs ką nors vartoti su dalimi savo proto turėsi atsisveikinti. Reikia turėti daug, kad paskui dar nemažai liktų. Nes jei esi bukas nuo gimimo, tai prasigėręs, prasirūkęs ar prasiuostęs savo intelektiniais gebėjimais mažai kuo skirsies nuo bebro. Nors šis palyginimas turbūt yra įžeidimas bebrams. Jie yra puikūs inžinieriai, stato užtvankas ir vien dėl to, kad nieko nekalba, atrodo visai protingi.
Kvailiai nebūna vieniši
Patys didžiausi bepročiai bent jau ilgai negyvena. Užsimuša girti vairuodami, perdozuoja ko nors arba bandydami vogti laidus elektra nusitrenkia. Tai vadinama natūralia atranka – išlieka protingiausi. „Visata ir žmonių kvailumas yra beribiai. Nors dėl visatos aš abejoju…“ – sakė vienas protingiausių žmonių Albertas Einsteinas. Robertas su Albertu sutinka. Iš šviesuolių tu tikiesi ko nors naujo, gero, o iš idiotų nežinai, ko tikėtis. Todėl jų „pasiekimai“ visad nustebina labiau. „Kaip taip įmanoma???“ – stebiesi „Youtube“ žiūrėdamas į bukagalvį, kuris prie mašinos prisirišęs riedlentę griūna ant asfalto, išbarsto dantis ir prasiskelia savo niekam tikusią galvą. O kai pamatai, kad japonai sukonstravo riedlente važiuojantį androidą, kažkodėl stebiesi mažiau.
Ar pastebėjote, kad kvailiai niekad nebūna vieniši? Jie turi daug panašių draugų, bendraminčių, priklauso kokioms nors organizacijoms, sektoms, partijoms, feisbuko grupėms ir t. t. Juk vienas lauke – ne karys, o didžiausi siaurapročiai visad turi su kuo kovoti… Labiausiai rankom mosuojantis ir garsiausiai rėkiantis durnius tampa vadu ir veda kitus durnius „į tiesą, į šviesą ir į sveiką, švarią, neištvirkusią Lietuvą“. O tie išsižioję klauso, eina iš paskos ir pritariamai šūkčioja. Jiems labai patinka, kad nereikia galvoti patiems, patinka, kai „vadas“ galvoja už juos.
Taigi kam skirtas šitas straipsnis? Koks jo moralas? Nėra jo, susigalvokit patys. O palinkėjimas būtų toks: drąsiai viskuo abejokite. Ir patarimas visiškiems idiotams (jei čia tokių užklydo): jei nuo abejojimo ir mąstymo jums greitai įskausta galva ar pradeda pykinti, tai bent jau dažniau patylėkite. Tylintis ir mąsliai žiūrintis žmogus atrodo protingiausiai. Nebent iš principo nenorite atrodyti / būti / tapti protingesnis. Tuomet šis straipsnis yra apie jus. Tai tiek.
Rašė: Tadas Vidmantas (Ciniko Roberto tinklaraštis – roberto.blogas.lt)