Marjane Satrapi
PERSEPOLIS
IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ RAIMONDA KRAUJALIENĖ. VILNIUS, „KITOS KNYGOS“, 2011 M.
Leidykla „Kitos knygos“ vėl bando praplėsti Lietuvos skaitytojo akiratį ir supažindinti jį su naujais skaitymo būdais. „Persepolis“ – tai komiksas arba, kaip dabar įprasta vadinti, grafinis romanas. Ši meno ir literatūros rūšis mūsų sąmonei vis dar svetima ir daugeliui siejasi tik su „Paršiuko Čiuko nuotykiais“. O juk piešiniu ir tekstu galima papasakoti pačias įdomiausias, puikiausias ir savo sudėtingumu „Karui ir taikai“ prilygstančias istorijas.
„Persepolis“ taip pat skirtas pačiam įvairiausiam skaitytojui. Jame pasakojama universali žmogaus brendimo ir savo gyvenimo kelio ieškojimo istorija. Autobiografiniais faktais paremtas M.Satrapi pasakojimas pirmąkart pasirodė 2000-aisiais Prancūzijoje.
Knyga yra gavusi „Coup de Coeur“ metų grafinio romano prizą, yra išversta į 23 kalbas. Pagal šią knygą 2007 m. pastatytas animacinis filmas.
Knygos veiksmas vyksta Irane – šalyje, apie kurią daugelis mūsų sužino tik iš televizijos ir susidaro anaiptol ne patį palankiausią įspūdį. Pagrindinė knygos herojė Marži augdama stebi ir savo šalyje vykstančius pokyčius. Augti jai teko sunkiais laikais: ji gimė šacho Mohammado Rezā Pahlavi valdymo metais, kai Iranas sąlyginai buvo laikomas vakarietišku, mokėsi prancūzų licėjuje, išgyveno 1979 m. islamo revoliuciją bei Irano ir Irako karą.
Visi šie įvykiai pateikiami Marži ir jos šeimos narių akimis. Versdamas puslapius tiesiog pasineri į margos ir draugiškos šeimos kasdienybę, per ją pažįsti ir Irano – puikios ir itin turtingą kultūrą bei istoriją turinčios šalies – gyvenimą. Visą pasakojimą persmelkia santūrus, kartais kandus humoras.
Kita ir itin aktuali šios knygos tema – emigranto gyvenimas Europoje. Po Irano ir Irako karo Marži išsiunčiama mokytis į Vieną. Čia ji patiria, kad išsvajotoji laisvė, europietiškos vertybės ir taikus gyvenimas taip pat gali atnešti skausmo, o pritapti ir kartu išlikti savimi nėra lengva.
Tačiau „Persepolis“ – kupinas optimizmo ir šviesos pasakojimas. Užvertę paskutinį šios įkvepiančios ir įdomios knygos puslapį pajusite, kad Marži ilgam apsigyveno jūsų širdyje.
Billas Brysonas
NAMIE. TRUMPA PRIVATAUS GYVENIMO ISTORIJA.
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ VYTAUTAS GRENDA. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2011 M.
Amerikiečių rašytojas B.Brysonas ne tik žino beveik viską, bet ir sugeba tai papasakoti šmaikščiai, juokingai ir nenuobodžiai. Jis – vienas iš tos retos žmonių padermės, kuriuos būtų galima vadinti enciklopedistais. Šiais internetinio raštingumo ir paviršutiniškos visažinystės laikais, kai visa įmanoma informacija lengvai pasiekiama ir nuolat sukasi aplink galvą it įkyrių uodų debesis, žmonės, sugebantys ją atrinkti ir įdomiai pateikti tradiciniu būdu – knygoje, ypač reikalingi.
Kodėl šakutė turi keturis dantis? Kodėl ant stalo stovi druskos ir pipirų? Kaip atsirado telefonas, lemputė, šiuolaikinė kėdė? Kaip prausėsi, valgė, rengėsi ir pramogavo žmonės anksčiau? Ši gausybė klausimų B.Brysonui iškilo įsigijus namą – seną Norfolko pastoratą.
Autorius eina iš vieno kambario į kitą ir pasakoja, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Juk, pasak jo paties, „tai iš tikrųjų daugiausia ir yra istorija: gausybė žmonių, užsiimančių kasdieniais reikalais“.
Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė.
„Savo nuostabai, supratau, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, – kas atrandama, sukuriama, dėl ko atkakliai kovojama, – galiausiai vienaip ar kitaip atsiduria jūsų namuose. Karai, badmečiai, pramoninė revoliucija, Šviečiamasis amžius – visa tai yra čia, jūsų sofose ir komodose, sukišta į užuolaidų klostes, minkštus pagalvės pūkus, sienų dažus ir vandenį vamzdžiuose. <…> Namai – tai ne prieglobstis nuo istorijos, o vieta, kur istorija baigiasi“, – sako autorius.
Neįsivaizduoju geresnės smalsumą tenkinančios ir žinių troškulį malšinančios knygos. Tiesa, skaitant nepalieka įspūdis, kad visa tai šiek tiek beprasmiška ir tos žinios išgaruoja iš galvos gan greitai, nebent norėtumėte sublizgėti kokiame „Protų mūšyje“…
Michailas Šiškinas
LAIŠKŲ KNYGA
IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS. VILNIUS, „VAGA“, 2011 M.
Rusų proza ilgą laiką lietuvių leidėjams buvo tarsi baubas: niekas neperka, o tie, kam įdomu, juk dar gali pasiskaityti rusiškai. Tačiau tokių galinčių sparčiai mažėja, kaip ir nutuokiančių apie įdomią bei gausią didžiosios kaimynės literatūrą.
Ši spraga pastaruoju metu imama taisyti. M.Šiškino „Laiškų knyga“ išversta ir išleista itin operatyviai. Viršelyje rašoma, kad „Laiškų knyga“ nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“, o lapkritį ši premija M. Šiškinui ir buvo įteikta.
Šveicarijoje gyvenantis rašytojas yra sakęs, kad šį romaną susapnavo, ir tereikėjo tik viską užrašyti. Ši knyga – įsimylėjėlių Volodios ir Aleksandros (Sašos) susirašinėjimas. Tai dvi paralelinės gyvenimo istorijos, dvi daugiau niekada nesusitiksiančių žmonių sielų atvertys.
Laiškų romanas – ypatingas ir labai slidus žanras: juk reikia kruopščiai suderinti atvirumą su objektyvumu, įtraukti skaitytoją, neužpilant jo svetimų gyvenimų nereikšmingomis smulkmenomis.
Šioje “ Laiškų knygoje“ praeitis ir dabartis persipina, laikas ir erdvė susilieja, o laiškai tampa tarsi bandymu sustabdyti šią nesibaigiančią karuselę, išplėšti sau atokvėpio, meilės,
laimės ir paguodos. Į laiškus telpa daug kas: kasdienė miesto buitis, gamta, karas, daugybė žmonių likimų. Visa tai pateikiama meistriškai nutapytomis detalėmis, subtiliais niuansais. Kalbėdamas apie meilę, gyvenimo gniuždomus žmones autorius pavojingai balansuoja ties banalumo ir sentimentalumo riba, tačiau niekada į juos nenuslysta. M.Šiškinas ne veltui laikomas vienu geriausių rusų prozos stilistų, lyginamas su Ivanu Buninu ir Vladimiru Nabokovu. Jam pavyko savaip ir naujai perpasakoti tą amžinąjį literatūros siužetą apie meilę ir mirtį, apie jį ir ją.